Prieš beveik du dešimtmečius vidurinės mokyklos mokytojas atvyko į demokratų politikų stovyklą. Tarp 100 kylančių partijos žvaigždžių sutraukusio renginio dalyvių buvo būsima vicegubernatorė Peggy Flanagan, Minesotos generalinis prokuroras Keithas Ellisonas ir būsimas Sent Polo meras Melvinas Carteris.
Kaip rašė „Politico“, ko gero, mažiausiai perspektyvus dalyvis buvo vidurinės mokyklos socialinių mokslų mokytojas ir kariuomenės veteranas Timas Walzas. 40-metis apkūnus vyras, vilkintis džinsus ir marškinėlius, neturėjo jokios politinės patirties, bet turėjo itin mažai tikėtiną politinį tikslą: nugalėti šešių kadencijų respublikonų partijos atstovą Gilą Gutknecht’ą, kuris pastaruosius dvejus rinkimus laimėjo ne mažiau kaip 25 procentų persvara, Minesotos tvirtai konservatyvioje 1-ojoje Kongreso apygardoje.
T. Walzas greitai parodė kai kuriuos politinius gebėjimus – ypač savo tiesmuką kalbėjimą, humoro jausmą ir Vidurio Vakarų tėvuko įvaizdį – kurie neseniai per kelias savaites jį iškėlė iš gana nežinomo saugios demokratų valstijos gubernatoriaus į numatomą Demokratų partijos kandidatą į viceprezidentus. „Iš esmės visi galvojo: oho, šiame vyruke, regis, dera viso gyvenimo tarnyba (kariuomenėje) su puikiais bendravimo įgūdžiais. Žinome, kad jis tikriausiai nelaimės šių rinkimų, bet jis buvo tikrai neįtikėtinas“, – leidiniui sakė Carteris.
T. Walzo ankstyvosios karjeros specializacija buvo laimėti respublikoniškas vietoves. Esu aprašęs istoriją, kaip hiperaktyvus Baracko Obamos reikalų tvarkytojas Rahmas Emmanuelis ilgai atsisakė skirti pinigų T. Walzo kampanijai. Galiausiai nusileidus, investicija pasiteisino – T. Walzas išplėšė pergalę ir pradėjo vieną netikėčiausių politinių karjerų Minesotos istorijoje. Pirmąją pergalę sekė sėkminga karjera Atstovų rūmuose, vėliau – sėkmingi rinkimai į Minesotos gubernatoriaus postą. T. Walzo pažiūros kartu su jo partija tapo gerokai kairesnės, tačiau jis niekada nenaudojo akademinių terminų ir viską pristato žmogiška kalba.
T. Walzo karjeros pradžioje Minesota buvo respublikoniška. Nors nacionalinės gvardijos kariškis niekada neslėpė demokratiškų pažiūrų, jis tuomet respublikonams patiko: karjeros pradžioje jis net buvo vienas mėgstamiausių (tuomet dar ne visiškai radikalios) ginklų lobistės NRA kongreso narių. T. Walzas (kaip ir kažkada Joe Bidenas) įkūnijo senesnių laikų demokrato politiko archetipą – liaudiškas, veiklus, konkretus. Tokių politikų tipažų ir dabar galima rasti Kentukyje, Teksase ar Ohajuje. Tačiau dabar dauguma jų – respublikonai.
Tuo tarpu J. D. Vance’o politinės karjeros trajektorija – kur kas dažniau būdinga demokratams. Iš neturtingos šeimos kilęs ir skurdą vaikystėje patyręs kandidatas tapo jūrų pėstininku ir du kartus kaip viešųjų ryšių karininkas buvo Irake. Grįžęs jis baigė prestižinį Jeilio universitetą ir susidomėjo politika bei pradėjo rašyti įvairiems leidiniams, visų pirma – nuosaikių respublikonų skaitomam „The Atlantic“. Didžiausias jo rūpestis buvo labai kairysis: mėginimas suprasti deindustrializacijos nuskurdintų ir narkotikų epidemijos suluošintų darbininkų problemas. Tai labai dažna demokratiško politiko arka – gerai išsilavinęs žmogus grįžta ir mėgina padėti kenčiantiems ir mažiau išsilavinusiems savo žemiečiams (iš pavyzdžių pirmiausia ateina į galvą Barackas Obama).
2016 metais J. D. Vance’as išleido nacionalinio dėmesio centre atsidūrusius memuarus „Hillbilly Elegy“: lygiomis dalimis vaikystės JAV Rūdžių juostoje istorija, ir socialinis komentaras apie skurstančią baltųjų darbininkų klasę. Ši knyga (vėliau – pagal ją sukurtas „Netflix“ filmas) tapo labai populiari tarp netikėtą D. Trumpo pergalę Vidurio Vakarų „Rūdžių juostos“ valstijose mėginusių suprasti miestų intelektualų. J. D. Vance’as tuomet D. Trumpą iš esmės laikė gentainių problemomis mėginančių pasinaudoti parazitu. „Negaliu pakęsti Trumpo. Manau, kad jis kenksmingas ir veda baltąją darbininkų klasę į labai tamsią vietą.“
Tačiau pradėjus daryti karjerą rizikos kapitalo rinkoje, J. D. Vance’as suartėjo su garsiu Silicio slėnio D. Trumpo rėmėju Peteriu Thielii, kuris jį įtraukė į savo technokapitalistų ratą, kuriame taip pat sukosi ir garsus investuotojas (ir Rusijos rėmėjas) Davidas Sacksas, žurnalistas Tuckeris Carlsonas ir kiti. Šių žmonių įtaka (J.D. Vance, kaip ir Thielis, atsivertė į katalikybę) ir lėmė J. D. Vance’o atsiradimą D. Trumpo orbitoje ir visišką atsivertimą į modernųjį trumpizmą, o vėliau – ir tapimą D. Trumpo partneriu kovoje dėl prezidento posto.
T. Walzas turi daug daugiau šarmo ir žmogiškumo. J. D. Vance’as – daug daugiau teisininko logikos ir intelektualinio pasirengimo.
Ko tikėtis iš debatų? Aštraus ir tikslaus J. D. Vance’o puolimo, kuris mėgins susieti T. Walzo karjerą Minesotoje su imigracija ir prasta ekonomika. Linksmos T. Walzo greitakalbės, kurioje jis atrems šiuos teiginius ir sakys, kad J. D. Vance’o ir D. Trumpo požiūris ir pasiūlymai yra keisti ir nesuprantami daugeliui amerikiečių, kurie tiesiog nori geros ekonomikos, padorių politikų ir elementarių žmogaus teisių.
Ką nulems šie debatai? Rinkimų kampanijos kontekste iš esmės – tik vienos rinkimų kampanijos savaitės nuotaiką.
Tačiau jie bus svarbūs tolesnei politikų karjerai. Kaip ir D. Trumpo debatuose su K. Harris, daugiau ką prarasti gali demokratas – amerikiečiai dabar jį vertina daug palankiau nei „bevaikėmis kačių poniomis“ ir kitais nelabai apgalvotai pareiškimais išgarsėjusį J. D. Vance’ą. Tačiau jei J. D. Vance’ui nepavyks atrasti savyje charizmos, jo karjera nueis senatoriaus Rando Paulo keliu – kažkada kilusi politikos žvaigždė apsiribos garantuota vieta Senate.
Visas komunikacijos eksperto Mykolo Katkaus JAV prezidento rinkimų kampanijos apžvalgas galite skaityti feisbuke.