Sprendimų gali būti daug ir šį sprendimą regioninės šalys gali rasti neatsižvelgdamos į tarptautinių konflikto dalyvių interesus. Tokiu būdu vadinamasis „Rusijos ir Amerikos tarpusavio supratimas“ dėl Sirijos nėra panacėja. Tai tapo akivaizdu pastaruoju metu, rašo „Al Hayat“.
Pirmasis derybų raundas buvo pažymėtas „tarpusavio supratimo“ pasiekimu tarp pagrindinių žaidėjų, tai yra, Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau iš tiesų pasirodė, kad to nepakako. Galingos regioninės jėgos taip pat gali vykdyti savo politiką, atsižvelgdamos į individualias užduotis ir naudą. Esant būtinybei, jos gali keisti situaciją ir trukdyti didžiųjų pasaulio šalių, suinteresuotų išspręsti krizę regione, veiksmams. Tas pats pasakytina ir apie situacijas Libijoje, Jemene ir Irake.
Tai, kas pasakyta aukščiau, dar kartą patvirtina JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry atvykimas į Saudo Arabiją „Sirijos palaikymo grupės“ susitikimo išvakarėse. JAV mėgina susitarti su Saudo Arabija, tačiau Rijadas laikosi ramios politinės pozicijos visų krizių atžvilgiu ir neketina keisti savo planų. Nei Vašingtonui, nei kažkam kitam nepavyks Artimųjų Rytų proceso sureguliavime ignoruoti Rijado. Saudo Arabija nepasirengusi keisti savo pozicijų ir ieškoti kompromiso, ji nesidera, jeigu kalba eina apie jos saugumą ar Bendradarbiavimo tarybos saugumą.
J. Kerry buvo itin suinteresuotas, kad eilės arabų šalių ir Europos užsienio ministrų posėdis Paryžiuje įvyktų. JAV akivaizdžiai nerimauja, kad dalyviai nustos paisyti JAV administracijos nuomonės ir persiorientuos į Kremliaus pusę. Nepaisant to, kad Maskva ir Vašingtonas iki šiol naudojasi pakankamai stipria politine įtaka sureguliavimo procese, pastarieji paliaubų Sirijoje pažeidimai kelia susirūpinimą. Tuo labiau, kad pati ugnies nutraukimo procedūra be tikslių laiko rėmų nustatymo atrodo labai keistai ir nekelia pasitikėjimo rytojumi. Be to, egzistuoja nemažai kitų priežasčių, kurios verčia abejoti tuo, kad situacija artimiausiu laiku normalizuosis.
Kaip pasiekti visuotinių paliaubų visoje Sirijos teritorijoje, išskyrus, žinoma, „Islamo valstybę“ ir „Al-Nusra“?
Vašingtonas, prieš kreipdamasis į savo tradicinius „sąjungininkus“, turi tiksliai suformuluoti savo viziją, kaip išeiti iš krizės, atsižvelgiant į visas ankstesnes sutartis ir tarptautinius ryšius. Jis turėtų pabandyti išspręsti iškilusius prieštaravimus su Rusija. Būtina kiek įmanoma pašalinti įvairias pobūdžio interpretacijas ir neatitikimus tiek pereinamojo laikotarpio, tiek Basharo al-Assado ateities suvokime.
Reikia pasakyti, kad tarp Rusijos ir JAV kilusių prieštaravimų pobūdis susijęs su tuo, kad tarp šių šalių esama neišspręstų problemų ne Sirijos klausimu. Kol šie prieštaravimai ir konfliktinės situacijos neišspręsti, pasiekti realaus tarpusavio supratimo dėl Sirijos nėra jokių galimybių. Tarp jų ir Ukrainos krizė, ir priešraketinės gynybos sistemų diegimas Europoje. Suprantama, tokie amerikiečių partnerių žingsniai erzina Rusiją. Ji priversta reaguoti į jos saugumui kilusias grėsmes. Maskva yra labai susirūpinusi ir įspėja, kad bus priversta imtis atsakomojo smūgio.
Tuo pačiu metu Maskva ketina įvykdyti proveržį Sirijoje dar iki tol, kai dabartinė Amerikos administracija bus pakeista nauja. Rusijai reikia paskubėti, siekiant dar labiau sustiprinti savo pozicijas regione, kad įrodytų pasauliui, kad ji grįžo į tarptautinę areną kaip stiprus žaidėjas. Nėra jokių abejonių, kad priešraketinės gynybos sistemų artėjimas Rusijos sienų link privers Maskvą dar labiau susitelkti į Siriją ir pamėginti išspausti maksimalią naudą iš ten susidariusios krizės.
Vieningos tarptautinės vizijos nebuvimas – ne vienintelė priežastis, dėl ko delsiama sureguliuoti Sirijos ir kitus analogiškus procesus kitose Artimųjų Rytų šalyse. Regioninė Artimųjų Rytų jėga įrodė visam pasauliui, kad gali kaišioti pagalius į rusų ir arabų taikos palaikymo vežimo ratus. Reikia pasakyti, kad ir Sirijos režimas ne ypač rimtai vertina grasinimus, kurių savo adresu sulaukia iš tos pačios amerikiečių administracijos.
B. al-Assadas vertina neaiškią dabartinę Baltųjų Rūmų politiką kaip patogią progą įgyvendinti šalyje savo karinius tikslus. Šiandien Sirijos kariuomenė nusiteikusi vien tik pergalei, apie ką visai neseniai Rusijos prezidentui skirtoje telegramoje užsiminė Sirijos prezidentas B. al-Assadas. Susirūpinimo dėl garsiojo „Plano B“ jau nėra.
Baltieji Rūmai neturi galimybės imtis ryžtingų veiksmų, jiems belieka tik kritikuoti ir smerkti Sirijos paliaubų pažeidimų faktus.
Amerikos administracija supranta, kad Europos sąjungininkai nepatenkinti tuo, kad jie praktiškai išstumti iš Artimųjų Rytų konflikto sureguliavimo proceso. Europos nuomonė buvo ignoruojama taip pat ir vykstant deryboms tarp Teherano ir Vašingtono dėl branduolinio klausimo.
Paryžiuje prieš kelias dienas Sirijos konflikto sureguliavime dalyvaujančių šalių užsienio reikalų ministrai nusprendė pabandyti tarti savo žodį Vienoje. Jie jaučia, kad galėtų paveikti situaciją, kuri susiklostė dėl bendrų Rusijos ir JAV veiksmų.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras paskelbė palankumą pereinamajam laikotarpiui, kuris numatytas JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje 2254.
Jis paragino laikytis tarptautiniuose dokumentuose numatyto plano ir pabrėžė būtinybę sukurti naują konstituciją ir surengti rinkimus. Be to, Prancūzija primygtinai tvirtina, kad ateities Sirijoje dabartiniam šalies prezidentui B. al-Assadui vietos nėra. Vis dėlto kyla abejonių, ar Prancūzija ir apskritai Europa turi pakankamą įtaką Sirijos klausimu, kad galėtų daryti spaudimą Rusijai ir versti ją įsiklausyti į Europos nuomonę, taip pat ir B. al-Assado klausimu.
Senasis pasaulis, kaip ir JAV, kol kas apsiriboja vien kritika ir kaltinimais režimo ir jo sąjungininkų adresu. Europa per pastaruosius metus paskendo savo problemose, tarp kurių nemenka vieta tenka pabėgėlių antplūdžiui.
Ji priversta flirtuoti su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu, kuris grasina, kad gali lengvai nutraukti susitarimą su Europa, kurį pasirašė Turkijos premjeras Ahmetas Davutoglu. Jis akivaizdžiai žaidžia Sirijos korta, siekdamas savų tikslų regione. R. T. Erdoganas, nepaisant JAV prieštaravimų, nenusiteikęs atsisakyti savo pozicijos Sirijos klausimu.
Jis nebijo įsitraukti į karą, kad būtų neutralizuota kurdų keliama grėsmė. Ankara nusiteikusi iš visų jėgų palaikyti Alepo miestą ginančius būrius. Jeigu jis pereis į režimo kontrolę, tai taps dideliu smūgiu Turkijai. Ankara šiandien priversta kovoti dviem frontais: vidaus ir išorės. Prezidentas R. T. Erdoganas paskelbė karą visiems Turkijos kitamaniams. Jis siekia sugrąžinti savo šaliai įtakingos valstybės regione įvaizdį. A. Davutoglu atsistatydinus iš valdančiosios partijos pirmininko posto, be kita ko, teks atkurti vienybę valdančiojo elito lygmenyje.
Tačiau ankstesnė patirtis rodo, kad R. T. Erdogano žodžiai ir grasinimai skiriasi nuo realių jo veiksmų. Kyla abejonių, ar Turkijos prezidentas galės įgyvendinti savo ambicingus planus, organizuodamas veiksmingą pasipriešinimą iškart keliuose frontuose: vidaus ir išorės.
Jis gerai supranta Rusijos nusiteikimą, ypač po incidento su Rusijos naikintuvu. Tačiau viskas byloja apie tai, kad Maskva nenori viena dalyvauti Sirijos ateities formavime.
Jai nepavyko pasiekti, kad „Jaysh al-Islam“ ir „Ahrar al Sham“ būtų įtrauktos į tarptautinį teroristinių organizacijų sąrašą.
Priešraketinės gynybos sistemų diegimas Rytų Europoje sukėlė naujų sunkumų Sirijos krizėje, nes Rusija ir JAV negali atsiriboti nuo prieštaravimų ir parengti konsoliduotą poziciją. Dideli nuostoliai iraniečių gretose Alepe, Mustafos Badr al-Dino likvidavimas netoli Damasko oro uosto – visa tai verčia Teheraną ir „Hezbollah“ imtis aktyvesnių veiksmų Sirijos fronte. Jie jau nesitiki Rusijos pagalbos, lygiai taip pat kaip ir dalis Artimųjų Rytų žaidėjų jau nepasitiki Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Įvykiai Jemene, Irake ir Libijoje stiprina jausmą, kad šiose šalyse politika neveikia, kaip ji neveikia ir tarptautiniame lygmenyje.