Rusija – svarbiausia Venesuelos užsienio rėmėja, neskaitant Kinijos. Duomenys apie šių šalių suteiktą finansavimą kol kas nepakankami, tačiau Kinijos investicijos Venesueloje vertinamos 70 milijardų dolerių, ir dauguma jų bus sumokėta nafta.
Per pastaruosius 20 metų Rusija ir jai priklausančios kompanijos Venesuelai paskolino ar kitaip įnešė daugiau nei 17 milijardų dolerių. Gruodžio mėnesį prezidentas V. Putinas pažadėjo dar 6 milijardus dolerių – ir 600 tūkst. tonų grūdų.
Didžioji Rusijos skolinimo ir investavimo dalis vyko per valstybei priklausančią naftos ir dujų milžinę „Rosneft“, valdomą V. Putino sąjungininko Igorio Sečino. Pagal naujausią prieinamą metinę ataskaitą „Rosneft“ iki 2017 m. pabaigos pardavė 2,5 milijardų dolerių vertės naftos, pagamintos Venesuelos valstybinės įmonės PDVSA.
Nors Venesuela gana vangiai dengia savo skolas nafta, Rusija mielai leidžia skoloms kauptis, kad galėtų gauti potencialiai pelningas naftos ir dujų gavybos licencijas. Rusams priklauso dideli mažumos akcijų paketai penkiose bendrose su PDVSA įmonėse.
2017 m. šios įmonės pagamino 59 milijonus barelių naftos – daugiau nei 8 proc. Venesuelos metinės produkcijos.
„Mes niekada iš ten neišeisime, ir niekas negalės mūsų iš ten išspirti“, – taip sykį I. Sečinas apibendrino „Rosneft“ planus Venesueloje.
Tačiau tai gali būti ne daugiau nei ambicingi užmojai. Kai JAV nuvertė Saddamą Husseiną, Rusijos naftos kompanija „Lukoil“ prarado licenciją dirbti prie Irako Vakarų Kurnos telkinio. Jai pavyko grįžti tik 2009 m. kaip konsorciumo su Norvegijos „Statoil“ dalyvei – ir tik tada, kai Rusija naujajai Irako vyriausybei sutiko nurašyti didelę skolą.
M. Qaddafio režimo žlugimas Libijoje kartu nugramzdino projektus, į kuriuos Rusijos bendrovės „Gazprom“ ir „Tatneft“ buvo investavusios milijardą dolerių bei greitaeigio geležinkelio statybas, kurias organizavo valstybinė įmonė „Rusijos geležinkeliai“. Dar vis tęsiamos derybos su Libijos valdžios institucijomis dėl projektų atgaivinimo.
Jei N. Maduro bus nuverstas, o jo vietą užims JAV remiama vyriausybė, labai tikėtina, kad Rusijos projektai bus sustabdyti ir Venesuelos skolos nebus grąžintos.
Tai paaiškina Maskvos reakciją į prezidento Donaldo Trumpo pareikštą pasitikėjimą opozicijos lyderiu Juanu Guaido kaip šalies prezidentu.
Vakarai užsiima „praktiniu kišimusi į režimo keitimą“, „Facebook“ parašė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova. V. Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas kalbėjo apie „bandymą pasinaudoti savo pranašumu“.
Kol kas niekas nėra nuspręsta; Venesuelos kariuomenė, palaikanti glaudžius ryšius su savo partnere Rusijoje, vis dar remia N. Maduro. Bet jis negali tikėtis išlaikyti galią ilgai, kai šalį siaubia ekonominis chaosas, hiperinfliacija ir kone badas.
Rusijos vyriausybė netgi pasiūlė Venesuelos ekonomikos atkūrimo planą, ragindama sustabdyti neatsakingą pinigų spausdinimą, įvesti mokesčių reformą ir nustatyti minimalias bazines pajamas. Bet visa tai, galimas daiktas, jau pavėluota; jokios represijos negali priversti žmonių šitaip kankintis neribotą laiką.
Tad kodėl V. Putinas taip neišmintingai renkasi draugus? Nepaisant Libijos fiasko ir 3 milijardų dolerių, iššvaistytų remiant Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vyriausybę paskutiniais jos gyvavimo mėnesiais – kodėl Maskva atkakliai remia N. Maduro ir panašius į jį?
Šį mėnesį Zimbabvės prezidentas Emmersonas Mnangagwa viešėjo Maskvoje, bandydamas gauti paskolą mainais į nuolaidas ištekliams, kol jo žmonės kėlė riaušes dėl 150 proc. išaugusių degalų kainų. Sudane, šalyje, kurioje „Rusijos geležinkeliai“ veda derybas dėl vietinių geležinkelių modernizavimo, o valstybinė „Rosatom“ turi sudariusi sutartį statyti atominę elektrinę, savaites trunkantys protestai prieš ekonominius sunkumus destabilizavo prezidento Omaro al-Bashiro režimą.
Putino užsienio politikos logika – visur kur priešintis Jungtinių Valstijų įtakai – nepalieka jam kito pasirinkimo, kaip tik palaikyti šiuos žiaurius, neapkenčiamus režimus.
Jis supranta, kad jiems žlugus gali prarasti pinigus. Tačiau tikrosios Rusijos investicijos nėra nafta, geležinkeliai ar branduolinė energija; tai parama kiekvienam lyderiui, skelbiančiam pasipriešinimą Vakarų ekspansijai.
Skirtingai nuo Kinijos, kuriai net politiškai motyvuotos išlaidos yra priemonė daryti ekonominę įtaką ir ilgainiui susišluoti investicinę grąžą, V. Putino išlaidos pirmiausia susijusios su sovietinio stiliaus geopolitika – net jeigu ji struktūruota kaip kapitalistinis verslo sandoris.
Tačiau Venesueloje Rusijos ekonominiai interesai gali būti stipresni nei daugelyje kitų šalių. Nors Venesuela nebegali pagaminti daug naftos dėl netikusio vyriausybės valdymo, ji tebeturi didžiausią pasaulyje žaliavų rezervą.
Rusijai, kuriai priklauso tik trečdalis visų atsargų, aktyvus dalyvavimas Venesuelos reikaluose padeda užtikrinti vaidmenį žaliavų rinkoje tol, kol bus paklausa.
Jei N. Maduro žlugs, V. Putinui tai bus skausmingas pralaimėjimas. Tačiau tai nesutrukdys jam finansuoti kitų madurų visame pasaulyje – Rusijos mokesčių mokėtojų sąskaita.
O jei Venesuelos prezidentas sugebės išlaikyti valdžią, tai tik įtikins V. Putiną, kad tokios išlaidos atsiperka.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.