Tad Šaltasis karas nesibaigė, atvirkščiai, tapo nuožmesnis, nes į jį įsitraukė trečia dalyvė – Kinija, kuri šnipinėja ne tik Vakarus, bet ir Rusiją. Pagrindinio FTB šnipų gaudytojo nuomone, trečio veikėjo atsiradimas ir yra pagrindinis antrojo Šaltojo karo bruožas. Net ir patyręs žvalgas C. F. Figliuzzi nustebo sužinojęs, kad Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba verčia savo agentus susilaukti kuo daugiau vaikų, nuo mažens mokyti juos šnipų amato ir taip kurti žmonių vaiduoklių dinastijas. Pasak italų savaitraščio, prieš grąžindamas Kremlių vėl prezidentu išrinktam KGB veteranui Vladimirui Putinui, buvęs Rusijos lyderis Dmitrijus Medvedevas pasigyrė, kad vien 2011-aisiais rusų žvalgyba demaskavo 199 šnipus, daugiausia amerikiečius ir britus.
XXI a. dominuoja ekonomika
Dabartinis Šaltasis karas turi ir dar vieną naują aspektą – kinai šnipinėja JAV, pirmiausia siekdami išgauti Kalifornijos Silicio slėnio technologines paslaptis, o iš Rusijos mėgina vogti šiuolaikines ginkluotės sistemas ir sužinoti energetikos politikos niuansus. Rusai šnipinėja Vakarus irgi daugiausia siekdami nugvelbti technologines paslaptis. Taigi, XXI a. Šaltajame kare dominuoja ekonominis interesas.
The Cold War (liet. „Šaltasis karas“) – amerikiečių žurnalisto Herberto Bayardo Swope’o „nukaltas“ terminas, apibūdinantis epochą po Antrojo pasaulinio karo iki Berlyno sienos griūties. XX a. Šaltasis karas buvo konkuruojančių pasaulėžiūrų (labai apibendrintai, vakarietiško individualizmo ir rytietiško kolektyvizmo) susidūrimas.
Sovietų Sąjunga ginklavimosi lenktynėse kurį laiką atsiliko, kai amerikiečiai 1945 m. liepos 16 d. Naujosios Meksikos dykumoje sėkmingai išbandė atominį ginklą. Padėtis „pataisyta“ 1949 m. rugpjūtį, kai ir sovietai sėkmingai išbandė atominę bombą. Pasaulio tvarką keturis dešimtmečius lėmė tai, ką galima pavadinti baimės pusiausvyra dėl konfrontuojančių stovyklų abipusės grėsmės sunaikinti viena kitą branduoliniais arsenalais. Šios vienos dramatiškiausių civilizacijos istorijoje varžytuvių baigėsi 1991 m., kai neefektyvios ekonomikos išsekinta Sovietų Sąjunga neatlaikė dar ir ginklavimosi varžybų. Blogio imperijai reikėjo pripažinti gėdingą pralaimėjimą.
Ideologija po geopolitikos padu
Šiuolaikinės geopolitikos vektorius gali neblogai nurodyti tarptautinės žiniasklaidos antraštės. „Rusija pereina prie didžiulio spaudimo posovietinėje erdvėje“ (Azerbaidžano zerkalo.az), „Eurazijos Sąjunga: sugrįžimas į SSRS“ (Italijos „Limes“), „Sirijoje lošiama partija tarp pasaulio galingųjų“ (Italijos „Il Sole 24 Ore“), „Pats šalčiausias karas: Rusija ir JAV varžosi dėl Arkties išteklių“ (britų „Daily Mail“), „Ar Rusija ir Europa pasirengusios naujajai – Ramiojo vandenyno – pasaulio tvarkai?“ (Lietuvos „Geopolitika“) – ko gero, tai visos pagrindinės geopolitinio teatro aikštelės, kuriose susiduria planetos galingųjų interesai.
Vertinant praėjusio amžiaus tarptautinius santykius, šiuolaikinis pasaulis nestokoja ir paradoksų. Pirmojo Šaltojo karo laikais veikiausiai būtų mažai tikėtina tokia Izraelio dienraščio „The Jerusalem Post“ antraštė – „Proislamiški Vakarai prieš antiislamiškas Rusiją ir Kiniją“. Ji neatitinka tikrovės: siekdami įtvirtinti kiekvienas savo ideologiją, Vakarų ir Rytų blokai praėjusiame amžiuje be skrupulų kovėsi dėl strateginių partnerių Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose ir toliau Azijoje, vienos šalys stodavo Vakarų, kitos – Rytų pusėn, apie visą regioną ar religiją vienijantį pro- ar anti- negalėjo būti nė kalbos. Be to, 23 mln. musulmonų turinti Rusija negali būti antiislamiška.
Pasaulio ekonomikos valdomame XXI a. pasaulyje įtakingesnės interesų pagrindu sukurptos taktinės sąjungos. Ir „The Jerusalem Post“ publikacijoje pabrėžiami skirtingi Vakarų, Kinijos ir Rusijos ekonominiai interesai vykstant Arabų pavasariui. Maskva „antiislamiška“ (tiksliau – antisunitiška) ne tik dėl prezidento V. Putino „imperinio revanšo“ ambicijų, bet ir dėl savo investicijų apsaugos Sirijoje bei paskutinės regione likusios savo karinės jūrų bazės Tartuse.
Beje, didžiausią musulmonų diasporą Vakarų Europoje turinti Prancūzija bus „proislamiška“ tol, kol po Arabų pavasario į valdžią atėjusios islamistinės partijos Tunise, Egipte, Jemene, Libijoje ir kitose tironus nuversiančiose Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos šalyse nesiims įvesti šariato įstatymų. Veikiausiai panašiai elgsis ir taip pat islamo išpažinėjų nestokojanti Vokietija. JAV „prosunitiškos“ tradiciškai, nes Saudo Arabija, Kuveitas, Bahreinas (jame amerikiečiai turi karinio jūrų laivyno bazę) ir kitos sunitų valdomos arabų šalys yra tradicinės Vašingtono sąjungininkės dėl baimės prieš anksčiau Saddamo Husseino valdomą Iraką, o dabar – šiitišką Iraną.
Amerikiečiai ir britai tik mandagiai ragina Bahreine valdančią sunitų mažumą gerbti šiitų daugumos teises. Šiitus palaiko Vakarų ekonominių sankcijų sulaukęs Iranas, kurio konfrontacija su taip pat tradiciškai Vakarų remiamu Izraeliu pastaraisiais metais tik auga. Ideologiškai (demokratijos sklaidos atžvilgiu) Vakarų politikos Artimuosiuose Rytuose negalima vadinti nuoseklia – ideologinius principus gožia „taktiniai“ geopolitiniai interesai.
Jos didenybė nafta
Ir bene svarbiausias ekonominis veiksnys – jos didenybė nafta. Saudo Arabija išlieka didžiausia juodojo aukso eksportuotoja pasaulyje, o naftos gavyba dabar jau JAV lojaliame (nes gauna iš jų finansinę paramą) Irake liepą padidėjo 115 tūkst. barelių ir viršijo 3 mln. barelių per parą – pirmą kartą nuo to laiko, kai JAV pajėgos įžengė į šalį 2003 metais. Naftos gavyba Irake didėjo sparčiau nei bet kurioje Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) valstybėje. Irake, be kitų Vakarų bendrovių, dirba ir JAV energetikos gigantas „Exxon Mobil“. Antroje vietoje – dar vienas JAV sąjungininkas Kuveitas. Šioje šalyje naftos gavyba padidėjo 26 tūkst. barelių per parą.
Tradicinį pragmatizmą Irako atveju pademonstravo Pekinas. 2003 m. jis prieštaravo JAV invazijai į Iraką, nes su S. Husseino režimu palaikė ekonominius ryšius. Diktatoriui kritus, Kinija tiesiog prisitaikė prie naujų sąlygų ir dirba su dabartine Bagdado vyriausybe, nesvarbu, kad joje nemažai islamistų. Kaip, beje, labai pragmatiškai elgiasi ir „Exxon Mobil“ bei „Total“ – glaudžiai bendradarbiauja su vis didesnės nepriklausomybės tylomis siekiančia kurdų autonomija Irako šiaurėje, nors tai siutina oficialųjį Bagdadą ir jis grasina atimti iš abiejų bendrovių naftos gavybos licencijas. Bet tik grasina, o JAV ir Prancūzijos bendrovės dirba toliau.
Pagal gavybos mastą Irakui pavyko aplenkti Iraną, kuris priverstas mažinti gavybą dėl Europos Sąjungos (ES) ir JAV nuo liepos įvestų sankcijų. Pasak JAV naujienų agentūros „Bloomberg“, sankcijos trečiai didžiausiai OPEC naftos gamintojai kainuoja 133 mln. JAV dolerių per dieną, per metus embargas gali atnešti šaliai 48 mlrd. JAV dolerių nuostolių, tai sudaro maždaug 10 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Tiesa, Kinija ignoruoja sankcijas ir Irano naftą perka, be to, abi valstybes sieja glaudūs finansiniai ryšiai. Rusija yra Teherano partnerė branduolinės energetikos srityje. Iranas santykius su šiomis dviem valstybėmis išnaudoja labai sėkmingai.
Vis dėlto, nors Iranas laviruoja labai išradingai, veikiau taip negu ne, kad Teheranas neišvengs Izraelio karinio smūgio. Rugpjūčio viduryje keturių svarbiausių žydų valstybės laikraščių pirmuosiuose puslapiuose paskelbtos publikacijos, kurias galima vertinti kaip kampaniją, turinčią sudaryti įspūdį, jog Izraelis pradės karą su Iranu jau apžvelgiamoje ateityje. „Benjaminas Netanyahu ir Ehudas Barakas rengiasi smogti Iranui rudenį“, – skelbė „Yedioth Ahronoth“ antraštė. „Haaretz“ parašė: „Izraelio vadovai: Irano kardas aštresnis nei prieš 1967-ųjų karą“. „Maariv“ informavo, kad 37 proc. izraeliečių mano, jog Irano apsirūpinimas atomine bomba gali atvesti prie antro holokausto. Ir pagaliau – „Israel Hayom“: „Iranas gerokai pasistūmėjo kurdamas bombą“. Oficialusis Tel Avivas kantriai, bet labai atkakliai siekė veikimo laisvės. Pažado vienašališkai, su niekuo nederinus, nesmogti Iranui iš Izraelio vadovų neišmušė nei prezidentas Barackas Obama, nei bet kuris kitas Vakarų šalių lyderis.
Mažasis Šaltasis karas Sirijoje
Humanitarinė tragedija Sirijoje (vien oficialiais duomenimis, žuvusiųjų skaičius rugpjūčio viduryje siekė 15 tūkst.) tęsiasi klampiai ieškant geopolitinio kompromiso. Rugpjūtį tebesiaiškinta dėl sąvokų (civilių naikinimas ar pilietinis karas), o vyriausybinė kariuomenė laikė apsupusi antrą pagal dydį šalies miestą Alepą, iš kurio daugiau kaip 2 mln. gyventojų ištrūkti spėjo 200 tūkstančių. Likusieji ne tik gyveno be vandens ir elektros, bet ir buvo apšaudomi daugiau kaip 170 vyriausybinių pajėgų tankų bei rusiškų naikintuvų „MiG-21“. Nuolat vetuodamos rezoliucijas Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryboje, Rusija ir Kinija išlošė Basharui al Assadui laiko, tikėdamosi, kad jis susidoros su sukilėliais, bet per 17 mėnesių kova tapo tik dar nuožmesnė, o tarptautinės pastangos susitarti pasiekė aklavietę.
Kategoriškai Sirijos tema rašyta „Il Sole 24 Ore“ publikacijoje „Sirijoje lošiama partija tarp pasaulio galingųjų“. Pasak italų laikraščio, problema ta, kad visi šioje istorijoje meluoja. Meluoja B. al Assado režimas, žudantis ne tik sukilėlius, bet ir civilius, kad sukurtų saugumo zoną Siriją valdančiai alavitų mažumai, jei (kai) jis kris. Meluoja Vakarų valstybės ir arabų šalys, kalbančios apie pereinamąją vyriausybę (dalyvaujant ir dabartinės valdančiosios partijos „Baas“ atstovams), nors iš tiesų remia sunitų sukilėlius, kad šie, laimėję kovą, nutrauktų Sirijos ryšius su šiitišku Iranu ir Libano islamistų grupuote „Hezbollah“.
Meluoja ir rusai su kinais – Maskva mėgina Sirijoje atsiteisti ne tik už Libiją (V. Putino nuomone, atakuodami Muammaro al Kaddafi pajėgas, Vakarai rusus apgavo), bet ir kitus pralaimėjimus, pradedant Slobodano Miloševičiaus režimo pašalinimu Serbijoje praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį ir baigiant Kremlių gerokai išgąsdinusia Ukrainos Oranžine revoliucija. Kinija tokiai situacijos interpretacijai iš principo neprieštarauja, nes, kaip ir Rusija, sukūrė valdymo sistemą, kurioje rinkos ekonomika įdiegta į policinę valstybę.
Mažasis Šaltasis karas Sirijoje veikiausiai baigsis, tačiau sirai kaip reikiant išsišaudys, šalį paliks dar keliasdešimt ar keli šimtai tūkstančių pabėgėlių, o pasauliniai lošėjai rengs spaudos konferencijas, kuriose aiškins, kodėl nepavyko dar sykį susitarti Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryboje. Sirijoje susiduria skirtingos tarptautinių santykių koncepcijos (vieną pavadinkime humanitarine, kitą – nieko asmeniško, tik verslas), jos tikrinamos aukojant sirų gyvybes. Beje, humanitarinė koncepcija aiškiai pralošia.
Nieko asmeniško...
XXI a. startuoja propagandiniais ir galios žaidimais. Praėjus dvidešimtmečiui po oficialaus Sovietų Sąjungos likvidavimo, 2011 m. Rusijos šeimininkas V. Putinas pasiūlė modernizuotą SSRS versiją Eurazijos Sąjungos pavidalu (šūkis apie vieną rinką nuo Lisabonos iki Vladivostoko) ir jau pritraukė į ją Baltarusiją bei Kazachstaną.
Kremliaus spaudimą patiria svyruojančios šalys, lyg ir esančios pakeliui į ES, tokios kaip Ukraina ir Armėnija. Rusija ir Kinija stiprina Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją, nors ji konkuruos su Eurazijos projektu. Paisydami daugiapolio pasaulio realijų, Vakarai aštuonių įtakingiausių pasaulio šalių klubą (G8) padidino iki dvidešimties (G20), tačiau V. Putinas ir jo patarėjai ne be piktdžiugos stebi Vakarų geopolitinio svorio mažėjimą. Vėl grįžęs į Kremlių, Rusijos prezidentas Čikagoje surengė G8 susitikimą.
Prancūzų žurnalas „Les Echos“ augančią įtampą dėl įtakos sferų Pietų Kinijos jūroje pavadino mažuoju Šaltuoju karu. Pekinas svarbių prekybos kelių raižomą jūrą laiko savo įtakos zona, bet tokia ją laiko ir JAV sąjungininkai Japonija, Pietų Korėja ir Filipinai. Kinai su rusais rengia karinių jūrų laivynų pratybas Ramiajame vandenyne beveik tuo pačiu metu, kaip ir amerikiečiai su japonais. Fundamentalų XX a. konfliktą pakeitė daugybė mažųjų Šaltųjų karų visoje planetoje nuo Pietų Kinijos jūros iki Afrikos ir Lotynų Amerikos. Pasitelkdamos išradingą retoriką, galingiausios pasaulio valstybė kaunasi dėl rinkų ir išteklių, tačiau tuo pat metu yra glaudžiai susietos prekybos ryšiais.
Gal todėl Šaltojo karo terminas vis dažniau pritaikomas konkuruojantiems verslo projektams apibūdinti. „Naujas Šaltasis karas dėl skalūnų dujų“, – skelbė dienraščio „The Washington Times“ liepos 17-osios numerio antraštė. „Praradome Bulgariją. Greitai galime prarasti ir Čekiją. Bet gavome Ukrainą. Lenkija visada buvo su mumis. Vokietija linkusi apsidrausti. Prancūzija ne su mumis. Baltijos šalys mielai prie mūsų prisijungtų, jei turėtų išteklių. Dėl Rumunijos verda negailestinga kova“, – naujienos, informuojančios, kaip ES valstybė vertina skalūnų dujų išgavimo technologiją. Rūsčios, tarsi iš fronto. Priešininkas – Europos rinkų bijantis netekti rusų „Gazprom“, kuris, pasitelkęs įvairių šalių viešųjų ryšių kampanijas, staiga tapo dideliu aplinkosaugos šalininku užsienyje.
Šiandien nebėra kam skleisti ideologijos kaip vertybių sistemos. Nebent vartojimo, bet vartojimas neturi turinio. Kas lieka? Islamas, užsilikę autoritarai, „suverenios demokratijos“? Technologizuotame, informacijos persmelktame verslo pasaulyje jie – per menki žaidėjai. XXI a. Šaltasis karas – tik paprastos rinkos dalybos, nieko asmeniško.