2014 m. vasario mėn. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas mėgavosi savo autoritetu tarptautinėje bendruomenėje.
„YouGov“ atlikta viešosios nuomonės apklausa rodo, kad V. Putino tarpininko vaidmuo derantis su Sirija pelnė jam 49 proc. amerikiečių pagarbą.
Sočyje vykusiose žiemos olimpinėse žaidynėse rusai pelnė daugiau aukso ir sidabro medalių nei kuri kita valstybė ir šventė garbingą užimamą vietą Vakarų bendruomenėje.
Šiandien šimtai, o gal net ir tūkstančiai rusų kariauja ir miršta Rytų Ukrainoje. Tai karas prieš naująją Ukrainos valdžią, nors Kremlius ir toliau neigia teikiantis pagalbą separatistams.
Rusijos ekonomiką smukdo krentančios naftos kainos, kapitalo nuotėkis ir dėl Krymo užėmimo ir įsiveržimo į Ukrainos teritoriją Rusijai Vakarų taikomos sankcijos, usatoday.com rašo Maskvoje gyvenanti žurnalistė Anna Arutunian.
Keliauti po Europą įpratusiems rusams dėl smunkančio rublio kurso kelionės tapo daug brangesnės, o tarptautinė reitingų agentūra „Moody‘s“ praėjusią savaitę Rusijos skolinimosi reitingą sumažino iki „šiukšlinio“ statuso.
Pasikeitimai pastebimi ne tik Rusijos ekonomikoje – akivaizdu, kad pasikeitė ir bendras nusiteikimas. Prieš metus vos 4 proc. rusų įvardijo JAV kaip priešišką valstybę. Šiuo metu, remiantis neseniai „Levada Center“ atlikta apklausa, taip mano jau 42 proc. rusų.
Dauguma jų linkę kaltinti JAV dėl karo kurstymo Rytų Ukrainoje, nes amerikiečiai neva ragina Ukrainą šlietis prie Vakarų.
Dvigubą pilietybę turintys asmenys verčiami registruotis migracijos tarnybose, nes kitokiu atveju jiems gresia baudžiamasis persekiojimas.
Anksčiau darbdavių medžioti vokiečiai, amerikiečiai ir britai dabar dėl smunkančio rublio ir darbo vietų stygiaus skuba išvykti iš Rusijos.
„Prieš metus aš dar dirbau Kremliaus kontroliuojamoje naujienų agentūroje, kur dar buvo laikomasi bazinių objektyvios žurnalistikos principų. Dabar ši naujienų agentūra virto atviros propagandos ruporu, žeriančiu JAV grasinimus paberti radioaktyvių pelenų, ir įspėjančiu savo darbuotojus apie objektyvių reportažų eros pabaigą“, – rašo žurnalistė.
„Kai Rusija nusprendė uždrausti maisto produktų iš Europos ir JAV įvežimą į Rusijos teritoriją kaip atsaką į Vakarų sankcijas, daugelį rusų, įskaitant ir mane, apėmė nerimas, tačiau šio nerimo esmė – ne nuo parduotuvių prekystalių dingęs parmezanas ar apelsinai iš Sicilijos (tai tikrai nėra didelė bėda, juk pusė šalies gyventojų bet kuriuo atveju negali sau leisti pirkti šių produktų, o Ukrainoje kasdien žūsta daugybė ukrainiečių ir rusų) – tokiu būdu Rusijos valdžia dar kartą rodo, kad žmonių gyvybės jai rūpi mažiau nei politika“, – toliau tęsia A. Arutunian.
„Susiveršime diržus ir valgysime mažiau“, – šių metų sausio mėn. kasmetinėje Šveicarijos Davoso mieste surengtoje konferencijoje kalbėjo Rusijos ministro pirmininko pirmasis pavaduotojas Igoris Šuvalovas.
Maskvoje gyvenimas teka įprasta vaga: žmonės susitinka su draugais restoranuose, nors kas trečiam dėl smunkančios ekonomikos dar iki šių metų pabaigos teks pasitraukti iš verslo.
Karas Ukrainoje lyg šešėlis pakibo virš krintančio rublio, priversdamas kavines užverti duris, o užsieniečius paskatindamas kuo greičiau vykti iš Rusijos. Šia tema persmelkti net ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantys pokalbiai.
„Vykstu savaitgaliui namo į Ukrainą“, – neseniai man pasakė pažįstama. Prieš metus būčiau paprasčiausiai palinkėjusi jai geros kelionės, tačiau dabar neturiu žalio supratimo, ką jai į tai atsakyti, ir juo labiau nežinau, kaip reaguoti į staiga pravirkusios moters žodžius: „Ten gyvena du mano sūnūs. Juos gali pašaukti į kariuomenę ir išsiųsti į kovą su prorusiškais separatistais šalies Rytuose“, – pasakoja žurnalistė.
Vos per vienerius metus Rusija atsidūrė štai tokioje situacijoje. Jokių pasikeitimų valdžioje, jokių atakų iš užsienio, jokių valstybės perversmų – tik revoliucija pasienio teritorijoje, į kurią Rusija nusprendė įsiveržti.
„Praėjusių metų žiemą su baime stebėjau nieko gero nežadančią Ukrainoje prasidedančią revoliuciją, tačiau tada dar net nenutuokiau, kad bus nueita taip toli“, – apibendrina A. Arutunian.