Pavojingą dinamiką regione lėmė keletas veiksnių, tokie kaip Irano teroristinio režimo, jo vietininkės regione grupuotės „Hezbollah“ ir B. Assado režimo glaudūs santykiai, Rusijos prezidento Vladimiro Putino sprendimas į Siriją ir Iraką pasiųsti bombonešius po ilgalaikio Rusijos nesikišimo į regiono reikalus ir viduramžiškai brutalūs „Islamo valstybės“ veikimo metodai.
Dar reikia pridurti antiamerikanizmą, genocidą, milijonus pabėgėlių, pasaulinį terorizmą ir branduolinius ginklus.
„Islamo valstybė“ vienu metu kariauja su B. Assado režimu, Iranu ir jo statytiniais, tokiais kaip grupuotė „Hezbollah“, taip pat su Rusijos pajėgomis. Be to, grupuotė siekia suaktyvinti teroristinius išpuolius Jungtinėse Valstijose ir Europoje.
Negana to, beveik nėra abejonių, kad „Islamo valstybę“ slapta remia Artimųjų Rytų sunitų valstybės, nors kai kurios iš jų laikomos JAV sąjungininkėmis, rašo V. D. Hansonas.
Tačiau ir tai dar ne viskas. Santykių „perkrovimo“ politikos, kurią mėginta įgyvendinti B. Obamos valdymo laikotarpiu, autoriai yra įtūžę, kad naujasis JAV prezidentas D. Trumpas apskritai svarsto galimybę imtis to, ką jie mėgino padaryti ne vienerius metus, – pagerinti santykius su V. Putinu.
Tačiau, rengdama karines operacijas prieš „Islamo valstybę“, Rusija Artimuosiuose Rytuose padeda JAV siekti savo tikslų, nors kartu ji palaiko nusikalstamą B. Assado režimą, kuris ne tik nukovė daug „Islamo valstybės“ teroristų, bet ir pražudė dešimtis tūkstančių nekaltų civilių.
Iranas yra senas Jungtinių Valstijų priešas, tačiau jo remiamos grupuotės kovoja su bendru priešu – „Islamo valstybe“. Tos pačios pajėgos, kurios prieš kelerius metus rengdavo išpuolius prieš amerikiečius Irake, dabar faktiškai yra JAV sąjungininkės Sirijos ir Irako frontuose.
Pasak straipsnio autoriaus, atsižvelgiant į tai, kad dabar Jungtinėse Valstijose būtų sunku užsitikrinti politinę paramą tūkstančių JAV kariškių siuntimui į Iraką, iš kurio pragaištingu B. Obamos administracijos sprendimu buvo pasitraukta prieš kelerius metus, egzistuoja trys strateginiai variantai, kaip išspręsti Artimųjų Rytų galvosūkį, ir visi jie yra blogi.
Pirmas – vadovaujantis pragmatiniu požiūriu laikinai suvienyti jėgas su Rusija ir Iranu siekiant sunaikinti „Islamo valstybę“. O tarpusavio santykių problemų sprendimą atidėti ateičiai. Istorinis tokios taktikos atitikmuo būtų JAV ir Sovietų Sąjungos bendradarbiavimas antihitlerinėje koalicijoje, kuri po 1945 m. peraugo į Šaltąjį karą.
Antras variantas – bendradarbiauti su mažiausiai problemiška tos trijulės šalimi, o tai greičiausiai yra Rusija. Tai būtų galima palyginti su Henry Kissingerio pastangomis suartėti su maoistine Kinija; tokia politika sukėlė įtampą Maskvos ir Pekino santykiuose ir jų sąmyšį dėl Jungtinių Valstijų vaidmens.
Trečias variantas – tiesiog nuo chaoso regione laikytis nuošalyje ir leisti ten konkuruojančioms jėgoms silpninti vienoms kitas, nepaisant netiesioginės žalos nekaltiems žmonėms. Istorinė paralelė – žiaurus 1980–1988 m. Irano ir Irako karas, kuris nusilpnino JAV priešininkus – Saddamo Husseino režimą ir Irano teokratiją, tačiau per kurį 800 tūkst. žmonių prarado gyvybę.
Trumpalaikėje perspektyvoje trečiasis variantas galbūt būtų priimtiniausias, bent jau Jungtinėms Valstijoms. Tačiau 2 mln. pabėgėlių iš Sirijos ir Irako jau užplūdo Europą, o tai sutapo su nauja radikaliojo islamo terorizmo banga. Sirija tampa naujais Balkanais ar Ruanda, ir nesikišimas reikštų, kad konfliktų nuniokota teritorija plėstųsi, o šimtai tūkstančių civilių žūtų arba būtų priversti trauktis į Vakarus.
Tad kuris iš kitų dviejų variantų kelia mažiausiai prieštaravimų? Po 2014 m. JAV tyliai įgyvendino pirmąjį variantą – paraleliai su Rusija, Iranu, „Hezbollah“ bei B. Assado režimu Jungtinės Valstijos kovojo su „Islamo valstybe“, kurią vertino kaip pavojingesnį priešą.
Greičiausiai B. Obama manė, kad, sunaikinus „Islamo valstybę“, JAV galėtų lengviau susitaikyti su sustiprėjusiu Iranu nei su Rusija. Dar iki galo neaišku, kiek pagrįsta buvo tokia strategija.
Atrodo, kad naujasis JAV prezidentas D. Trumpas kol kas renkasi antrąjį variantą – santykių su V. Putinu gerinimą, taip tikintis, kad Kremlius bent šiek tiek sumažins paramą Iranui ir grupuotei „Hezbollah“, o JAV ir Rusija drauge kovos su „Islamo valstybe“.
Tačiau, anot V. D. Hansono, mažai tikėtina, kad Rusijos nuostatas pavyks pakeisti. Ar V. Putinas tikrai būtų pasirengęs atsisakyti ilgametės Rusijos paramos Sirijai?
Ar V. Putinas yra pasirengęs pripažinti, kad JAV ir Rusija turi bendrų interesų kovoje su bet kokiu islamišku ekstremizmu – tiek su „Islamo valstybe“, tiek su Irano statytiniais, kurie dabar yra V. Putino sąjungininkai?
Ar nenuspėjamas V. Putinas bendradarbiautų su nuosaikiais sunitų režimais, Izraeliu ir JAV, kad padėtų užtikrinti regioninį saugumą?
Ar D. Trumpas gali įtikinti V. Putiną bendromis pastangomis siekti, kad Iranas netaptų dar viena branduolinį ginklą turinčia valstybe prie buvusios Sovietų Sąjungos sienų, nes tai neatitinka Rusijos interesų?
Ar nuolaidžiavimas autoritariškam V. Putinui būtų blogiau nei B. Obamos administracijos derybos su žudikišku Iranu, kuris yra pagrindinis terorizmo rėmėjas pasaulyje? Ko galėtų paprašyti V. Putinas mainais už tai, kad Rusija atsisakytų remti B. Assadą, padėtų užtikrinti, kad Iranas netaptų branduoline valstybe, ir prisidėtų prie „Islamo valstybės“ sunaikinimo?
Nepaisyti to, kad Rusija yra autokratija? Nusigręžti, jei V. Putinas imtų grasinti kaimyninėms valstybėms?
Visa tai – prasti variantai. Politikos naujokas D. Trumpas tikrai nėra atsakingas už šių problemų atsiradimą. Jis jas paveldėjo iš buvusių JAV prezidentų, tvirtina V. D. Hansonas.