Vaizdo įraše užfiksuota, kaip rusų desantininkai Bučos gatve vedasi devynis žmones, nukreipę į juos ginklus. Beveik visi belaisviai eina pasilenkę ir įsikibę į priekyje esančio žmogaus diržą. Vienas belaisvis vilki šviesiai mėlyną džemperį.
Liudininkai matė, kaip okupantai atvedė sulaikytuosius į pastato kiemą ir suguldė ant žemės. Anot aštuonių liudininkų, paskui rusai vyrus nuvedė už kaimyninio biurų pastato, kurį buvo pavertę improvizuota baze, ir nuaidėjo šūviai. Belaisvai negrįžo.
Kitą dieną, kovo 5-ąją, bepiločiu padarytas vaizdo įrašas yra aiškus vaizdinis įrodymas, patvirtinantis liudininkų parodymus. Jame matyti ant žemės prie biurų pastato, esančio adresu Jablunskajos g. 144, gulintys kūnai, o šalia jų stovi du rusų kariai. Tarp lavonų galima įžiūrėti šviesiai mėlyną dėmę – belaisvį, vilkėjusį šviesiai mėlyną džemperį.
Įspėjimas: vaizdinė medžiaga gali šokiruoti:
Kieme gulinčių nušautų vyrų (kai kurių rankos surištos) kūnų nuotrauka buvo viena iš daugelio fotografijų, paskelbtų balandžio mėnesio pradžioje, kai rusai pasitraukė iš Bučos.
Iš devynių belaisvių išgyveno tik vienas – 43-ejų metų amžiaus Ivanas Skiba. Jis buvo sužeistas ir apsimetė mirusiu.
I. Skiba su penkiais bičiuliais prisijungė prie teritorinės gynybos pajėgų ir kovo 3 d., kai rusai okupavo Bučą, budėjo kontrolės punkte.
Per radiją įspėję, kad okupantai sugrįžo į Bučą ir juda jų kryptimi, teritorinės gynybos kovotojai pasislėpė šalia kontrolės punkto buvusiame name kartu su namo šeimininku, 53-ejų metų amžiaus savanoriu Valerijumi Kotenka.
Vėliau prie jų prisijungė dar du kovotojai: Andrijus Dvornikovas ir Denisas Rudenka – vaizdo įraše užfiksuotas vyras šviesiai mėlynu džemperiu.
Kovo 4 d. juos rado okupantai, visus devynis išvarė į lauką, apieškojo, kai kuriems vyrams liepė nusivilkti žiemines striukes ir nusiauti batus, o paskui nuvedė prie pastato, įsikūrusio adresu Jablunskajos g. 144.
Kas nutiko toliau, „The New York Times“ žurnalistams papasakojo I. Skiba ir septyni liudininkai. I. Skibos teigimu, okupantai liepė jiems atsiklaupti ir praktiškai nieko nelaukdami nušovė 28-erių metų amžiaus Vitalijų Karpenką.
Liudininkas Jurijus Ražikas matė, kaip po egzekucijos rusai I. Skibą ir Andrijų Verbovogą nusivedė į pastato vidų, kur ištardė ir sumušė, paskui A. Verbovogą nušovė, o I. Skibą parsivedė atgal.
Kaip sakė I. Skiba, tada du rusų kareiviai jį ir likusius belaisvius nusivedė į kiemą, esantį pastato šone. J. Ražikas ir kiti liudininkai, buvę netoli biurų pastato, matė, kaip kareiviai išsiveda belaisvius, o paskui išgirdo šūvius.
„Mane pašovė, parkritau ant žemės. Kulka pataikė į šoną“, – pasakojo I. Skiba. Jis parodė savo žaizdų nuotraukas – įėjimo ir išėjimo šautines žaizdas kairiame pilvo šone.
„Parkritau ir apsimečiau negyvu, – pridūrė jis. – Nejudėjau ir nekvėpavau. Lauke buvo šalta, žmogaus kvėpavimą galėjai lengvai pamatyti.“
Jis palaukė apie 15 minučių (kol nebegirdėjo kareivių balsų), atsikėlė ir nubėgo.