Spausdinti, spausdinti ir dar kartą spausdinti. Toks buvo Vladimiro Lenino atsakymas. Bent jau taip mano Johnas Maynardas Keynesas, rašo theatlantic.com. Savo veikale „The Economic Consequences of the Peace“ („Ekonominės taikos pasekmės“) J. M. Keynesas citavo bolševikų lyderio žodžius, veikiausiai neautentiškus, jog „geriausias būdas sugriauti kapitalizmą yra sugadinti valiutą“. Kitaip tariant, tai reiškia, jog nekompetentingi centrinių bankų vadovai yra geriausi komunistų draugai.
Pagrindinė idėja ta, kad hiperinfliacija sužlugdo rinkas ir sunaikina klases. Verslas negali nieko planuoti ateičiai, jei nežino, kokia rytoj bus pinigų vertė. Smunkanti valiuta buržuaziją pernakt gali paversti proletariatu. Tas garsas, kurį girdite, yra artėjanti revoliucija.
Tačiau viskas yra šiek tiek sudėtingiau. Michaelas White`as ir Kurtas Schuleris 2009 metais žurnale „Journal of Economic Perspectives“ pateikė originaliąją V. Lenino citatą – taip, jis tikrai taip sakė. Tiesiog tarkime, kad jis nebuvo taip optimistiškai nusiteikęs, jog kapitalizmas išnyks savaime. V. Leninas manė, kad hiperinfliacija yra geriausias būdas po revoliucijos sugriauti kapitalizmą, nes vien tik pačios revoliucijos tam nepakaks. Motyvas gauti pelno išliks, net jei nebeliks pačios buržuazinės valstybės ir net jei socialistinė valstybė mėgins jį uždrausti. Vienintelis būdas numarinti motyvą yra numarinti patį pelną. Tai reiškia, kad reikia numarinti pačią pinigų koncepciją. Štai kaip 1919 metais V. Leninas aprašė šiuos savo planus:
„Mūsų iždas kasdien išleidžia šimtus tūkstančių rublių banknotų. Taip daroma ne tam, kad jie pripildytų valstybės iždą praktiškai beverčiu popieriumi, bet turint sąmoningą ketinimą sunaikinti pinigų, kaip atsiskaitymo priemonės, vertę. Bolševikų valstybėje, kur visi gyvenimo poreikiai bus apmokėti tik darbu, pinigų egzistavimui nėra jokio pateisinimo.
Patirtis mus išmokė, kad kapitalizmo blogybių neįmanoma išrauti vien tik konfiskuojat ir nusavinant turtą, nes kad ir kaip griežtai tokios priemonės būtų taikomos, gudrūs spekuliantai ir atkaklūs paveldėtojai iš kapitalistų klasės visuomet sugebės nuo jų išsisukti ir toliau gadins bendruomenės gyvenimą. Paprasčiausias būdas sunaikinti pačią kapitalizmo dvasią yra užtvindyti šalį didelės vertės banknotais, nesuteikiančiais jokių finansinių garantijų.
Jau dabar šimto rublių banknotas Rusijoje yra beveik bevertis. Netrukus net paprasčiausias valstietis supras, kad tai tėra popieriaus skiautė, kuri nėra vertingesnė už popiergalį, iš kurio buvo pagaminta. Vyrai liausis jų troškę ir juos kaupę, kai tik pamatys, kad už juos neįmanoma nieko nusipirkti, ir didžioji pinigų vertės bei galios iliuzija, kuria remiasi kapitalistinė valstybė, bus neabejotinai sunaikinta.
Tai tikroji priežastis, kodėl mūsų spaustuvės dieną ir naktį be atokvėpio spausdina rublius“.
Galbūt. Tačiau gali būti ir taip, kad bolševikai dieną ir naktį be atokvėpio spausdino rublius, nes neturėjo kitos išeities. Jiems reikėjo pinigų pilietinio karo kovoms, tačiau jie jų neturėjo dėl sparčiai žlungančios ekonomikai ir embargo (bei karinės intervencijos). Tai privertė juos spausdinti.
Tačiau idėja, kad pinigų naikinimas kur kas geriau už kitas priemones gali sunaikinti ir pačią demokratiją bei kapitalizmą, turi tiesos, ar ne?
Iš tikrųjų ne. Pakanka Veimaro Vokietijos pavyzdžio. Visi žino, kad jos hiperinfliacija tiesiogiai susijusi su Adolfu Hitleriu, tačiau šiuo atveju tai, ką žino visi, yra neteisinga. Naciai neatėjo į valdžią, kai 1923 metais kainos kas keturias dienas padvigubėdavo – ji mėgino, bet nesėkmingai. Jie atėjo, kai kainos 1933 metais pradėjo kristi.
Taigi pinigai tėra prisiminimai. Štai kaip 1996 metais pareiškė Mineapolio Federalinio rezervo banko prezidentas Narayana Kocherlakota: tai mūsų būdas prisiminti, kas ką turi ir kas kam priklauso. Hiperinfliacija sunaikina dalį prisiminimų, bet mes visuomet galime pasinaudoti arba susikurti kitus. Mes galime griebtis stiprios valiutos, ar kvitų, ar natūrinių mainų. Bet kokiu atveju mūsų prekybinė mąstysena išlieka, net jei to nepasakysi apie santaupas. Defliacija, priešingai, nesunaikina mūsų prisiminimų. Ji nepalieka, ką prisiminti. Krintančios kainos reiškia krintančius atlyginimus, o tai savo ruožtu didina nedarbą ir skolų naštą. Tai uždaras ratas į masinį bankrotą. Ištikus masiniam bankrotui, žmonės pakankamai nusivilia kapitalizmu, todėl trokšta suteikti šansą kažkam kitam.
Kitaip tariant, nekompetentingi centrinių bankų vadovai iš tiesų yra geriausi komunistų draugai – tačiau tik tie, kurie spausdina pernelyg mažai pinigų. Taigi įvykus revoliucijai, pamirškite valiutos gadinimą. Geriausias būdas sužlugdyti kapitalistinę sistemą yra nerimauti dėl infliacijos depresijos metu.