Kol Sirijoje kertasi Amerikos, Rusijos ir Izraelio keliai, prieš 48 metus nutikusi istorija skamba tarsi grėsmingai pažįstama. Tuo metu Sovietų Sąjungos klientė – Egiptas – buvo atsidūręs bėdoje. Patyręs triuškinantį pralaimėjimą 1967 metų Šešių dienų kare, Egipto prezidentas Gamalis Abdel Nasseras nusprendė susiremti su Izraeliu be rizikos pralaimėti atvirame mūšyje: 1967 – 1970 metais per sekinantį karą Egipto artilerija nuolat paleisdavo ugnį ir rengdavo specialiųjų pajėgų reidus prieš Izraelio pozicijas palei Sueco kanalą, rašo svetainė nationalinterest.org.
Tačiau Izraelis, nenorėjęs daug aukų ir negalėjęs laimėti varginančio karo su gausesnėmis arabų valstybių pajėgomis, smogė atgal savo pasirinktu ginklu. Izraelio oro pajėgos, kurių antskrydžiai atliko lemiamą vaidmenį laimint Šešių dienų karą, ketino panaudoti naujai įsigytus amerikiečių gamybos naikintuvus „F-4 Phantom“ atsakomiesiems oro smūgiams Egipto gilumoje. G. A. Nasseras nusprendė kreiptis pagalbos į Sovietų Sąjungą, kuri palei Sueco kanalą iš raketų „žemė – oras“ baterijų buvo sukūrusi tankų oro gynybos tinklą. Nors Izraelio oro pajėgos numušė nemažai Egipto lėktuvų, SA-2 ir SA-3 baterijos taip pat buvo numušusios kelis Izraelio karinius orlaivius ir kėlė grėsmę Izraelio oro operacijoms palei šį kanalą.
Pačios raketos „žemė – oras“ Jeruzalei buvo draudžiama riba. Tačiau tuomet pasirodė šiaudas, kuris sulaužė Egipto kupranugariui stuburą: Sovietų Sąjungos oro pajėgų naikintuvai „MiG – 21“, pradėję gynybines patruliavimo misijas virš Egipto. Iš pradžių sovietai ir Izraelis stengėsi vengti vieni kitų (lygiai taip pat šiandien Sirijoje elgiasi Izraelio, Amerikos ir Rusijos lėktuvai). Tačiau galiausiai sovietai pradėjo atmušinėti Izraelio smūgius ir 1970 metų liepos 25 dieną raketa „oras – oras“ netgi apgadino Izraelio naikintuvą „A-4 Skyhawk“. Rajoną aplink Sueco kanalą Izraelis netgi praminė „Teksasu“ – tarsi Laukiniuose Vakaruose.
Izraelis nusprendė, kad sovietus reikia pamokyti. Ši pamoka turėjo būti kruopščiai parengta ir atlikta. Izraelis turėjo rusiškai mokančių radijo operatorių, sekančių sovietų pokalbius, todėl Izraelio oro pajėgos puikiai suvokė, su kokia jėga reikės susidurti.
Operacija „Rimon 20“ turėjo tapti pelėkautais ore. „Planas buvo gana paprastas, - rašė istorikas Shloo Aloni. – Keturi orlaiviai „Mirage“ tame rajone, kur skraidė sovietų „MiG-21“, turėjo imituoti žvalgybos misiją dideliame aukštyje. Abi ginkluotų naikintuvų „Mirage“ poros skrido labai arti viena kitos, kad radarų ekranuose sudarytų tipiškos neginkluotų „Mirage“ žvalgybos misijos vaizdą“.
Tuo metu virš Izraelio užimto Sinajaus pusiasalio nedideliame aukštyje tykojo keli naikintuvai „Phantom“ ir „ Mirage“. Jie buvo nepastebimi Egipto radarams ir laukė galimybės smogti, jei sovietai praris jauką ir nuspręs persekioti „žvalgybinius“ naikintuvus artyn Izraelio teritorijos.
Per nuožmią atranką į šią misiją buvo atrinkti patys geriausi ir labiausiai patyrę ekipažai, kokius tik turėjo Izraelis. Izraelio oro pajėgų įgulos nekantriai laukė misijos, bet buvo susrūpinusios. „Mes nebijojome, bet nežinojome, ko galime tikėtis, nes jie vis dar turėjo kitokius ir pažangesnius ginklus, - prisiminimais dalijosi vienas Izraelio pilotas. – Mums buvo pasakyta, kad atėjo metas parodyti rusams, kur yra „Teksasas“.
Liepos 30 dienos popietę sovietai įkliuvo į spąstus. Iš daugybės aerodromų Egipte perimti netikrų žvalgybinių skrydžių buvo pakelti 24 naikintuvai „MiG-21“. Tačiau lengvas jų grobis virto 16 lėktuvų „Phantom“ ir „Mirage III“. Vos per tris minutes jie numušė penkis sovietų naikintuvus: du orlaivius numušė „Phantom“, du – „Mirage“, o dar vienas buvo numuštas bendromis jėgomis.
Vieną „MiG“ sunaikino naikintuvas „Phantom“, „neįtikėtinai mažame aukštyje“ paleidęs radaru valdomą raketą „AIM-7 Sparrow“, kuri nėra skirta ugniai tokioje žemumoje. Kita Izraelio įgula savo „MiG“ „vijosi iš 15 tūkst. pėdų (4,5 km) aukščio iki 2 tūkst. pėdų (600 m) aukščio, kur jį sunaikino „AIM-9D Sidewinder“, pasakojo Sh. Aloni. Tačiau izraeliečiai ne tik elgėsi įgudusiai, bet ir buvo lydimi sėkmės: vienas rusų pilotas sugebėjo priartėti prie vieno „Phantom“ uodegos ir paleido į jį karščio ieškančią raketą „Atoll“, bet ji nesprogo.
Ši Izraelio pergalė buvo tiesiog ideali. Tačiau ja slapta džiaugėsi ne Izraelis, o veikiau egiptiečiai, kurie kentėjo nuo rusų patarėjų globos. „Egiptiečiai negalėjo sulaikyti juoko dėl tokios rusų klaidos, - rašė vienas izraeliečių autorius. – Po šio mūšio G. A. Nasseras net buvo priverstas išleisti specialų įsaką nesijuokti iš rusų eskadrilės instruktorių“.
Galiausiai Jungtinės Valstijos padėjo sudaryti paliaubas, kurios nutraukė sekinantį karą, tačiau ne karą tarp Izraelio ir arabų. Šios paliaubos leido palikti raketų „žemė – oras“ baterijas palei Sueco kanalą – ir Izraelis netrukus pradėjo gailėtis dėl tokios karo baigties. Po trejų metų sovietai galėjo atsikeršyti, kai jų raketų baterijomis, kurias jie tiekė Egiptui bei Sirijai, virš Sueco kanalo ir Golano aukštumų buvo numušta daug Izraelio karinių oro pajėgų lėktuvų.
Tačiau tai darė jau ne sovietų pilotai ir konsultantai: Egipto prezidentas Anwaras Sadatas 1972 metais išsiuntė juos namo.
Šiandien Izraelis, Amerika ir Rusija stengiasi išvengti susidūrimų virš Sirijos. Tačiau kaip ir 1970 metais, toks veiksmų artumas kelia konfliktų riziką: būtent taip įvyko, kaip per JAV antskrydžius žuvo šimtai kovotojų, tarp jų ir samdomi rusų kariai. Kol Izraelis atakuoja Sirijos taikinius ar Irano pajėgas Sirijos viduje, nesunku įsivaizduoti scenarijų, kaip Rusijos gaudyklės ar oro gynybos baterijos stoja skersai kelio Izraelio naikintuvui. Jei bus atakuojamas, Izraelis smogs atgal. Kaip ir 1970 metais, telieka spėlioti, ar – ir kada – ši parako statinė sprogs.