Kaip informuoja qz.com, pagal sandorį tarp Kinijos „Xinjiang Production and Construction Corps“ (XPCC) ir Ukrainos žemės ūkio įmonės „KSG Agro“, rytiniame Dniepropetrovsko regione užauginti javai ir išaugintos kiaulės bus pirmenybinėmis sąlygomis parduodami dviem Kinijos valstybinėms įmonėms. Iš pradžių projektas bus pradėtas vystyti 100 000 hektarų, vėliau – išplėstas iki 3 mln. hektarų.
Sandoris sudarytas po to, kai pernai Ukraina panaikino įstatymą, draudžiantį užsieniečiams įsigyti žemės Ukrainoje. Sudarius sandorį Kinijos Eksporto ir importo bankas suteikė Ukrainai 3 mlrd. dolerių (7,6 mlrd. Lt) paskolą.
Mainais už savo produkciją, Ukraina gaus sėklų, šalyje pastatys trąšų gamyklą (kasmet Ukraina įsiveža trąšų už 1 mlrd. dolerių (2,5 mlrd. Lt), taip pat grūdus apsaugančių medžiagų gamyklą. XPCC taip pat įsipareigojo padėti tiesti Ukrainos Krymo autonominėje respublikoje greitkelį bei tiltą Kerčės sąsiauryje.
Dalis kritikuoja sandorį ir teigia, kad jis atsiduoda kolonializmu, kai turtingesnės šalys naudojasi neturtingesnių šalių ištekliais. Šiuo metu vis daugiau valstybių skatina tokio pobūdžio sandorius, kad aprūpintų savo piliečius maistu.
Saudo Arabija, Pietų Korėja, Jungtiniai Arabų Emyratai, Didžioji Britanija, JAV ir kitos valstybės perka žemės užsienio šalyse, ypač nuo tada, kai 2007–2008 m. pasaulyje šoktelėjo maisto produktų kainos, o dėl to kilo maištai.
Kaip rašoma pernai ne pelno organizacijos „Grain“ pranešime, daugiausia žemės perkama Afrikoje, taip pat Rytų Europoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje. Kito, sausį atlikto tyrimo duomenimis, nuo 0,7 iki 1,75 proc. pasaulinės dirbamos žemės perleidžiama užsienio investuotojams.
Dėl mažėjančios dirbamos žemės ir didėjančios populiacijos Kinija – viena iš agresyviausių žemės pirkėjų. Kinija suvalgo apie penktadalį pasaulinių maisto išteklių, o dirbama žemė joje sudaro tik 9 proc. pasaulinės dirbamos žemės. Sandoris su Ukraina – didžiausia Kinijos investicija į dirbamą žemę iš iki šiol buvusių. Nuo 2007 m. Kinija yra nusipirkusi žemės Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijoje ir Afrikoje.
Dalis analitikų baiminasi, kad Ukrainos ir Kinijos bendradarbiavimas baigsis tuo, kad Kinija galiausiai perims visą Ukrainos ariamą žemę. Būtent siekdami apsaugoti savo maisto išteklius Filipinai nesudarė su Kinija sandorio dėl investicijų, o Mozambikas nesutiko įsileisti kinų ūkininkų, kad šie neišstumtų vietos žemdirbių.
Kiti argumentuoja, kad projektas suteiks Ukrainai galimybę padidinti maisto eksportą. Nuo Tarybų Sąjungos žlugimo Ukrainoje labai lėtai vyksta žemės ūkio pramonės privatizavimas ir plėtra.