B. Woodwardo knygoje rašoma, kad Donaldui Trumpui prezidentaujant 2020 metais, JAV prezidentas slapčia Vladimirui Putinui nusiuntė keletą „Abbott Point of Care“ Covid testavimo aparatų jo asmeniniam naudojimui, nors tuo metu Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje tokių testavimo aparatų labai trūko. Kaip paaiškinama knygoje, Putinas labai bijojo užsikrėsti nauju virusu. Žurnalistas pateikia tokį jų pokalbį:
PUTINAS: „PRAŠAU NIEKAM NESAKYTI, KAD JUOS MAN ATSIUNTĖTE.“
TRUMPAS: „MAN NERŪPI. GERAI.“
PUTINAS: „NE, NE. AŠ NENORIU, KAD JŪS KAM NORS SAKYTUMĖTE, NES ŽMONĖS SUPYKS ANT JŪSŲ, NE ANT MANĘS. JIEMS AŠ NERŪPIU.“
„Karas“ taip pat cituoja šaltinius, kurie sako, jog nuo to laiko, kai 2021 metais respublikonas paliko Baltuosius rūmus, Trumpas ir Putinas kalbėjosi net septynis kartus. Šiemet kartą Trumpas iš savo biuro Mar-a-Lago klube net išsiuntė neįvardintą padėjėją, kad galėtų privačiai pasikalbėti telefonu su Putinu.
Lankydamasi populiaraus radijo laidų vedėjo (ir buvusio Trumpo draugo) Howardo Sterno laidoje jo oponentė Kamala Harris (kuri dabar duoda po kelis ilgus interviu įvairioms žiniasklaidos priemonėms per dieną) iškart sureagavo.
„Žmonės Amerikoje turėjo sunkumų gauti testus, o šis vyras siunčia juos į Rusiją, žudikui ir diktatoriui jo asmeniniam naudojimui? Tai yra tik pats naujausias ryškus pavyzdys, kas yra Trumpas. Pagalvokite ką tai reiškia: jis slapta siuntė Covid testų rinkinius Rusijos Putinui, Jungtinių Valstijų priešininkui, asmeniniam naudojimui, o tuo pat metu viešai kalbėjo, kad „amerikiečiai turėtų į savo kraują lašinti baliklius“.
Trumpo kampanija šią žinią skubiai paneigė gana isterišku pareiškimu, kuris labiau būdingas jų kandidato ankstyvo ryto įrašams „Truth“ tinkle nei atstovo spaudai pranešimui:
„Nė viena iš šių Bobo Woodwardo išgalvotų istorijų nėra tiesa. Tai išprotėjusio ir sutrikdyto žmogaus, kenčiančio nuo sunkios Trumpo pamišimo sindromo formos, darbas“, – pareiškime parašė Steven Cheung, Trumpo kampanijos komunikacijos direktorius.
Tačiau Bobas Woodwardas nėra koks nors lengvasvoris kairysis sensacijų ieškantis žurnalistas. Tai – tiriamosios žurnalistikos klasikas, kuris kartu su Carlu Bernsteinu atskleidė vieną didžiausių visų laikų politinių skandalų – prezidento Richardo Nixono atsistatydinimu pasibaigusį „Watergate“. Plačiai abiejų partijų politikų gerbiamas gyvasis žiniasklaidos klasikas Woodwardas vėliau parašė kelias knygas apie beveik visų prezidentų kadencijas, taip pat kelias apie pirmąją Donaldo Trumpo kadenciją. Po šios knygos išleidimo (ir visai neseno interviu su DJT įrašų paviešinimo) Woodwardas tapo 45-ojo prezidento priešu, tačiau jis visada elgėsi ne kaip šiuolaikinis „turinio kūrėjas-leidinio bendradarbis-influenceris-aktyvistas“, o kaip senos kartos žurnalistas – pirmiausia kalbantis apie šaltinius ir faktus.
Ir ši B. Woodwardo knyga nėra vien apie Trumpą. Remdamasis dokumentais žurnalistas atskleidžia stebėtinai detalius Joe Bideno prezidentavimo užkulisius: JAV vadovybės mėginimus išvengti Rusijos įsiveržimo į Ukrainą; Vladimiro Putino grasinimus panaudoti branduolinį ginklą Ukrainoje (2022 metų spalį JAV žvalgai tikimybę, kad rusai susprogdins „purviną bombą“, vertino 50 proc.); Bideno pomėgį už uždarų durų necenzūriškai keikti tiek Putiną, tiek Netanyahu („jam nerūpi Hamas. Jam rūpi tik jo karjera“).
Ypač daug dėmesio sulauks ir epizodas, kuriame Bidenas, kalbėdamasis su sūnumi Hunteriu, apgailestauja generaliniu prokuroru paskyręs Merricką Garlandą, kuris „niekada nepaleis“ (jo sūnaus bylos). Joe Bidenas taip pat patarėjams skundėsi, kad Barackas Obama niekada rimtai nežiūrėjo į Putiną ir padarė daug klaidų – pats Bidenas Putiną vadina „blogio įsikūnijimu“.
Knygoje rašoma ir apie Donaldo Trumpo blokuotą paramos paketą Ukrainai. Kaip ir anksčiau buvo akivaizdu, pagrindinį vaidmenį paremiant ukrainiečius suvaidino Atstovų Rūmų pirmininkas respublikonas Mike’as Johnsonas. Pasak Woodwardo, jam pavyko įtikinti Trumpą sušvelninti savo poziciją ne parodant, kad parama Ukrainai yra teisinga, bet įtikinant jį, kad paramos paketas padės respublikonų konferencijos rinkimų galimybėms ir taip asmeniškai bus naudingas jam pačiam artėjant lapkričio rinkimams. Pastebėsiu, kad aš irgi rašiau, jog Trumpui Zelenskis įdomiausias kaip būdas pasiekti Pensilvanijos rinkėjus lenkus ir ukrainiečius.
Pirma, kiek baisūs yra šie nauji faktai? Šilti respublikono santykiai su Putinu nėra nieko nauja – jis ir pats jų neslepia. Net per debatus Donaldas Trumpas prisipažino ir po kadencijos palaikęs santykius su masiniu žudiku iš Rusijos, tačiau pateikė tai kaip pozityvą – gebėjimą atėjus laikui per 24 valandas susitarti dėl taikos Ukrainoje. Jei tiems santykiams reikia nedidelės dovanos, kodėl gi jos neduoti, čia gi „smart“ ir istorijoje tikrai ne pirmas kartas, kai JAV paslaugomis perka pasaulio lyderių palankumą.
Kita vertus, toks santykių artimumas (7 skambučiai) ir net intymumas (Putinas nerimauja dėl Trumpo politinės karjeros) yra labai daug ką atskleidžiantis. Jis visai kitoje šviesoje parodo ir tyrimą dėl slaptų dokumentų, kuriuos Trumpas išsivežė iš Baltųjų rūmų ir saugojo savo namuose Mar-a-Lago kurorte. Dėmesį atkreips ir naujos kadencijos Donaldo Trumpo aplinkos pasirinkimas – bent jau kampanijos metu jam artimiausi žmonės yra ne nacionalinio saugumo vanagai (Mike’as Pompeo), bet įvairūs „Putino supratėjai“ (Tuckeris Carlsonas) ar „pasaulinio karo vengiantys“ izoliacionistai (JD Vance’as). Daug bus kalbama ir apie Putino patirtį verbuoti ir dirbti su agentais.
Visai nenustebčiau, jei šiame kontekste atsirastų ir daugiau faktų ar liudijimų apie buvusio prezidento ryšius ar simpatijas Putinui. Labai agresyvi reakcija į šią istoriją rodo, kad Trumpo kampanija apie tai kalbėti visiškai nenori bei neigimu apsidraudžia nuo kitų panašių žinių (kitu atveju taktika „na ir kas!“ būtų kur kas paprastesnė).
Ar tai Spalio siurprizas? Ar tai įvykis, kuris gali įtikinti dalį nacionaliniu saugumu susirūpinusių respublikonų rėmėjų balsuoti prieš savo partijos kandidatą?
Matyt ne, bent kol kas. Viena vertus, tai nieko nauja, po visų apkaltų ir tyrimų Trumpo šilti santykiai su Putinu yra „įskaičiuoti“. Kita vertus, tai labai vizuali istorija. Daliai kariuomenės veteranų ar Reagano eros nacionalinio saugumo rinkėjų tai gali būti pasiteisinimas, kodėl jie pirmą kartą nebalsuos už savo partijos kandidatą. Beveik neabejoju, kad demokratai rinkimų agitacijai po (su Kamala Harris jau pasirodžiusios) buvusios trečios pagal svarbą respublikonės Liz Cheney vėliava mėgins patraukti daugiau respublikonų.
Kiek pas respublikonus yra likusių tokių nacionalinio saugumo vanagų? Ar gali tai tapti pretekstu prieš Trumpą pasisakyti partijoje vis dar labai populiariam CŽA direktoriaus (pasak Rusijoje populiarių sąmokslo teorijų – užverbavusio patį Michailą Gorbačiovą) sūnui – eksprezidentui George W. Bushui? Pasak knygos, Bushas išreiškė užuojautą Bidenui dėl žvalgybos nesugebėjimo numatyti greitos Talibano atakos JAV traukiantis iš Afganistano: „O, žmogau, aš galiu suprasti, ką tu išgyveni. Mane taip pat apipiso mano žvalgybos žmonės.“
Kažkiek tokių respublikonų, matyt, yra, ypač – Šiaurės Karolinoje. O gal visą šią istoriją jau ryt nuskandins šimtmečio uraganas Miltonas ar kita naujiena.
Visas komunikacijos eksperto Mykolo Katkaus JAV prezidento rinkimų kampanijos apžvalgas galite skaityti feisbuke.