Kitaip tiesiog nebūna! Šie du gyvūnai – pirmasis – Demokratų, antrasis – Respublikonų partijos simbolis – tapo vienais iš pagrindinių vaizduojamosios JAV kultūros elementų, pažįstamų ne ką prasčiau nei Kalėdų Senelis ar Dėdė Semas.
Vis dėlto dauguma amerikiečių ne juokais nustebtų sužinoję, kad abu politinius simbolius (lygiai kaip Kalėdų Senelį ir Dėdę Semą) išpopuliarino vienas ir tas pats įžūlus karikatūristas, be kita ko, suteikęs jiems šiandien įprastą pavidalą, rašo CNN.
Tai Thomas Nastas, 1862–1886 metais, kol dirbo „Harper’s Weekly“, tapęs ne tik pačiu garsiausiu politinių karikatūrų JAV kūrėju, bet ir vienu priekabiausių šalies satyrikų. Itin detalūs ir beprotiškai kruopštūs medžio raižiniai, labiausiai prisidėję prie jo vardo nemarumo, atspindi tokias temas kaip Pilietinis karas, Rekonstrukcija, imigracija ir kt. Tačiau daugiausia dėmesio pritraukė tie kūriniai, kuriuose pašiepiamas „Tammany Hall“ politinės mašinos triūsas. Kartais tenka išgirsti, kad angliškas žodis „nasty“ (bjaurus) kilo iš dailininko pavardės, ir, nors taip jokiu būdu nėra, vos tik pažvelgus į Th. Nasto darbus kyla pagunda patikėti, kad tokia versija teisinga.
Istorikai teigia, kad Th. Nastas, užaugęs ir susiformavęs XIX amžiaus vidurio Niujorke, vaikystėje patyrė daug žiaurių patyčių. Tikra tiesa, kad jo kūryboje vyrauja dvi temos: pašaipi panieka įvairaus plauko išpuikėliams ir nuoširdi užuojauta tiems, iš kurių jie tyčiojasi.
Dirbdamas „Harper’s“ jis nuolatos varijavo tarp šių polių. Vienoje garsioje karikatūroje „Blogiau nei vergovė“ (1874 m.) beteisė juodaodžių šeima gūžiasi patekusi išsiviepusio Kukluksklano nario nemalonėn. Kitoje, kandžiai parodijuojančioje Kukluksklano sąjungą su Niujorko politiniu aparatu, pavadintoje „Jie ryja vienas kitą“, aukų nėra – yra tik du išpampę išverstakiai žmogystos, sukibę vienas su kitu it Uroboras (mitinė gyvatė, ryjanti savo uodegą). Šiuolaikiniuose leidiniuose spausdinamos karikatūros paprastai primena primityvius, sąmoningai stilizuotus vaizdelius, kuriuos be vargo pavyktų pakeverzoti neatsitraukiant nuo skaitomų naujienų. Th. Nasto karikatūros – visai kitokios: gausios detalių, su skrupulingai parinktais pavadinimais. Jos pačios savaime buvo naujienos – ne vien tik paveikslėliai, bet ir argumentai, kuriuos buvo galima analizuoti ir nuodugniai aptarti.
Pavyzdžiui, 1874 metais pasirodžiusi karikatūra „Panika dėl trečios kadencijos“ dažnai laikoma darbu, ypač prisidėjusiu prie dramblio, kaip Respublikonų partijos simbolio, įsitvirtinimo. Likus keliems mėnesiams iki kadencijos vidurio rinkimų laikraštis „New York Herald“, tuo metu rėmęs kelis demokratų kandidatus, paskleidė gandą, esą prezidentas Ulysses Grantas (respublikonas) svarsto galimybę 1876 metais balotiruotis trečiai kadencijai: tada tai dar nebuvo neteisėta (nes dar nebuvo priimta 22-oji Konstitucijos pataisa), bet vis dėlto sukėlė juntamą pasipiktinimą.
Th. Nastas, ištikimas partijos, kuriai priklausė Abrahamas Lincolnas, (t. y. respublikonų) šalininkas, „Herald“ pavaizdavo kaip asilą, apsigobusį liūto kailiu ir gąsdinantį kitus gyvūnus klaikiais pasakojimais apie U. Granto diktatūrą. Tarp tų kitų gyvūnų yra ir gremėzdiškas dramblys, ant kurio šono užrašyta „Respublikonų balsas“. Žvelgiant į dramblio stovėseną, atrodo, kad jis tuoj nusiris nuo skardžio.
Th. Nastas jokiu būdu nebuvo pirmasis satyrikas, lyginęs žmones su gyvūnais, o pasakojimas apie asilą liūto kailiu siekia Ezopo laikus. Th. Nastas nebuvo ir pirmasis menininkas, sutapatinęs respublikonus su dramblio figūra: bent dešimtmečiu anksčiau vienoje šios partijos pažiūras propaguojančioje reklamoje buvo įrašytas šūkis „stebėk dramblį“ – miglotas pilietinio karo laikų slengas, reikšiantis maždaug „drąsiai kovoki“.
Tikra tiesa, kad Th. Nastas dažnai vaizdavo Demokratų partiją kaip asilą (nors „Panikoje dėl trečios kadencijos“ demokratams suteiktas lapės pavidalas), tačiau nevalia pamiršti, kad sąsajos tarp partijos ir šio gyvūno užgimė dar Andrew Jacksono administracijos laikais, taigi, prieš pusę šimtmečio.
Visgi ne kam kitam, o Th. Nastui Amerikos politiką pavyko pavaizduoti kaip vieną didelį, chaotišką žvėryną – tikrų tikriausią cirką, savotišką „Barnum & Bailey“ trupės šou, prieš trejetą metų pirmąkart pristatytą Niujorko publikai. Kadangi buvo gabus satyrai, saviškius Th. Nastas vaizdavo taip pat šmaikščiai, kaip ir priešininkus: Respublikonus jo karikatūrose įkūnijo silpnavalė ir panikuojanti būtybė, sunkiai pūškuojanti klaidinga kryptimi, o įspūdingi gabaritai jai – dažniausiai kliuvinys, bet tik ne pranašumas.
Th. Nasto asilai atrodė ne ką geriau; tipiška 1879 metų karikatūra vaizdavo užsispyrusį gyvūną, kybantį ant uodegos ir besiruošiantį kristi į „finansinio chaoso“ bedugnę. Tiesą sakant, drambliai ir asilai jo karikatūrose dažnai vaizduojami tik per plauką nuo chaoso – tai gana teisingas respublikonų ir demokratų vadovybės Aukso amžiuje atspindys.
XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Th. Nastas buvo didžiausią baimę kėlęs šalies menininkas, prisiekęs sukčių ir aferistų tiek dešinėje, tiek kairėje pusėje priešas. Tuomet per jo pavardę atitinkantį bjaurų likimo posūkį, vertą jo paties karikatūrų, Th. Nastas prarado visus savo pinigus. Tai įvyko jam įsivėlus į vieną Ponzi schemą – finansinės piramidės formą, dėl kurios vėliau jis visą savo karjerą bandė įspėti kitus žmones. 1890 metais jis bandė atkurti savo finansinę padėtį, išleisdamas kalėdinių iliustracijų knygą.
Tačiau panašu, kad iki to laiko jis spėjo prarasti dalį „Harper`s“ įgyto kūrybinio pagreičio ir paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį praleido kentėdamas nuo sveikatos problemų ir skausmingai suvokdamas, kad geriausi jo darbai jau yra sukurti praeityje.
Tačiau Th. Nasto išradingumo dėka dramblys ir asilas toliau liko gyvuoti politiniame gyvenime. Dramblys iki šiol tebėra oficialus Respublikonų partijos simbolis, ir nors demokratai savojo dar nepaskelbė, per bet kurią iš jų sueigų nereikėtų žengti daugiau nei poros žingsnių, kad išvystumėte asilą.
Šiek tiek keista, kad abi pagrindinės Amerikos politinės partijos taip entuziastingai prisijaukino savo talismanus, turint galvoje, kokia prasta reputacija lydi šiuos gyvūnus originaliose Th. Nasto karikatūrose: kokie jie kvaili, patiklūs ir lengvai sutrikdomi. Veikiausiai nė viena partija nepasivargino patikrinti jų istorijos, prieš užsakydama krūvas ženkliukų ir medžiaginių krepšių, rašo CNN.
O gal jie žinojo apie Th. Nasto norą pasijuokti ir nusprendė, kad tinkamiausias atsakas – pasijuokti patiems iš savęs.