„Panorama“ tęsia reportažų ciklą apie kitos savaitės NATO vadovų susitikimo Varšuvoje temas. Šiandien – apie tai, kad rinkėjų nerimas verčia NATO rūpintis ir pietiniu flangu, bet neaišku, ar karinis aljansas geriausiai tinka dorotis su civilinėmis grėsmėmis.
Artėjant NATO vadovų susitikimui, Pentagonas į Viduržemio jūrą atsiuntė ir antrąjį lėktuvnešį. Smūgiuoti džihadistų taikiniams, bet ir rodyti jėgą Rusijos laivams. Tai Jungtinių Valstijų priminimas Rusijai, kad jos neleis visiškai perimti iniciatyvos Artimuosiuose Rytuose.
„Matome Rusijos laivų, jie užsiima savo operacijomis, mes savo. Iš abiejų pusių – jokio kišimosi, nieko panašaus, kaip matėme Baltijoje su sensacinga „USS Donald Cook“ istorija“, – aiškina eskadrinio minininko vadas Derekas Levanas.
Grėsmė rytuose – karinė, o pietuose – civilinė, sako atsargos generolas, NATO pajėgoms vadovavęs per karą dėl Kosovo.
„NATO dabar žiūri į rytus, o ne pietus, ir tai tinkama, turint galvoje iššūkius. Bet politiniai lyderiai aljanse privalo žiūrėti į pietus, nes iš ten ateina daugybė nekarinių iššūkių“, – teigia buvęs NATO pajėgų Europoje vadas Wesley Clarkas.
Taigi ką NATO turėtų daryti pietuose?
„Manau, NATO gali kur kas geriau dalytis informacija, kad turėtume aiškesnį vaizdą apie pabėgėlių srautą per Viduržemio jūrą. Reikėtų pajėgumų papildyti šalių pastangas patruliuoti tam tikruose plotuose ir užtikrinti, kad pabėgėliai nežūtų jūrose. NATO vaidmuo galėtų būti skatinti keistis duomenimis apie užsienio kovotojų srautus iš Artimųjų Rytų į Europą ir taip toliau“, – siūlo „Center for a New American Security“ įkūrėja Michele Flournoy.
Vasarį NATO netikėtai pasiuntė tris laivus į Egėjo jūrą, kai ES nesugebėjo susidoroti su migrantų antplūdžiu, ir srautas nuslūgo.
„Pietiniame flange, manau, kitos organizacijos, tokios kaip ES, gali vaidinti kur kas didesnį vadovaujantį vaidmenį dorojantis su tomis grėsmėmis. Bet manau, kad ir aljanso vaidmuo svarbus. Misija Egėjo jūroje buvo teigiamas žingsnis, bet tai tik šiuo metu vykstanti krizė, o reikia dorotis ir su būsimomis“, – teigia „Atlantic Council“ vyresnysis bendradarbis Jorge`as Benitezas.
Kai bemaž milijonas laukia galimybės perplaukti į Italiją iš Libijos, NATO svarsto civilinę misiją – ugdyti jos pareigūnus. Varšuvoje laukia sprendimai ir dėl Irako bei Jordanijos karių mokymo.
„Turime imtis to, ką savo rinkodaros strategijoje vadiname 360 laipsnių požiūriu“ – sako NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Alexanderis Vershbowas.
NATO nesutaria, ką iš tiesų galėtų padaryti pietiniame flange, tačiau politinis spaudimas toks pat didelis.
Ne tik Pietų Europos rinkėjus, bet ir daugelį Vakaruose teroro grėsmė iš pietų baugina kur kas labiau negu Rusijos tankai.
Tad ir politikai spaudžia NATO ko nors imtis pietuose, o ne vien rūpintis Rusija.
„Manome, kad NATO prioritetas neturėtų būti tik tas. Su generaliniu sekretoriumi daug diskutavome, kad yra ir kitų prioritetų. Šiandien teroro grėsmė ateina iš vidaus, ne vien iš išorės“, – tikina Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi.
Tad jei Baltijos šalys tikisi pajėgumų iš pietų, turi ir pačios jų skirti į pietus.
„Mes irgi jų turime klausytis, įtraukti į aljanso strategiją ir būti pasirengę, jei kas nutiktų pietiniame flange, prisidėti tuo, kuo galime. Reikia atsižvelgti savo nacionaliniame planavime, kokiais pajėgumais prisidėsime, prisiminti, kad nesame pasaulio bamba ir kad yra konfliktų, kurie vyksta dabar“, – sako Estijos tarptautinio gynybos studijų centro studijų vadovas Tomas Jermalavičius.
Todėl tai – solidarumo klausimas, pamatinis šiame aljanse.