Arba per COVID-19 pandemiją, kai ideologiškai karantinui bei ribojimams nepritariantieji arba tiesiog nepatenkinti spaudimu paisyti taisyklių spaudė rankas visur ir visada, tokiu būdu demonstruodami savo poziciją ir įžeistus jausmus? To metu JAV Kongrese besilankiusieji ir po šiai dienai prisimena labai ryškų politinį Respublikonų parlamentarų, primygtinai besiveržusių spausti rankas, ir Demokratų politikų, pasirinkusių pasimojavimą nuotoliu arba pasisveikinimą susidaužant kumščiais, susiskaldymą, rašo „Politico“.
Tad kokią išvadą būtų pasidaryti iš naujojo Sirijos lyderio Ahmedo al Sharos nenoro paspausti ranką Vokietijos diplomatijos vadovei Annalenai Baerbock, kartu su kolega iš Prancūzijos Jeanu Noeliu Barrot atvykusiai į Damaską?
Diplomatų vizitas Sirijos sostinėje – pirmasis tokio aukšto rango Vakarų diplomatų po daugybės metų pertraukos – buvo Europos Sąjungos pastangų skatinti taikų ir įtraukų valdžios pasikeitimo procesą gestas. Prancūzija ir Vokietija demonstruoja konkretų norą užmegzti dialogą su Sirijos opozicijos grupuote „Hayat Tahrir al-Sham“ – pagrindine sukilėlių frakcija, gruodį įžengusia į Damaską ir užbaigusia 54 metus trukusią Assadų dinastijos autokratiją.
Kitos Vakarų valstybės, dėliodamos bendrą paveikslą, kaip galėtų atrodyti naujasis Sirijos faktinis lyderis, ir ką „Hayat Tahrir al-Sham“ bei jos lyderiai planuoja šalies ateičiai, elgiasi žymiai atsargiau: ar išsipildys pažadai apie įtraukią ateitį, atliepiančią šalies įvairovę, religines grupes ir etnines mažumus, o gal islamistinę šalį, prieš savo žmones taikančią represijas, per prievartą brukančią konservatyvią valdyseną ir aukštinančią sunitų daugumą? O galbūt tiesa slepiasi kažkur per vidurį?
Kyla svarbus klausimas
Bent jau kol kas A. al Shara kalba apie pliuralizmą ir įtraukties siekį, tačiau nenoras paspausti ranką Vokietijos diplomatijos vadovei privertė iš nuostabos kilstelėti antakius – be kitų klausimų kyla ir svarbiausias: kaip po B. al Assado Sirijoje bus elgiamasi su moterimis?
A. al Shara, kuris kadaise prisiekė ištikimybę „al Qaedai“ ir kovojo su Vakarų pajėgomis Irake, tik visai neseniai atsisakė savo slapyvardžio Abu Mohammedas al-Golani. Ryšius su „al Qaeda“ jis nutraukė ir nuo ekstremistinės praeities atsiribojo.
Studijų Damasko medicinos mokykloje taip ir nebaigęs naujasis Sirijos lyderis pastaraisiais metais išgyveno radikalią transformaciją – Osamą bin Ladeną primenantį įvaizdį, kurio skiriamasis bruožas buvo preciziškai prižiūrėta barzda, iškeitė į Volodymyro Zelenskio įvaizdį primenantį stilių. „Dvidešimtmečio asmenybė kardinaliai skiriasi nuo trisdešimtmečio ar keturiasdešimtmečio, juolab penkiasdešimtmečio. Tokia žmogaus prigimtis“, – B. al Assado režimo griūties išvakarėse CNN patikino A. al Shara.
Tik nenoras ištiesti rankos Vokietijos užsienio reikalų ministrei – iškalbinga smulkmena, bylojanti, kokią poziciją radikalaus politinio islamo spektre užima A. al Shara, ir kur brėžiamos jo pastarosios modernizacijos ribos. Šiuo atveju galima kalbėti ir apie ribojimus, kurių galbūt privalo paisyti, norėdamas savo pusėje išlaikyti islamistų kovotojus.
Savo ruožtu Vokietijos diplomatijos vadovė pasirinko incidento nesureikšminti ir žurnalistams sakė: „Kai ten vykau, man buvo aišku, kad tradicinių rankos paspaudimų akivaizdžiai nebus.“
Tik politiniu islamu daug metų besidomintiems ir pastebėjusiems, kaip radikalieji islamistai (arba džihadistai) bendrauja su moterimis, nors ir deklaruoja tapę nuosaikesni, ši situacija tarsi lakmuso popierėlis, padedantis įvertinti tikrąją padėtį. O atsisakymas bendrauti, pažvelgti moteriai į akis ar paspausti ranką, kalbant apie įtrauktį, atrodo mažų mažiausiai grėsmingai.
Jau nekalbant apie deklaruojamą nuosaikumą, rankos paspaudimas – arba to nedarymas – labai daug pasako, kiek pragmatiškas pasirengęs būti šis lyderis.
Žinoma, daug konservatyviųjų musulmonų įsitikinę, kad nesusiję vyrai ir moterys neturėtų turėti jokio fizinio kontakto, tačiau gali būti išimčių. Pavyzdžiui, diplomatijos kontekste – rankos paspaudimas (šiuolaikinis pasaulio politikų ir verslininkų pasisveikinimo standartas) – šis tas tradicinio, ką Saudo Arabijos ir Emyratų vadovai ramiai praktikuoja. 1987 metais Saudo Arabijos karalius Fahdas nedvejodamas spaudė ranką tuometinei britų premjerei Margaret Thatcher, puikiai suprasdamas, kad toks gestas byloja pasitikėjimą – ar bent jau pasirengimą įsitraukti į bendradarbiavimą.
Neramina ir ministro paskyrimas
Praeito penktadienio įvykiai įžiebė aršią diskusiją Sirijos socialinėje žiniasklaidoje. Ar tai įrodo, kad A. al Shara ne toks jau nuosaikus, kaip kad deklaruoja? Žinoma, dalis šalies moterų teisių advokatų mano būtent taip – ir nerimauja, kad, kalbėdamas apie „įtrauktį“, moterų omenyje neturi, rašo „Politico“.
„Hayat Tahrir al-Sham“ valdymas Idlibe – anklave, kurį grupuotė kontroliavo aštuonerius metus – tikrai nepasižymėjo politikių priėmimu: valdžioje nedirbo nė viena moteris.
Demokratijos aktyvistus taip pat neramina ir A. al Sharos sprendimas paskirti šalies teisingumo ministru Shadi al-Waisi. Neseniai į dienos šviesą iškilo vaizdo įrašai, kuriuose minimas asmuo įamžintas Idlibe už prostituciją ir svetimavimą mirties bausme nuteisiantis moteris ir stebintis jų egzekuciją. Pasigirdo raginimai jį atleisti.
Kita galima ir subtilesnė interpretacija ta, jog pats A. al Shara susidūrė su dilema. „Jam tenka sudėtingas uždavinys balansuoti tarp tarptautinės bendruomenės, Europos ir Jungtinių Valstijų nuraminimo ir radikalių, į „al Qaedos“ pusę linkusių kovotojų užtikrinimo“, – mano žurnalistė iš Sirijos Lina Chawaf.
L. Chawar, prieš 2011 metais pasitraukdama iš šalies, kur prisidėjo prie populiaraus sukilimo prieš B. al Assadą, Damaske buvo viena iš žinomiausių televizijos asmenybių. Jos teigimu, „Hayat Tahrir al-Sham“ lojalistams nepatinka pokyčiai viešajame A. al Sharos naratyve: „Neseniai jis pareikalavo, kad iš jo interviu imsianti žurnalistė dėvėtų galvos apdangalą. Juk negalėtų to reikalauti, o apsisukęs spausti ranką poniai Baerbock, tiesa?“
Galbūt. Tik, kaip ten bebūtų, kaip praeitą penktadienį pripažino pati A. Baerbock, „laukia akmenuotas kelias“.
