Po kiek mažiau nei dvejų metų nuskambėjo ir garsioji dabartinio Rusijos Valstybės Dūmos pirmininko, anuomet – Rusijos prezidento administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo Viačeslavo Volodino frazė: „Nėra Putino – nėra Rusijos“.
Šie du visiškai vienas kitam prieštaraujantys aukščiausiųjų Rusijos valdžios elito ešelonų teiginiai labai aiškiai iliustruoja fundamentalųjį vėlyvojo putinizmo paradoksą, savo straipsnyje, kuris skelbiamas „Laisvosios Europos radijo“ portale, teigia Rusijos politikos analitikas Brianas Whitmore`as.
V. Putinas, suprantama, sistemiškai – ir dažnai negailestingai – telkė valdžią į savo rankas. Šiemet jis tapo ilgiausiai Rusijai vadovavusiu lyderiu nuo Josifo Stalino laikų. Nuo to paties J. Stalino laikų Rusija nebuvo labiau priklausoma nuo vieno žmogaus.
Nekyla jokių abejonių, kad V. Putinui pasitraukus nuo valdžios arenos Rusija tvers dar ilgai, tačiau kokia ateitis laukia jo sukurtos politinės sistemos ir valdysenos, grįstos artimiausiems jo rato žmonėms turtus ir galią užtikrinusiais patrono–kliento santykiais, dar neaišku.
O kol dabartinis Kremliaus lyderis rengiasi tam, ką daugelis Maskvoje mano būsiant paskutine jo prezidento rinkimų kampanija, jam artimiausiuose sluoksniuose imama nerimauti, ar tik jų nepamainomasis valdovas netaps „šluba antimi“.
Savaitraštyje „The Economist“ visai neseniai rašyta, kad „tiek liberalieji reformatoriai, tiek konservatyvieji tradicionalistai“ V. Putiną laiko „XXI amžiaus caru“. Ir kuo jis darosi stipresnis, „tuo sunkiau jam bus organizuotis valdžios perdavimą“.
Nedaug kas abejoja, kad ateinantį kovą V. Putinas sieks ketvirtosios kadencijos ir ją gaus. Tačiau dar mažiau kas žino, kas bus toliau.
Valdys iki gyvenimo pabaigos?
Visai nestebina, toliau dėsto B. Whitmore`as, kad Maskva vis energingiau žongliruoja gandais, spekuliacijomis ir nuogirdomis apie artėjančias esmines Rusijos politinės sistemos permainas, tačiau jos reiškia ne ką kita, kaip tik siekį užtikrinti, kad V. Putinas išliktų valdžioje amžinai.
Maskvoje įsikūrusio Poindustrinių studijų centro direktorius Vladislavas Inozemcevas portale snob.ru neseniai rašė, esą labai tikėtina, kad bus siekiama įgyvendinti kokią nors konstitucinę reformą, pagal kurią, pavyzdžiui, Rusija taptų parlamentine respublika, ir V. Putinas, tapęs ministru pirmininku, galėtų „valdyti iki gyvenimo pabaigos“.
„Manyčiau, kad tokių permainų tikimybė 2024-aisiais yra tikrai didesnė kaip 50 procentų – ir visai gali būti, kad jos bus realizuotos jau po 2021 m. Dūmos rinkimų“, – teigia jis.
Gerus ryšius turinčio Rusijos politikos analitiko Jevgenijaus Minčenko prognozės panašios. Jo minimas laikmetis tas pats – skiriasi tik detalės, susijusios su V. Putino išlaikymo valdžioje priemonėmis.
Naujausiame jo plačiai skaitomo leidinio „Politbiuro 2.0“ numeryje, kuriame aptariama Rusijos elito būklė, J. Minčenko rašo, kad derybos dėl įpėdinio turėtų įgauti pagreitį po 2021 m. Dūmos rinkimų ir kad V. Putinui greičiausiai bus sukurtas koks nors poprezidentinis postas – kas nors panašaus į „Rusijos ajatolą“.
Maža to, „Ruskij Monitor“ svetainėje neseniai rašyta (remiantis interneto pokalbių ir socialinės žiniasklaidos platformoje „Telegram“ pasirodžiusia informacija), esą V. Volodinas mėgina prastumti planą, pagal kurį, vadovaujantis Kinijos modeliu, būtų steigiama nauja Rusijos valstybės taryba, kuri turėtų tapti pagrindiniu šalies vykdomuoju organu. V. Putinas, žinoma, taptų šios institucijos pirmininku, o tai, savo ruožtu, reikštų, kad Rusiją jis galės valdyti iki gyvenimo galo. Kaip rašoma tame pačiame pranešime, V. Putinas „taptų ne tik Valstybės Tarybos pirmininku, bet ir dvasiniu bei nacionaliniu Rusijos lyderiu“.
Buvęs JAV valstybės departamento pareigūnas ir ilgametis Kremliaus reikalų stebėtojas Paulas Goble`as savo tinklaraštyje rašo, kad, nežinant aiškių šaltinių, neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek prasmingi tokie teiginiai, tačiau jų paplitimo mastas – labai iškalbingas.
Prisimenant neseną praeitį
Kažkur mums visa tai jau girdėta, pastebi straipsnio autorius. Pasak jo, jau ir prieš dešimtmetį, baigiantis antrajai V. Putino kadencijai, buvo nemažai kalbama apie tai, kad esą Kremlius suka galvą, kaip V. Putiną būtų galima išlaikyti valdžioje neribotą laiką.
2007 m. lapkričio mėnesį Tverės mieste delegatai iš visos Rusijos susibūrė į gerai organizuotą mitingą, kuriame reiškė palaikymą V. Putinui ir ragino jį nesitraukti iš aukščiausios valdžios.
Galiausiai, kad apeitų konstitucijoje numatytą draudimą vadovauti šaliai tris kadencijas iš eilės, V. Putinas nusprendė prezidento postą laikinai perduoti Dmitrijui Medvedevui, ketveriems metams tapti šalies ministru pirmininku, o į Kremlių grįžti 2012-aisiais.
Kaip teigia opoziciją palaikantis rusų žurnalistas ir politikos komentatorius Olegas Kašinas, kai 2008-aisiais V. Putinas perdavė valdžią D. Medvedevui, o 2011-ųjų gruodį pastarasis ją grąžino atgal, tikėjimas sąžininga valdžios kaita buvo sėkmingai sugniuždytas, nes viskas buvo paversta „farsu ir parodija“. Pasak jo, jei dabar V. Putinas pareikštų pasitraukiantis iš posto ir įvardytų savo įpėdinį, niekas juo vis tiek nepatikėtų, nes puikiai prisimena, kuo tai baigėsi 2008-ųjų lapkritį.
„Gal tik jei V. Putinas būtų teisiamas ir sėstų į kalėjimą, nomenklatūra ir visuomenė patikėtų, kad viskas rimta“, – sako jis.
Sunki valdžios kaitos našta
B. Whitmore`o teigimu, įpėdinystės klausimas smarkiai centralizuota ir giliai personalizuota politine sistema pasižyminčioje Rusijoje visada buvo itin jautrus. Carinės Rusijos valdovų kaita ne visada buvo sklandi ir taiki. Ir nors paskutiniai trys Sovietų Sąjungos lyderiai po Leonido Brežnevo mirties 1982-aisiais į valdžią atėjo be didesnių nesklandumų, tai buvo veikiau išimtis iš taisyklės.
Sovietmečiu, iki Politbiurui ir Centro Komitetui de facto institucionalizuojant valdžios pasikeitimo procesą, išgyventi du gerokai užtrukę, įtempti ir chaotiški valdžios pasikeitimo epizodai – kai po Vladimiro Lenino atėjo J. Stalinas ir kai po J. Stalino atėjo Nikita Chruščiovas – ir vienas sėkmingai įvykdytas perversmas, kai N. Chruščiovas buvo pašalintas iš posto ir jo vietą užėmė L. Brežnevas.
Kai atsistatydindamas 1999-aisiais Borisas Jelcinas savo laikinuoju įpėdiniu paskyrė V. Putiną ir kai kitais metais šis laimėjo kruopščiai surežisuotus rinkimus, bet kokios viltys, kad valdžia Rusijoje gali būti išrinkta demokratiškai, žlugo.
Vadovaujant V. Putinui, Rusija palaipsniui tapo smarkiai deinstitucionalizuota, o tai reiškia, kad kai valdžioje jo nebeliks, šaliai gali tekti susidurti su nemažais sunkumais. „V. Putinas įstūmė save į aklavietę. Jis pernelyg glaudžiai susiejo sistemos likimą su savo asmenine lemtimi, todėl režimas pasmerktas žlugti“, – rašo O. Kašinas. Jo įsitikinimu, kad ir kaip būtų nuspręsta V. Putiną išlaikyti valdžioje po 2024-ųjų, vieną neišvengiamą dalyką stengiamasi pamiršti: kad net ir jis – mirtingas.
„Ar V. Putinui mirus kiltų kova – gal net labai nuožmi – dėl valdžios? Kas gi būtų tos šalys, kurios toje kovoje grumtųsi?“ – neseniai žurnale „Journal of Democracy“ skelbtame straipsnyje klausė Kalifornijos universiteto Berklyje (JAV) politologas Michaelas Stevenas Fishas.
„Nepaisant didelio V. Putino demonstruojamo susirūpinimo stabilumu ir tęstinumu, rusai nė nenutuokia, kas juos valdys rytoj, jei jų lyderis šiąnakt numirs. Gal net pats V. Putinas to nežino“, – rašo jis.