Kodėl gali laimėti Donaldas Trumpas?
Maža paslaptis, kad 2022 metais akyse senstančio Joe Bideno komanda (kaip kažkada Clinton komanda) pasirinko Donaldą Trumpą – kaip lengviausiai nugalimą kandidatą.
Po sausio 6 dienos riaušių respublikonas atrodė pažeidžiamas, apleistas net artimiausių draugų ir sąjungininkų, o rėmėjai jo vengė. Besąlygišką Respublikonų partijos nacionalistų ir izoliacionistų paramą turintis eksprezidentas buvo pašalintas iš socialinių tinklų, iš gimtojo Niujorko išsikėlė į Floridą ir didžiąją laiko dalį leido susitikinėdamas su mažai reikšmingais veikėjais, vis labiau radikalizuodamasis ir kurdamas keistas verslo schemas.
2022 metų vidurio kadencijos rinkimai visiems aiškiai parodė, kad pokovidinėje Amerikoje net raudonos respublikonų valstijos nenori balsuoti už Trumpo lojalistus: didžioji dalis jo remtų kandidatų pralaimėjo ir tuo nusmukdė respublikonų galimybes atsiimti Senatą.
O kur dar gausybė bylų, kurios turėjo pasiekti teismus prieš pat rinkimus? O kur sausio 6 riaušių teismo procesai, kurie turėjo priminti amerikiečiams apie pavojus JAV ir pasaulio tvarkai? Niekas iš Hillary Clinton kampanijos neprisiėmė atsakomybės už 2016 metų sprendimą padėti Trumpui. Ir tikrai dabar jau joks demokratas neprisiims atsakomybės už akivaizdų sprendimą padėti Trumpui laimėti pirminius rinkimus.
2022 metais Ronas DeSantis, gudrus ir agresyvus Floridos gubernatorius, kilo apklausose ir buvo rėmėjų favoritas (Silicio slėnis, Volstrytas, Elonas Muskas) – visi statė ant buvusio kariškio, o apklausos rodė, kad jis yra didžiausia grėsmė Joe Bidenui. Tiesa sakant, Bideną įveikti galėjo dauguma viešoje erdvėje minėtų kandidatų – nuo Timo Cottono iki Marco Rubio ar Nicky Haley.
Poliarizuotose visuomenėse priešpriešos yra svarbios. Aš mažai abejoju, kad 2020 metais Karbauskis padėjo laimėti Laisvės partijai; lygiai taip pat neabejoju, kad Žemaitaičiui sukonsoliduoti balsus padėjo į jį vasarą nukreipta konservatorių kritika. Demokratai nuosekliai tą patį darė su Trumpu, ir pirminiuose respublikonų rinkimuose Ronui DeSantis nepadėjo net menkai slėptas įtakingiausio respublikonų kanalo „Fox News“ palaikymas. To demokratai tikėjosi. Ko jie nesitikėjo – kad Trumpas nuo 2023 metų pabaigos pradės pirmauti apklausose ir prieš pareigas einantį Joe Bideną.
Jei reikėtų apibūdinti svarbiausią Donaldo Trumpo savybę, tai būtų sėkmė, kuri jį lydėjo visą gyvenimą, o ypač – politinę karjerą. Sekėsi jam ir šią kampaniją. iš pradžių Bidenas pasirinko sutelkti visą dėmesį į jį. Tada Muskas nusipirko „Twitter“ ir per porą metų iš liberalaus technokrato pavirto tikratikiu MAGA nacionalistu, socialiniame tinkle X sukurdamas tą chaotišką aplinką, kurioje Trumpui visada sekėsi geriausiai. Sausio 6 riaušes tyręs komitetas susiskaldė ir paliko respublikonų partiją Trumpo valiai. Prezidentu tapęs Bidenas paleido vadeles ir leido demokratams nusiristi į beprasmiškas ideologizuotas kovas, taikydamasi į akademinį kairiųjų akademiką, o ne realius rinkėjus.
Nuo teisėto ir teisingo pasipiktinimo visiškai nereikalinga George’o Floydo mirtimi prasidėjęs Black Lives Matter judėjimas greitai kitais vardais išsigimė į cenzūros, kvailų sprendimų ir neliberalaus marksizmo orgiją, o per šalį nusirito radikalių ir neapgalvotų eksperimentų banga (narkotikų dekriminalizacija Portlande, policijos finansavimo sumažinimas Mineapolyje, Kalifornijos shopliftingo įstatymas, pagal kurį galima be regimų pasekmių pagrobti iki 700 dolerių prekių, visokie eksperimentai ir planai dėl lyties keitimo, kvaili fanatiški eksperimentai su DEI (diversity, equality, inclusion) versle ir ypač – švietimo sistemoje (mano mylimiausias – rimtai kartojamas teiginys, kad matematikos egzaminas yra rasizmas!)).
Nuo teisingo ir reikalingo dėmesio vyrų galiai nevaržomai versti moteris užsiimti seksu ir užkirsti kelią daryt karjerą prasidėjęs „MeToo“ greitai išsigimė į kaltės primetimą visiems vyrams ir gausybę keršto operacijų (ypač pamokanti nesėkmingo komiko Azizo Ansario pasimatymo istorija). Galia „pakancelinti“ naudotasi taip uoliai, kad dabar „pakancelinti“ tampa nebeįmanoma net esant rimtų priežasčių.
Aukščiausiasis Teismas (iš dalies Trumpo paskirtas) iškastravo ir pavėlino pačią baisiausią bausme (kalėjimu) grėsusią riaušių kurstymo bylą. Joe Bideno administracija pirmąją pusę kadencijos stebėtinai nekreipė dėmesio į dėl neramumų Pietų Amerikoje išaugusią nelegalią migraciją (kai galų gale atkreipė – Trumpo sąjungininkai įstatymą užblokavo).
Net užsienio politikos įvykiai dirbo Donaldo Trumpo naudai. „Hamas“ teroras ir izraeliečių atsakas suskaldė dvi ištikimas demokratų rėmėjų grupes; Mičigane už Harris anksčiau balsavę arabai neabejotinai prisidėjo prie viceprezidentės pralaimėjimo. Paramą Ukrainai žadėję demokratai supykdė ir tuos, kurie tikėjosi greitesnio ir didesnio JAV indėlio, ir tuos, kurie mano, kad ukrainiečiai remiami amerikiečių darbininkų sąskaita.
Svarbiausia – žiauriai išaugo kainos (augo visame pasaulyje, bet visi rinkėjai dėl infliacijos kaltina savo vyriausybę). Net ir vykę Bideno ekonominiai stimulai nespėjo suveikti, be to, per infliaciją kainos visuomet kyla greičiau nei auga atlyginimai. Galų gale – į žmogų šovė ir per centimetrą nuo jo nepataikė!
Ne viską apie Trumpo 2024 metus galima nurašyti tik sėkmei. Pirma, Trumpas sugebėjo atkurti visą savo 2016 metų koaliciją ir suvienyti prieštaringus religingųjų jo rėmėjų, Silicio slėnio libertarų, nacionalistų ir tradicinių verslui ir gynybai palankių respublikonų interesus. Tai nėra taip lengva, kaip atrodo žiūrint iš tradicinės žiniasklaidos pusės. Reikia nuolatinio darbo, reikia ir nuolatinio balansavimo (Trumpas yra vienintelis bičas, kuris sėkmingai parduoda ir brangius laikrodžius, ir Biblijas, ir NFT).
Apskritai, šio pensininko (lietuviškas pun intended) energijos lygiai stebina. Taip, kampanijos paskutinį mėnesį jis kelis kartus paslydo, neprisiminė, nusišnekėjo, pašoko. Tačiau tokiame amžiuje atlaikyti tokio intensyvumo kampaniją su šimtais interviu, šimtais aukščiausio lygio pasirodymų, šimtais pasitarimų su kampanijos nariais, šimtais susitikimų su donorais, tūkstančiais įrašų socialiniuose tinkluose, galėtų ne kiekvienas jaunuolis – nekalbant apie garbaus amžiaus antsvorio turintį senjorą.
Tačiau svarbiausia – kaip ir triumfališkais 2016 metais, šoumenas sugebėjo atrasti naują rinkėjų grupę, ant kurių pečių jis išjojo į pergalę. Dėl abortų draudimo praradęs vis daugiau priemiesčių moterų, respublikonų kampanija atsigręžė į jaunus vyrus, kurie (kaip žinojo bet kas, susidūręs su geimerių ar UFC subkultūromis) yra toli gražu ne tokie progresyvūs, kaip piešė rožinės kairiųjų projekcijos apie Z kartą.
Jauni vyrai dažnai buvo pagrindinės DEI judėjimo aukos (per pastaruosius 8 metus moterų pasiekimai augo, o jų – krito). Komikas Billas Maheris paskutinėje savo laidoje pasakoja, kaip berniukai ateina į mokyklas ar koledžus kaip liberalai, o išeina kaip trumpistai – nuolatinis kaltės primetimas tinka ne visiems. Jei sakai, kad Jamesas Bondas yra seksistas, o džedajai – baltieji kolonizatoriai, kai kas tuo patiki. O kai kas savo rolemodeliu pasirenka Andrew Tate’ą arba kokį kitą kietą bičą, galintį duoti į snukį.
Trumpo kampanija intensyviai dirbo su šia auditorija. Iki jo kampanijos dauguma jaunų vyrų tinklalaidininkų identifikavo save kaip demokratus arba buvo apolitiški. Kampanijos pabaigoje tokių influencerių vis dar liko daugiau, tačiau remti Kapitolijaus šturmą įkvėpusį senuką tapo visai normalus ir net madingas pasirinkimas. Pirmieji respublikono susidūrimai su jaunais tinklaraštininkais buvo gana keisti, bet kampanijos pabaigoje jis jau buvo išmokęs daug naujų žodžių, tiktokinių triukų ir susitikimuose jautėsi kaip žuvis vandenyje.
Trumpo pergalės kelias pirmiausia driekiasi per tris dėl pramonės išsikėlimo į Kiniją deindustrializuotas Vidurio Vakarų valstijas: Pensilvaniją, Mičiganą ir Viskonsiną. Paskutinėse apklausose jis pirmauja bent vienoje jų; respublikonas visuomet ten pasirodydavo geriau, nei prognozavo apklausos.
Sustabdžius Kamalą šiaurėje, Trumpui reikia apginti esmines Pietų valstijas – stebuklingai prieš ketverius metus išsprūdusią (su kuo eksprezidentas niekada nesusitaikė) Džordžiją ir netikėtai svyruojančią Šiaurės Karoliną. Abiejose Trumpas nuolat šiek tiek pirmauja, o stebuklai retai kartojasi. Juolab, kad jauni lotynų amerikiečiai ir juodaodžiai pasislinko Trumpo pusėn ne mažiau nei baltieji jauni vyrai. Apklausos neprognozuoja rimtos kovos imigracijos nuvargintoje Arizonoje (jai mažiau dėmesio skyrė ir Kamala Harris); respublikonai gali laimėti ir nuo jų per paskutinius rinkimus nusisisukusią Nevadą.
Taip, Donaldas Trumpas nuolat prisikuria problemų. Pirmiausia, dėl savo polinkio rinktis žmones pagal lojalumą, o ne tinkamumą. Viceprezidentas JD Vance’as, kandidatas į Šiaurės Karolinos gubernatorius Markas Robinsonas, ilgametis advokatas Rudy Giuliani – visi jam nuolat kelia problemų. Dar daugiau bėdų kyla dėl senų bendražygių – pirmosiose kadencijos Baltuosiuose rūmuose dirbusių generolų, patarėjų ir padėjėjų, verslo partnerių, pernelyg entuziastingų „Project 2025“ rengėjų, net buvusių meilužių. Eksprezidentui nepadeda ir jo liežuvis – mitingų įkarštyje prikalbėti įžeidimai nuolat jį pasiveja ir verčia teisintis.
Kita vertus, Donaldas Trumpas visada išsisuka. Kiekvieną jam skirtą įžeidimą jis permeta atgal (fašiste tapo Kamala Harris, „The New York Times“ tapo „Fake News“ leidiniu). kiekvieną drįsusį jam iššūkį mesti oponentą Donaldas Trumpas priverčia gailėtis – jei ne viešai, tai gyvenant baimėje dėl jo fanatiškų pasekėjų neapykantos (kaip Mittas Romney ar Nancy Pelosi).
Joe Roganas, populiariausias JAV tinklalaidininkas, po Trumpo interviu jo laidoje apibūdino buvusį prezidentą kaip labai sunkiai apčiuopiamą asmenybę. Pirma, eksprezidentas yra tikras atlikėjas, komikas, kuris nuolat linksmina publiką, sakydamas tai, ką ji nori išgirsti (nuo seniokiškų komplimentų lotynų amerikiečių moterims iki menkai slepiamų rasistinių užuominų jo judėjimo MAGA tikratikiams).
Antra, pasak Rogano, Trumpas – verslininkas, nuolat ieškantis galimybių sudaryti naudingą sandorį. Jo vidaus ir išorės oponentai nuolat pasimeta tarp šių dviejų rolių. Ir Kamala Harris tikrai nebūtų stipriausias jo įveiktas varžovas – jos skalpas MAGA trofėjų sienoje medžioklės namelyje kabotų greta didesnių: Jebo Busho, Tedo Cruzo, Marco Rubio, Liz Cheney ir, netiesiogiai, greta didžiausio jo priešo, visas jėgas Kamalos Harris kampanijai atidavusio Baracko Obamos silueto.
Visas komunikacijos eksperto Mykolo Katkaus JAV prezidento rinkimų kampanijos apžvalgas galite skaityti feisbuke.