Tikėtina, kad vasario 7 d. vakare ir vasario 8 d. ryte JAV pajėgos nukovė daugiausia rusų nuo Šaltojo karo pabaigos – daugiau kaip 200 karių. Vis dėlto jokių tarptautinių padarinių nebus, o žuvusieji rusai negaus pomirtinių medalių kaip Romanas Filipovas, pilotavęs naikintuvą, numuštą virš Sirijos šių metų pradžioje, ir kovojęs su priešu iki paskutinės akimirkos, kai buvo priverstas susisprogdinti granata.
Oficialiai nebus patvirtintas net tikslus žuvusiųjų skaičius, nes nukautieji rusai buvo ne reguliariosios kariuomenės kareiviai, o samdiniai. Be to, jų užduotis greičiausiai neturėjo nieko bendra su Rusijos geopolitiniais tikslais Sirijoje. Jie bandė užimti naftos perdirbimo gamyklą Al Isbos naftos ir dujų telkinyje naftos turtingoje Deir az Zoro provincijoje. Dar visai neseniai iš šios gamyklos „Islamo valstybė“ krovėsi didžiąją dalį naftos pajamų Sirijoje.
Kalbėdama apie incidentą Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad per jį žuvo Sirijos sukarintų grupuočių nariai, vykdę operaciją prieš pogrindinį „Islamo valstybės“ elementą. Vis dėlto tikėtina, jog samdiniai dalyvavo visiškai komercinėje Sirijos prezidento Basharo al-Assado misijoje. Šalies vadovui būtinos pajamos iš naftos, kad galėtų atstatyti savo valdomas teritorijas, o kariams galbūt buvo pažadėta tam tikra naftos verslo dalis.
Dvi kariuomenės
Šiandien Rusija įsivėlusi į du karus. Viename reguliariosios kariuomenės daliniai kaunasi dėl geopolitinių Kremliaus prioritetų, o kitame samdiniai siekia komercinio pelno. Kad ir kaip atrodytų, šiuos karus skiria gana aiški riba, bet kartais jie šiek tiek persidengia.
Sirijos kampanija yra puikiausias pavyzdys, kaip sekasi atskirti šiuodu karus. Oficialios Rusijos pajėgos jau pasiekė ne vieną pergalę ir puikuojasi įgyta kovine patirtimi. Jos siekė išgelbėti B. al-Assado režimą prarasdamos kuo mažiau pajėgų (kaip pranešama, kol kas šiame konflikte žuvo vos 44 rusų kariai), sustiprinti Rusijos pozicijas Artimuosiuose Rytuose ir paversti ją oficialia tarpininke sprendžiant regiono konfliktus.
Tuo metu privačios karinės bendrovės „Wagner“, įsikūrusios pietinėje Rusijos dalyje, samdomiems tvirtiems vyrukams, dažnai buvusiems kariškiams, pavedamos karinės užduotys, kai Rusija nenori pripažinti savo įsikišimo. Neretai šie kovotojai gauna gerokai didesnį atlyginimą nei reguliariųjų pajėgų kariai, bet neturi moderniausios įrangos ir valstybinės paramos. Gali būti, kad jiems moka Rusijos valdžia, bet pajamų prasimanoma ir iš papildomų projektų, kaip antai iš naftos infrastruktūros perėmimo B. al-Assadui.
Reguliariajai kariuomenei ir sukarintai grupuotei „Wagner“ tenka kovoti toje pačioje pusėje: vieni ir kiti padeda siekti geopolitinių tikslų. Tačiau šiųdviejų pajėgų veiksmai koordinuojami menkai. Kaip bepažiūrėsi, Sirijoje „Wagner“ dirba ne Rusijai, o B. al-Assadui („Sirijos sukarintų grupuočių nariai“). Ši skiriamoji riba tarp dviejų karų akivaizdi ne tik pralaimėjus, bet ir pasiekus pergalių: jei naftos perdirbimo gamyklos puolimas būtų pavykęs, džiūgautų tik B. al-Assadas.
Ryšiai su Ukraina
Informacija apie „Wagner“ nuostolius nutekėjo ir buvo patvirtinta kelių šaltinių dėl to, kad daugelis dabar Sirijoje kovojančių vyrų dalyvavo ir Ukrainos konflikte. Būtent dėl to buvęs vadinamosios „Donecko Liaudies Respublikos“ karo vadas Igoris Girkinas gauna pranešimus apie kritusius bendražygius, o Rusijos dalyvavimo Ukrainos konflikte stebėtojai, kaip antai „Conflict Intelligence Team“ arba ukrainiečių „Mirotvorec“, geba patvirtinti kai kurių žuvusiųjų tapatybes.
Padėtis Rytų Ukrainoje primena Siriją, bet ten reguliarioji Rusijos kariuomenė ir samdiniai labiau persidengę. Šiame regione Kremliaus geopolitiniai interesai labai aiškūs – destabilizuoti Ukrainą, bet apie tai viešai kalbėti nevalia. 2015 m. spaudos konferencijoje sulaukęs klausimo šia tema V. Putinas išsisuko nuo tiesaus atsakymo. „Mes niekada nesakėme, kad ten nėra žmonių, sprendžiančių tam tikrus klausimus, įskaitant karinius, bet tai nereiškia, jog ten esama reguliarių Rusijos pajėgų“, – pareiškė jis.
Rusija niekada nepatvirtino svarbiausiomis Rytų Ukrainos karo akimirkomis siuntusi į regioną reguliarius dalinius, nors įrodymų netrūksta. Taip pat ten veikia „Wagner“ samdiniai ir vietos nereguliarieji daliniai, kurie kovoja iš nacionalistinių įsitikinimų ir tikėdamiesi gauti dalį regiono gavybos sektoriaus pajamų.
Kaip ir Sirijoje, Kremliaus geopolitiniai siekiai ne visai sutampa su nereguliariųjų dalinių komerciniais interesais, rašo L. Bershidsky. Bet sukarintos grupuotės negali pakenkti V. Putino darbotvarkei ir likti nenubaustos.
Antra rūšis
Rusijos konfliktuose samdiniai atlieka tokį didelį vaidmenį ne tik dėl to, kad taip galima paneigti valstybės dalyvavimą. Iš esmės, anot straipsnio autoriaus, jie rodo laisvai samdomų pajėgų kultūrą, kuri suklestėjo teisėtvarkos tarnybose valdant V. Putinui: tam tikroms užduotims, iš kurių galima papildomai užsidirbti, žvalgybos tarnybos nevengia pasitelkti nusikaltėlių ir kibernetinių įsilaužėlių.
Vis dėlto geopolitinius karus kurstančiam oficialiajam Kremliui visų parankiausia yra galimybė nuslėpti savo dalyvavimą. Deir az Zoro atveju tai padaryti itin sunku dėl didelio aukų skaičiaus.
Minėtasis incidentas rodo, kaip V. Putinas rizikuoja konfliktuose pasitelkdamas nereguliariąsias Rusijos pajėgas. Liberalas Grigorijus Javlinskis, suklastotuose Rusijos prezidento rinkimuose kandidatuojantis į šalies vadovo pareigas, pareikalavo V. Putino prisiimti atsakomybę dėl rusų mirčių.
Dar svarbiau tai, kad socialinėje žiniasklaidoje sklinda informacija apie laidotuves ir sielvartaujančius artimuosius. Daugeliui rusų nebus įdomu, jog žuvę kovotojai tiesiog dirbo privačiai bendrovei. Kaip I. Girkinas ir jo nacionalistai sąjungininkai, jie badys pirštais į V. Putino negalią sureaguoti į JAV surengtas Rusijos piliečių skerdynes, o juk ši šalis dabar laikoma didžiausia Rusijos prieše.
Grįžę samdiniai irgi pasakos apie valdžios abejingumą. L. Bershidsky sako abejojantis, ar jie iki galo supranta, kokie silpni jų ryšiai su reguliariąja Rusijos kariuomene. Greičiausiai jie mano kovojantys ne už privačią bendrovę, o už Rusiją. Net jei tai tik iliuzija, ji dar labiau sustiprins iš lėto augantį nepasitenkinimą režimu, kuris skirsto purvinas užduotis vykdančius kovotojus į pirmarūšius ir antrarūšius. Galima sakyti, daro išvadą L. Bershidsky, savanaudiškas V. Putino režimas eilinį kartą nuvylė paprastus rusus.