Apie kadaise turėtą poziciją ir ją padiktavusį motyvą A. Merkel prisipažįsta tuoj pasirodysiančioje prisiminimų iš 1954–2021 metų laikotarpio knygoje „Freiheit“ („Laisvė“). Kelias šios knygos ištraukas skelbia Vokietijos leidinys „Die Zeit“.
„Vidurio ir Rytų Europos šalių noras kuo greičiau tapti NATO narėmis man buvo suprantamas“, – rašo A. Merkel, prisimindama lemtingą 2008 metais Bukarešte įvykusį NATO viršūnių susitikimą, kuriame buvo aptariamos šalių kandidačių statuso suteikimo Ukrainai ir Sakartvelui perspektyvos.
Tačiau „naujos narės prisijungimas turi padidinti ne tiktai jos, bet ir NATO saugumą“, pridūrė buvusi kanclerė.
A. Merkel teigia įžvelgusi pavojų, kurį kėlė Rusijos Juodosios jūros laivynas, besibazuojantis Ukrainos Krymo pusiasalyje. Šitokia samplaika su Rusijos karinėmis struktūromis nebuvo būdinga nė vienai šaliai kandidatei, pabrėžia ji. Negana to, kaip tvirtina A. Merkel, tuo metu Ukrainos siekį patekti į Aljansą palaikė mažuma ukrainiečių.
„Tikėjimą, kad kandidatės statusas galėtų apsaugoti Ukrainą ir Sakartvelą nuo V. Putino agresijos, kad tasai statusas būtų padaręs atgrasomąjį poveikį, o V. Putinas būtų pasyviai susitaikęs su įvykių eiga, laikiau iliuzija. Ar tada buvo galima įsivaizduoti, kad kritiniu atveju NATO valstybės narės būtų atsakiusios karine jėga – technika ir kariais, – kad būtų įsikišusios? Ar buvo galima įsivaizduoti, kad aš, kaip kanclerė, būčiau paprašiusi Vokietijos Bundestago suteikti tokį mandatą mūsų Bundesverui ir sulaukusi daugumos palaikymo?“ – rašoma buvusios Vokietijos kanclerės knygoje.
Kaip teigia A. Merkel, galų gale įvyko štai koks paradoksas: „Sakartvelas ir Ukraina, negavusios šalių kandidačių statuso, šitai suprato kaip „ne“ puoselėtoms viltims. Bet tai, kad NATO davė joms bendro pobūdžio pažadą dėl narystės, V. Putinas suprato kaip „taip“ abiejų šalių narystei NATO ir kaip karo paskelbimą.“
Į Bundestagą (Vokietijos parlemento žemieji rūmai) A. Merkel buvo išrinkta 1990 metais, o 2000–2018 metų laikotarpiu ji vadovavo Krikščionių demokratų sąjungai. Vokietijos kanclerės pareigas A. Merkel ėjo net 16 metų – iki 2021-aisiais vykusių rinkimų, kuriuose nutarė nekandidatuoti.
Kol ėjo kanclerės pareigas, A. Merkel buvo laikoma viena įtakingiausių ne tik Europos, bet ir viso pasaulio politinių figūrų.
Tačiau kai prasidėjo plataus masto karas Ukrainoje, jos vykdyta politika, o konkrečiai – polinkis nuolaidžiauti Rusijai, nesiryžimas atsisakyti rusiškų dujų ir nenoras pripažinti padarytų klaidų, sulaukė aršios kritikos.
Merkel: Trumpas akivaizdžiai be galo žavėjosi Rusijos prezidentu
2017 metais pradėjęs eiti JAV prezidento pareigas Donaldas Trumpas labai domėjosi informacija apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, atskleidžia buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel savo memuaruose, kurie pasirodys antradienį.
„Jis akivaizdžiai be galo žavėjosi Rusijos prezidentu“, – pasakoja A. Merkel apie savo pirmąjį susitikimą su neseniai išrinktu D. Trumpu Ovaliajame kabinete jo pirmosios kadencijos pradžioje.
„Vėlesniais metais man susidarė įspūdis, kad jį žavėjo autokratinių ir diktatoriškų bruožų turintys politikai“, – rašo ji.
Po susitikimo vykusi spaudos konferencija tapo problemiška: D. Trumpas priekaištavo Vokietijai, o A. Merkel atsakinėjo faktais ir skaičiais.
„Mes bendravome dviem skirtingais lygmenimis – Trumpas emociniu, o aš – faktiniu“, – rašo A. Merkel, pridurdama, kad neatrodė, jog jo tikslas būtų išspręsti aptariamas problemas.
„Man susidarė toks įspūdis, tarsi jis stengtųsi žmogui, su kuriuos kalbasi, sukelti kaltės jausmą. Pastebėjęs, kad aš tam energingai priešinuosi, jis staiga nutraukė savo tiradą ir pakeitė temą“, – prisimena buvusi Vokietijos kanclerė.
Tuo pat metu jai pasirodė, kad JAV prezidentas nori patikti žmogui, su kuriuo kalbasi.
A. Merkel mano, kad D. Trumpas į viską žvelgė iš nekilnojamojo turto verslininko, bandančio sudaryti sandorį, perspektyvos.
„Jo supratimu, visos šalys tarpusavyje konkuruoja, o vienos sėkmė reiškia kitų nesėkmę. Jis netikėjo, kad visų gerovę galima padidinti bendradarbiaujant“, – rašo A. Merkel.
