Vos per kelias dienas iš vieno šios didžiulės valstybės kampo į kitą perdislokuojamos ne tik brigados, bet ir ištisos divizijos. Maskva įrodinėja galinti be jokių problemų kilnoti savo didžiausią turtą – karines pajėgas – kur ir kada tik panorėjusi.
Nors dauguma tokių judesių tėra mokymai, tokie skubūs perdislokavimai ir manevrai byloja kai ką itin svarbaus – Rusija pastaruoju metu stabiliai stiprina savo strategines pozicijas prie vakarinių sienų, medium.com rašo Petri Makela.
Be to, Rusija Vakarams siunčia labai aiškią žinią: „Bet kurią akimirką galime stoti į karą“. Vienas iš tokios komunikacijos pavyzdžių susijęs su Norvegija ir karinėmis pratybomis netoli jos sienų.
Tiesą sakant, pavojingiausias šios grupės elementas visai ne lėktuvnešis, galintis gabenti vos keliolika naikintuvų, o milžiniškas „Kirov“ klasės branduolinis kreiseris „Piotr Velikyj“ – didžiausias toks antvandeninis laivas, aprūpintas itin galinga ilgo nuotolio priešlėktuvine ir priešlaivine ginkluote.
AD/A2 bazės atlieka panašią funkciją į tą, kuri teko lėktuvnešio grupei pratybose, nukreiptose prieš Norvegiją. AD/A2 apjungia kelias galingas sistemas: balistinės „Iskander-M“, priešlėktuvinės S-400 ir priešlaivinės „Bastion“. Visos kartu jos suteikia Rusijos karinėms pajėgoms potencialą blokuoti ar bent jau veiksmingai pristabdyti priešininką, neleisti priartėti, atgabenti pastiprinimų.
Šią ir taip galingą trijulę papildo trumpesnio nuotolio raketinės sistemos, pavyzdžiui, priešlaivinės „Bal“ ir priešlėktuvinės „Pantsir“ sistemos, saugančios ilgo nuotolio ginkluotę mobiliose paleidimo platformose.
Kai kuriuose regionuose sausumoje dislokuotus komponentus papildo laivynas – šiuo atveju verta paminėti sparnuotąsias raketas "Kalibr" gabenančias korvetes „Buyan-M“, kurios neseniai pasirodė Baltijos jūroje. Tokios raketų sistemos būtinos, nes Rusijos karinės oro pajėgos negali veikti priešiškoje oro erdvėje, kurią gina modernios raketų žemė-oras sistemos ar naikintuvai.
Rusijos įvykdyta Krymo okupacija leido Kremliui be niekieno priežiūros ir kontrolės Sevastopolį paversti savotiška tvirtove. Dabar čia dislokuoti visi trys AD/A2 elementai, solidžios motorizuotų pėstininkų pajėgos bei karinės aviacijos objektai. Kryme Rusija praktiškai nesusidūrė su rimtesniu pasipriešinimu: Ukraina net nesvarstė galimybės pabandyti atsiimti savo teritoriją – tam nebuvo nei laiko, nei galimybių, nes teko kovoti su separatistais apsimetančiais rusų kariais Donbase.
Kodėl Balkanai?
Nors pasaulio bendruomenė šiai dienai didžiausią dėmesį skiria kraujo praliejimui Sirijai ir Ukrainai, iš Balkanų mus taip pat pasiekia nedrąsūs pavojaus signalai.
Keli aukšto rango Rusijos politikai, pradedant pačiu prezidentu Vladimiru Putinu, neseniai minėtame regione aplankė prorusiškas vyriausybes ir organizacijas. Įtampa kyla net keliuose karštuose taškuose. Buvo bandymai iš užsienio sutrikdyti rinkimus Makedonijoje.
Juodkalnijos prezidento rinkimuose mesti įtarimai dėl Rusijos specialiųjų tarnybų vaidmens ir net galimo perversmo. Referendumas Serbų Respublikoje – serbų teritorijoje Bosnijoje – sulaukė itin aršios retorikos iš kitų Bosnijos ir Hercegovinos kampelių.
Rusijos karinės oro pajėgos ir specialiosios pajėgos šiais metais su Serbijos pajėgomis dalyvavo net keliose bendrose pratybose. Jų metu įgyvendinti keli neįprasti scenarijai ir „taikos palaikymo misijų“ formatą primenančios intervencijos.
Rugsėjį Juodkalnijoje, Kotore, vyko Balkanuose gyvenančių kazokų suvažiavimas. Jis padėjo pagrindus dariniui, kuriam suteiktas „Balkanų kazokų armijos“ pavadinimas. Pagrindinis jo tikslas – siekis „suvienyti ortodoksų pasaulį“.
Sukarintą struktūrą primenanti organizacija skelbiasi turinti 26 kuopas (vienoje iš jų – apie 50 kazokų). Sukarintų ir ekstremistinių pajėgų formavimas ir kurstymas svečioje teritorijoje – sena kaip pasaulis taktika. Etninių regiono grupių praeities žaizdos vis dar kraujuoja, o jaunų, stiprių ir agresyvių vyrų, ieškančių gyvenimo prasmės, taip pat netrūksta. Toks kokteilis labai pavojingas. Ir tai puikiai iliustruoja faktas, kiek daug Bosnijos musulmonų įsitraukė į pasaulinį džihadą.
Rusija akivaizdžiai rengiasi galimam santykių regione eskalavimui. Tereikia kibirkšties parako statinėje, ir visuotinis chaosas ims tarnauti Maskvai – bene svarbiausia, kad Maskva „bus priversta“ pasiųsti taikos palaikymo pajėgų į Serbų Respubliką.
Tą pačią taktiką Kremlius labai sėkmingai panaudojo Gruzijoje (Pietų Osetijos ir Abchazijos atvejai) ir Moldovoje (Padniestrės atvejis). Viskas labai paprasta – minėtosios taikos palaikymo pajėgos, pavyzdžiui, mechanizuotoji pėstininkų brigada, gali gana paprastai transformuotis į AD/A2 bazę – tam pakaktų įprastinių ir rusų jau mintinai išmoktų pasiteisinimų.
Turėdama ilgo nuotolio raketų Moldovoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Baltarusijoje, Kryme ir Kaliningrade, Rusija gali sukliudyti praktiškai visoms NATO operacijoms Rytų ir Vidurio Europoje. Turėdama raketų bazę Baltijos jūroje, tarkim Gotlande ar Alanduose, ji sėkmingai apsuptų visas buvusias Varšuvos pakto valstybes.
Šiuo metu Rusija jau turi užsitikrinusi stiprią strateginę poziciją – akimirksniu gali pradėti skubią karinę operaciją ir jai pasitelkti sunkiuosius karinius elementus. Nors konvencinio karo prieš NATO Rusija laimėti ir negalėtų, konkrečiuose regionuose gali mesti rimtą iššūkį.
Kaip ten bebūtų, Rusijos turimi koziriai senka. NATO bunda, pasyvumu kaltinta JAV prezidento Baracko Obamos administracija traukiasi, o Rusijos ekonomiką įsukusi mirtina spiralė. Taigi, jeigu Kremlius ketina išsaugoti savo karinius pranašumus, jam reikėtų kuo skubiau imtis veiksmų.
Nors Rusija ir tvirtina besirengianti didelio masto karui, kurio galėtų imtis esant reikalui, akivaizdu, kad branduolinio konflikto artimiausioje ateityje Maskva nemato. Jeigu Maskva nujaustų galimą branduolinį incidentą, ji tikrai nepaliktų be apsaugos savo Šiaurės jūros flotilės balistinių raketinių povandeninių laivų, kaip kad padarė dabar.
Štai kokios prognozės žiemai: ardomieji veiksmai Balkanuose ir visoje Europoje, besitęsiantys kariniai konfliktai Ukrainoje bei Sirijoje ir riboto konvencinio karo Europoje galimybė.