Taigi ko reikia, kad karas būtų sustabdytas arba bent jau būtų užtikrinta ramybė, būtina iš šalies pabėgusiems gyventojams sugrįžti namo? Visavertė JAV ar Vakarų invazija mažai tikėtina. Be to, kažin ar toks scenarijus sumažintų problemas, rašo CNN. Deja, kiti galimi konflikto sprendimo scenarijai taip pat neteikia itin daug vilčių.
1) Sirijos opozicijos apginklavimas, Basharo al Assado režimo nuvertimas ir kariuomenės sunaikinimas
Šį variantą Vakarų lyderiai mėgino įgyvendinti 2013 m., kai buvo svarstoma galimybė suduoti atsakomuosius smūgius B. al Assado režimui už įvykdytą cheminio ginklo panaudojimą. NATO oro smūgiai turbūt būtų pražūtingi valdančiajam Sirijos režimui, tačiau kas gi atsitiktų su šalies centrais: sostine, Damasko miestu, o taip pat ir Viduržemio jūros pakrantėje esančiais Tartuso ir Latakijos uostamiesčiais?
Labai tikėtina, kad Sirijos opozicija pagal tokį scenarijų įsiveržtų į didžiuosius šalies centrus, kur gyvena daugybė režimui ištikimų žmonių. Opozicijai priklauso daugybė radikalų, susijusių su „Al-Qaeda“ ir „Nusra Front“. Geriausiu atveju pagal tokį scenarijų į kaimynystėje esantį Libaną plūstų didžiulis pabėgėlių srautas, blogiausiu – šalį apimtų masinės skerdynės.
2) Neskraidymo zonos nustatymas ir saugios teritorijos Sirijos šiaurėje užtikrinimas.
Sirijos opozicija ir Turkija jau ilgą laiką siekia, kad su Vakarų oro pajėgų pagalba tokia zona būtų sukurta. Viliamasi, kad B. al Assado režimas nutrauks šalies Šiaurės bombardavimus. Toks scenarijus galbūt ir būtų įmanomas 2013 m., tačiau praėjus dvejiems metams tenka pripažinti, kad Sirijos opozicinės pajėgos šiuo metu yra itin nusilpusios.
Viena didžiausių opozicijos kovotojų grupių „Ahrar-al-Sham“ daugelio kritikų vertinama kaip itin artima „Al Qaeda“ padaliniui, „Al Nusra“ frontui. Šių dviejų organizacijų kovotojai kartu įkūrė „Jaish al Fateh“ grupę, kovojančią su režimu šalies šiaurėje, ypač šalia Latakijos uostamiesčio.
Kitos opozicinės organizacijos itin silpnos. Kai „Al Nusra“ frontas užpuolė JAV apginkluotos ir apmokytos „New Syrian Force“ organizacijos bazę, užpuolimui pasipriešino vos 54 kovotojai. Per užpuolimą buvo nužudyti ir paimti nelaisvėn keli šios organizacijos kovotojai.
Egzistuoja rizika, kad sunaikinusi Sirijos valdančiojo režimo oro pajėgas ir paskelbusi neskraidymo zoną, NATO pasitarnautų „Al-Qaeda“ kovai su režimu.
3. Susitaikyti su tuo, kad B. al Assadas yra neišvengiamas blogis ir jį remti vien tam, kad Sirija bent jau išliktų vieninga.
Ar tokia išeitis – kurios dėl skirtingų geopolitinių priežasčių pageidauja ir Iranas, ir Rusija – būtų geriausias iš blogiausių sprendimų?
Vargu, nes tokiu atveju nebūtų išspręsta pagrindinė sukilimo priežastis, dėl kurios šalyje žūva tiek daug civilių gyventojų – režimo be atrankos vykdomas bombardavimas.
JAV prezidentas Barackas Obama 2011 metais sakė, kad B. al Assadas turi pasitraukti, bet pastaraisiais mėnesiais, Vašingtonui sudarius branduolinę sutartį su pagrindiniu B. al Assado palaikytoju Iranu, teigiama, kad dėl politinės naudos JAV suminkštino savo toną.
Dabar B. al Assado pasitraukimo tema vėl tapo aktuali.
Tam yra priežastis: jei jis nepasitrauks, vargu ar pavyks įtikinti sukilėlius šiaurėje nutraukti kovą, kad ir kas jiems būtų pasiūlyta oficialių politinių sutarčių pagrindu. Sukilimas visų pirma ir kilo dėl B. al Assado vykdomų bombardavimų ir žudynių.
Vašingtonui iškilusi didelė dilema. Net jei jis galėtų skirti didžiulį politinį kapitalą, kad įtikintų Rusiją, Iraną ir Kiniją nusisukti nuo B. al Assado, tai nesustabdytų karo per vieną naktį.
Šiame kontekste net nėra akivaizdžios alternatyvos, kas galėtų vadovauti laikinajai vyriausybei Damaske. Bet jei B. al Assadui bus leista likti valdžioje, karas taip pat tęsis, jį kurstys Sirijos gyventojų, kurie mano, kad JAV daugiau neberūpi juos apginti, noras atkeršyti už artimuosius, nužudytus per ketverius metus. Vašingtonas bet kuriuo atveju pralaimės.
4. Padalinti šalį į keturis skirtingus anklavus: kurdų, ISIS, kitos opozicijos ir režimo, bei tikėtis, kad galiausiai jie nutrauks tarpusavio kovas.
Tai būtų sunku įgyvendinti, jei konflikto pusėms nepavyktų susitarti dėl sienų, o šiuo metu visos keturios paminėtos grupės įsivėlusios į mirtiną kovą. Be to, nėra jokių išorinių karinių pajėgų, kurios norėtų kontroliuoti naujas sienas.
5. Ir toliau tęsti tai, kas daroma: bepiločių ir pilotuojamų karo lėktuvų atakos prieš ISIS bei kontaktų su Sirijos opozicija ribojimas, siekiant išvengti kaltinimų, kad niekas nedaroma.
Bepiločių lėktuvų atakos prieš ISIS atitinka Vašingtono pagrindinius ir skubiausius nacionalinio saugumo tikslus, bet jos nesumažins pavojaus saugumui Europoje, o iš jos į JAV anksčiau jau yra atvykusių džihadininkų.
Galiausiai, ta pati taktika jau nebeveiks, nes konfliktas Sirijoje yra tapęs karu „svetimomis rankomis“ (angl. proxy war).
Daugumoje konfliktų dalyvaujančios pusės galiausiai pavargsta nuo karo ir susitaria dėl taikos, bet Sirijoje vos tik kuri pusė susilpnėja, ji gauna pastiprinimą iš išorės.
Režimui padėjo Libano grupuotė „Hezbollah“, Iranas, o dabar net Rusija. Opozicija galėjo tikėtis kažkiek paramos iš Vakarų. O su „al Qaeda“ siejamame „Al Nusra“ fronte kovoja džihadininkai iš kitų šalių, be to, prie jau ir taip sudėtingo konflikto prisidėjo ir „Islamo valstybė“, kuri užėmė kelias teritorijas.
Atrodo, kad kovotojų srautai neišsenkami, tad karo neįmanoma užbaigti jokiu įprastu būdu.
Tai iš tiesų yra „problema iš pragaro“ – šią frazę pirmoji panaudojo Baracko Obamos ambasadorė Jungtinėse Tautose Samantha Power savo knygoje apie Vakarų pasiteisinimus, kodėl jie nesikišo į Ruandoje vykdomą genocidą ir kitus genocidus.
Sirija buvo problema iš pragaro jau prieš porą metų. Tuo metu dar buvo įmanoma ją išspręsti, tačiau politikai nuo jos atsiribojo. Tragiškiausia tai, kad dabar šis konfliktas tapo dar baisesniu nei iš pragaro.