Sausio pabaigoje Didžioji Britanija oficialiai palieka Europos Sąjungą. Bet kokiu atveju užplūs bendras palengvėjimo jausmas, kad pagaliau baigiasi ilgai užsitęsusios ir pykčiais pasižymėjusios diskusijos dėl to, kaip toliau turėtų klostytis „Brexit“. Net ir smarkiai besipriešinę Didžiosios Britanijos pasitraukimui iš ES neabejotinai džiaugsis, kad dabar diskusijos šalies viduje pagaliau įgis viltingesnį pobūdį, JAV Kolorado universiteto ekspertas rašo nationalinterest.org.
Tačiau iš tiesų „Brexit“ diena“ atneš tik labai trumpalaikį atokvėpį, kuris vargiai pasijus. Realybė tokia, kad pasitraukimas iš Europos Sąjungos yra procesas, o ne vienkartinis įvykis. Atsibudę vasario 1-ąją, britai ir vėl išvys daugybę su „Brexit“ susijusių antraščių.
Ir nors šalies premjeras Borisas Johnsonas neabejotinai tvirtins, kad jam pavyko sėkmingai įgyvendinti neseniai duotą pažadą „užbaigti „Brexit“, jo vyriausybė vis vien privalės visus šiuos metus praleisti siekdama palaikyti nuolatinius Londono ir Europos Sąjungos santykius ir apibrėžti jų ateitį, o tą padaryti lengva nebus. B. Johnsonas niekaip nepajėgs įgyvendinti šios užduoties, jei neatsižvelgs į aštrią viso politinio spektro vidaus grupių kritiką. Be to, visa tai reikės įgyvendinti dar prieš tai, kol ekonominis pasitraukimo iš ES poveikis ims aiškiai jaustis.
Kartais užmirštama atkreipti dėmesį į tai, kad Didžiosios Britanijos parlamento ratifikuotas pasitraukimo susitarimas – trejus su puse metų trukusių skausmingų vaidų rezultatas – tik iš dalies apibrėš Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos skyrybas. Nors šis susitarimas išsprendžia kai kuriuos svarbiausius su „Brexit“ susijusius klausimus, kai kurių daugiausiai ginčų kėlusių problemų ir iš jų kylančių klausimų jis neapima. Manoma, kad vienuolika mėnesių truksiantis pereinamasis laikotarpis (kurio metu Didžiajai Britanijai tebegalios dauguma Europos Sąjungos ekonominių ir teisinių įstatymų) abiem pusėms suteiks galimybę suderinti būsimų santykių detales.
B. Johnsonas teigia nesutiksiantis pratęsti šį pereinamąjį laikotarpį ir tvirtina, kad galutinis Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos susitarimas privalo būti užbaigtas iki 2020-ųjų pabaigos. Tuo atveju, jei per šį neilgą laikotarpį susitarimo sudaryti nepavyks, Didžiajai Britanijai teks paprasčiausiai nutraukti apskritai bet kokius sutartimi grindžiamus santykius su Europos Sąjunga – įvyktų vadinamasis kietasis „Brexit“, kurio daugybė britų pastaruosius kelerius metus stengėsi visais įmanomais būdais išvengti.
Kažkada galvota, kad didžiausia kliūtis nuolatiniam britų ir Europos Sąjungos susitarimui būtų tokia situacija, kai Londonas prašytų išskirtinių sąlygų ekonominėje srityje. Pavyzdžiui, buvo keletas pasvarstymų dėl to, kad Didžioji Britanija galėtų prašyti pasilikti ES muitų sąjungoje kaip visavertė jos dalyvė, o ne vien tik klusniai laikytųsi taisyklių. Kiti pasvarstymai buvo susiję su tuo, jog Londonas galėtų prašyti tam tikrų Europos bendrosios rinkos privalumų – kitaip tariant, nevaržomo prekių, paslaugų ir kapitalų judėjimo – neprisiimdamas atsakomybės leisti laisvą žmonių judėjimą. Tokia Didžiosios Britanijos pozicija būtų nepriimtina ES lyderiams, nematantiems priežasčių, dėl kurių reikėtų nuolaidžiauti britų išskirtinumo siekiui.
Vienas pagrindinių „Brexit“ šalininkų argumentų – laisvė prekiauti su likusiu pasauliu nesilaikant Briuselio diktuojamų reguliacijų ir standartų. Tačiau šiuo klausimu britai gali nuo vilko užšokti ant meškos.
D. Trumpo noras suvaržyti prekybos susitarimo sąlygas tam tikrais reikalavimais, susijusiais su saugumu ir užsienio politika, įstūmė Jungtinę Karalystę į ypač keblią padėtį, žurnalui "Politico" rašo apžvalgininkas Emilio Casalicchio.
Galingos valstybės, pajėgios savo nuožiūra sudarinėti prekybos sutartis su partneriais bet kurioje pasaulio šalyje, viziją puoselėjančiam B. Johnsonui galimas konfliktas su Vašingtonu kelia nemenką riziką.
Į prekybos sutartį su JAV žvelgiama kaip į pirmąjį testą, parodysiantį, ką gali Jungtinė Karalystė be ES, ir jei paaiškėtų, kad B. Johnsonas geba tesėti duotus pažadus, Jungtinės Karalystės sprendimas palikti galingiausią pasaulyje prekybos bloką ir žengti savarankiškai būtų įvertintas kaip akivaizdžiai pamatuotas.
„Atsižvelgdamas į politinę situaciją šalies viduje, ministras pirmininkas B. Johnsonas žūtbūt norės pademonstruoti, kad sutartį sudaryti pavyko ir jis gali pasiūlyti Jungtinei Karalystei tam tikrų naujų galimybių, – sakė šešėlinis tarptautinės prekybos sekretorius B. Gardineris. – Deja, bėda ta, kad gali tekti sumokėti gana aukštą kainą, kurios JAV už tą sutartį pareikalaus.“
„D. Trumpas yra iš tų, kurie pasinaudoja visais įmanomais koziriais, įskaitant užsienio ir saugumo politiką“, – įspėjo B. Gardineris ir pridūrė, kad Jungtinė Karalystė turi elgtis labai apdairiai derėdamasi su Vašingtonu.
Visgi B. Johnsono vyriausybė pastaruoju metu rodo ženklų, iš kurių galima spręsti, kad ji nereikalaus ypatingų ekonominių sąlygų. Pasak Jungtinės Karalystės iždo kanclerio Sajido Javido, Londono derybininkų komanda nesieks narystės nei Muitų sąjungoje, nei bendrojoje rinkoje. Kalbant konkrečiai, tai reiškia, kad Didžioji Britanija atsisakys progos išnaudoti plačius Europos Sąjungos tarptautinės prekybos santykius mainais už galimybę vystyti savarankišką ir nepriklausomą prekybos politiką, ir kad Didžiosios Britanijos ekonomika „nukryps“ nuo žemyninės ekonomikos, mat prekėms ir paslaugoms abiejose Lamanšo pusėse taikomi visiškai skirtingi reguliavimo standartai.
Vystant atskiros užsienio ekonominės politikos liniją derybos su Europos Sąjunga neabejotinai bus žymiai paprastesnės. Tačiau toks požiūris gali kainuoti sklandžią prekybą su Europa. Ši kaina – tikrai didžiulė, turint omenyje, kad šiuo metu maždaug pusė britų kompanijų verslo vykdoma Europos rinkoje. Kaip pripažįsta S. Davidas, toliau seksiantis pereinamasis prisitaikymo laikotarpis nebus žavus. Kompanijoms teks keisti verslo vykdymo būdus ir partnerius, tad labai tikėtina, kad augs kainos, žmonės neteks darbų, o pragyvenimo lygis kris.
Panašu, kad B. Johnsonas ir jo politiniai sąjungininkai, pasiryžę vykdyti aiškų atsiskyrimą nuo Europos, ketina prisiimti šiuos Didžiosios Britanijos laukiančius ekonominius vargus kaip neišvengiamą blogybę. Jie viliasi, jog didžiulės valstybės skiriamos sumos pajėgs išgelbėti Didžiosios Britanijos pramonę, o nacionalistinio pasididžiavimo dėl „tapimo savarankiškais“ jausmas suteiks jų rinkėjams savotišką atpildą už vargus. Žinoma, bus matyti, ar Didžiosios Britanijos žmonės „Brexit“ kainą priims taip pat gana džiugiai, kaip tą daro jų lyderiai.
Būtina atkreipti dėmesį ir į kitas bendradarbiavimo sritis, nors nė viena jų taip smarkiai neatsilieps vidaus politikai. Būdama Europos Sąjungos narė, Didžioji Britanija glaudžiai bendradarbiavo su kitomis 27 šalimis narėmis tokiose srityse kaip saugumas, teisė ir žvalgyba; žvejyba, žemės ūkis ir vartotojų apsauga; visuomenės sveikata, aplinkosauga ir energetika bei daugybėje kitų. Kai kuriais atvejais britų politikoje liko neišdildomas įspaudas, atsiradęs po 47 metus trukusio bendro sprendimų priėmimo su Europa laikotarpio. Naujų būdų ir priemonių, kurie patenkintų šalies viduje tvyrantį nepriklausomybės troškimą ir drauge užtikrintų begalę bendrojo suvereniteto privalumų, suradimas bus, švelniai tariant, sudėtinga užduotis.
Be abejonės, akivaizdi B. Johnsono turima dauguma Bendruomenių Rūmuose užtikrina jam galimybę priimti tvirtus šalies vidaus politikos sprendimus. Teoriškai jis yra galingiausias britų premjeras nuo pat Tony Blairo laikų. Tačiau konservatorių stovykloje gali ir vėl prasidėti susiskaldymas, ypač tuo atveju, jei pereinamajam laikotarpiui artėjant į pabaigą ir vėl iškils „Brexit“ be susitarimo perspektyva.
Svarbu neužmiršti, kad už Londono ribų yra ir kitų politinių veikėjų ir institucijų, kurie garsiai išreikš savo nuomonę apie „Brexit“ pasekmes. Pavyzdžiui, Škotijos valdžia reikalauja naujo referendumo dėl atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės, o Šiaurės Airijoje tiek junionistai, tiek nacionalistai atsargiai žvelgia į tai, ką Londonas gali mėginti įgyvendinti. O. B. Johnsonas puoselėja ambicijas ne tik neįsikibti sėkmės, kuri jo torių partiją lydėjo gruodį vykusiuose parlamento rinkimuose, bet ir išplėsti konservatorių potencialą vietovėse, kuriose tradiciškai vyrauja už leiboristus balsuojantys darbininkų klasės atstovai.
Suvaldyti visus šiuos tikslus vienu metu bus sudėtinga užduotis, kuri taps dar keblesnė tuo atveju, jei šalį apims ekonominė ar politinė krizė. Aišku viena: Europos klausimo lengvai išspręsti nepavyks. Žinoma, vienuolika mėnesių nėra pakankamas laikotarpis, per kurį būtų galima nustatyti nuolatinius susitarimus, galinčius sulaukti plataus palaikymo Didžiosios Britanijos politinėje sferoje. Galiausiai Didžioji Britanija juk beveik pusę amžiaus buvo viena iš Europos projekto varomųjų galių, tačiau nedarė nieko, kad nuslopintų nacionalistinius jausmus, kurie tarytum po ilgo lėto virimo ėmė kunkuliuoti ir 2016-ųjų birželį išsipylė, paskatindami šalį palikti Europos Sąjungą.
Tad sausio 31-osios vidurnaktį Didžioji Britanija iš tiesų oficialiai pasitraukia iš ES. Bet, nepaisant to, kaip šia akimirka mėgausis užkietėję euroskeptikai, ji žymės tik proceso, kurio tikrosios pabaigos nematyti, pradžią. Jei kalbėtume apie šį procesą kaip apie Didžiosios Britanijos nepriklausomybės nuo Europos įtvirtinimo istoriją, galima teigti, jog toji istorija gali būti be pabaigos – tebesitęs ta pati kova dėl tinkamiausių Didžiosios Britanijos ir jos artimiausių kaimynių santykių, tik ji jau rutuliosis išorėje.