Berlyne vasaros olimpinės žaidynės turėjo vykti dar 1916 metais, tačiau joms koją pakišo Pirmasis pasaulinis karas. Jam pasibaigus, Vokietijai žaidynės rūpėjo mažiausiai: šalis pralaimėjo karą, smaugė sankcijos, teko mokėti milijonines kontribucijas.
Izoliacijos gniaužtuose atsidūręs Berlynas buvo nušalintas nuo visų svarbiausių tarptautinių renginių, įskaitant ir sportą: šalis turėjo praleisti 1920 ir 1924 metų žaidynes, rašo lenta.ru.
Kaip ten bebūtų, šiuolaikinių olimpinių žaidynių tėvu vadinamas Pierre‘as de Coubertinas visada aršiai ragino nepainioti sporto ir politikos. Dėl šios priežasties 1931 metais Tarptautinis olimpinis komitetas paliko Romą ir Budapeštą it musę kandusius ir nusprendė, kad 1936 metų vasaros olimpinės žaidynės vyks ne kur kitur, o Berlyne. Po ilgai trukusios izoliacijos Vokietija pagaliau su trenksmu grįžo į pasaulio sporto elitą.
Kam mums tos žaidynės?
1933 metais Vokietijoje į valdžią pateko Nacionalsocialistinė partija, kuriai vadovavo Adolfas Hitleris. Naujasis šalies valdžios lyderis rengti olimpines žaidynes nematė prasmės ir jas smerkė kaip „žydų ir masonų pramaną“.
Prie A. Hitlerio prisijungė ir Nacionalsocialistinė studentų sąjunga. Anot akademinio jaunimo, arijų sportininkams visai nebūtina varžytis su esą nepilnaverčių tautų atstovais. Taigi A. Hitleris rimtai susimąstė, ar gerai pasielgė atsisakęs rengti žaidynes.
Tik štai nacių propagandos vadas Josifas Gebbelsas ryžtingai pasisakė prieš tokį A. Hitlerio nenorą. Ministras jam išaiškino, kad olimpinės žaidynės gali labai pasitarnauti nacistinės propagandos sklaidai.
Didelio masto renginiai visada atkreipia dėmesį ir padeda konkrečiai valstybei pagerinti savo reputaciją. Anot J. Gebbelso, olimpinės žaidynės visam pasauliui pristatys naują Vokietiją: atvirą pasauliui, nedraskomą vidinių politinių konfliktų, šalį, turinčią stiprų lyderį ir vieningą visuomenę.
Palankus šalies įvaizdis – galas politinei izoliacijai, nauji ekonominiai ryšiai ir galiausiai užsienio kapitalas, kurio Vokietijai tada taip trūko. A. Hitleris negalėjo nesutikti su propagandos ministru ir galiausiai davė leidimą pradėti ruoštis žaidynėms.
Norėdamas, kad Vokietijos olimpinės žaidynės į istoriją patektų kaip pačios geriausios per visą istoriją, A. Hitleris jų biudžetą padidino iki 20 mln. reichsmarkių (maždaug 8 mln. dolerių), nors iš pradžių ketino išleisti ne daugiau 3 mln. Galiausiai vokiečiams pavyko susigrąžinti vos 6 proc. žaidynėms sunaudotų išlaidų.
Vietoj seno stadiono rekonstrukcijos nuspręsta statyti naują sporto objektą. Berlyne neįtikėtinai greitai – per trejus metus – pastatytas naujas sporto kompleksas: 86 tūkst. vietų stadionas, atvira arena, plaukiojimo baseinas, atviras teatras, maniežas, atskiras stadionas ledo rituliui ir olimpinis miestelis „Wustermark“.
Olimpinis miestelis pastatytas maždaug už 10 kilometrų nuo Berlyno. Statybas vykdė išskirtai arijų kilmės vokiečių statybininkai: naciams šis faktas buvo net svarbesnis nei pačios statybos.
540 tūkstančių kvadratinių metrų aikštėje išdygo 150 statinių. Miestelio teritorijoje buvo iškastas ežeras, įrengtas suomiškų pirčių kompleksas ir daug kavinių su terasomis. Antrojo pasaulinio karo metais šis olimpinis miestelis bus naudojamas Vermachto sužeistųjų gydymui, o po Berlyno perėmimo čia buvo laikomi karo belaisviai ir vykdomos karinės kontržvalgybos apklausos.
Specialiai Berlyno olimpinėms žaidynėms sukurta ženkliukų, medalių, apdovanojimų ir suvenyrų eskizų su svastikomis ir vokišku ereliu. Vienuoliktosios olimpiados simboliu pasirinktas keturių metrų aukšto 10 tonų sveriantis varpas, ant kurio metalinėmis raidėms parašyta: „Kviečiu jaunimą iš viso pasaulio“.
Numatyto biudžeto A. Hitlerio užgaidoms nepakako: vien stadiono statyboms Vokietija galiausiai buvo priversta skirti net 77 mln. reichsmarkių. A. Hitleris norėjo, kad Berlynas taptų panašus į senovės Romą, todėl stadionas buvo statomas iš natūralaus akmens, turėjusio suteikti norimą antikinį efektą.
Treniruočių aikštelės buvo daromas būtent tokio dydžio, kokios buvo ir olimpiniame stadione. Svarbiausia viso sportinio komplekso naujove tapo baseinas su 25 metrų ilgio takeliais ir langais, kurie buvo valdomi elektra.
Olimpinių žaidynių organizaciniai reikalai buvo patikėti publicistui ir sportinio judėjimo teoretikui Carlui Dimai. Nors iki tol dėl žydų kilmės žmonos giminių ir nebuvo laikytas labai naudingu, greičiau jau priešingai, dabar jis kartu su propagandos ministru J. Gebbelsu tapo viena iš pagrindinių olimpinių žaidynių figūrų.
Remiantis jų sumanymu, nuspręsta vystyti olimpinių žaidynių senovės Graikijoje ir Trečiajame Reiche panašumo idėją. Žiniasklaida kalbėjo apie idealaus (taip pat ir fiziškai) arijaus įvaizdį. Orientyru pasirinkta Antika, kurios skulptūros tiesiog pulsuoja fizine jėga.
Vokiečiams tvirtinta: Trečiasis reichas – „Šventosios Romos imperijos vokiečių nacijos“ palikuonis, parėmęs jos kultūrą ir galią. Per radiją kreipdamasis į vokiečių tautą Pierre‘as de Coubertinas sakė: olimpizmas taps nauja religija.
Vos tik prasidėjus statyboms, pasaulinio ryškumo dokumentinio kino žvaigždė Leni Riefenstahl pradeda ruoštis filmuoti juostą „Olimpija“ – tai pirmasis kino įrašas apie olimpines žaidynes, patekęs į dokumentikos istoriją. Filme plėtojama Antikos ir Trečiojo Reicho paralelė. J. Gebbelsas norėjo, kad žiūrovas kino ekrane išvystų ne tik sporto renginio kroniką, bet ir Vokietiją aukštinančią propagandą, turinčią padaryti įspūdį žmonėms visame pasaulyje. Režisierė, žinoma, nacių manipuliacijoms pasidavė.
Boikotas
Kol Vokietija rengėsi žaidynėms, pasaulio bendruomenė taip pat netylėjo. Nacistinių žaidynių priešininkams kilo idėja surengti alternatyvias olimpines žaidynes Barselonoje. Kai sportininkai jau pradėjo rinktis į sporto šventę, planus teko skubiai keisti – Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas.
Raginimų atšaukti olimpines žaidynes reiškė ir Jungtinės Valstijos. Prie jų prisijungė delegacija iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Čekoslovakijos, Švedijos ir Nyderlandų. Jie visi reiškė nepasitenkinimą arijų rasės viršenybės politikai ir žydų bei romų tautybės žmonių eliminavimui iš Vokietijos visuomenės.
Nuo 1933 metų žydams Vokietijoje visur ir visada imta sakyti ne: Vokietijos bokso asociacija dėl žydiškos kilmės išgynė čempioną Eriką Seeligą, netrukus dėl tos pačios priežasties nutrauktas susitarimas su teniso žaidėju Danieliu Prennu, šuolininkę į aukštį Gretel Bergmann iš viso išbraukė iš olimpinės kovos. Žydai po truputį neteko teisės dalyvauti valstybės gyvenime, o tai tiesiog negalėjo nekelti pasaulio bendruomenės pasipiktinimo.
Tik štai Jungtinių Valstijų olimpinio komiteto pirmininkas Avery‘is Brundage‘as pasisakė prieš boikotą, pareiškęs, jog sporte politikai vietos nėra: „Pati šiuolaikinio olimpinio judėjimo dvasia būtų sutrypta, jei leistume atskiroms šalims riboti dalyvavimą olimpinėse žaidynėse vien dėl klasinės priklausomybės, religinių įsitikinimų ar rasės“, – sakė jis.
JAV olimpinio komiteto vadovas pareiškė, kad su žydų tautybės sportininkais elgiamasi sąžiningai, o amerikiečiai neprivalo dalyvauti „žydų ir nacių konflikte“. 1935 metais nesitarimai dėl olimpinių žaidynių pasiekė kulminaciją, ir A. Brundage‘as prakalbo apie „žydų ir komunistų susitarimą“, kurio pagrindinis tikslas – priversti Jungtines Valstijas boikotuoti žaidynes.
A. Brundage‘ui bandyta prieštarauti, tačiau gana greitai nuleistos rankos. Tarptautinio olimpinio komiteto narys Ernstas Li Janke buvo pašalintas iš komiteto, nes išdrįso pasisakyti prieš Berlyno olimpines žaidynes. E. Li Janke galiausiai tapo vieninteliu Tarptautinio olimpinio komiteto nariu, kuris buvo pašalintas iš organizacijos.
A. Hitlerio Vokietijai pasitarnavo ir šalies vidaus politika. Prieš olimpines žaidynes buvo sustabdyti įstatymai prieš netradicinės seksualinės orientacijos žmones. Vokietijos valdžia pritildė antisemitinę retoriką. Kai į Vokietiją atvyko Tarptautinio komiteto pirmininkas, jis išreiškė nepasitenkinimą antisemitiniais lozungais ir plakatais. A. Hitleris nenorėjo nusileisti: „Pone prezidente, atėjęs į svečius juk nesiimsite mokyti šeimininkų, kaip tvarkytis namuose, tiesa?“. A. Brundage‘as rado, ką atsakyti nacių lyderiui: „Labai atsiprašau, kancleri, bet kai stadione suplazda vėliava su penkiais žiedais, tai jau ne Vokietija, tai Olimpija, o jos šeimininkai – mes“.
Iš Berlyno gatvių dingo prieš žydus nukreipta reklama ir knygos. Vokietijos masinio informavimo priemonėms uždrausta skelbti antisemitines medžiagas. Sostinės gyventojams rekomenduota olimpinių žaidynių metu susilaikyti nuo kritiškų pasisakymų apie žydus.
Norėdami sudaryti bent šiokio tokio liberalizmo įspūdį, naciai netgi leido žydų kilmės fechtuotojai Helenai Mayer atstovauti Vokietijai olimpinėse žaidynėse. Sportininkė iškovojo sidabro medalį ir, kaip ir kiti medalių laimėtojai iš Vokietijos, ant pakylos pademonstravo nacių pasveikinimą. Pasibaigus olimpinėms žaidynėms, H. Mayer dėdė nužudytas koncentracijos stovykloje, o pati sportininkė galiausiai emigravo į Jungtines Valstijas.
Be minėtosios fechtuotojos Vokietijos valdžia į Berlyno olimpines žaidynes delegavo dar devynis žydų kilmės sportininkus. Tarptautinio olimpinio komiteto tarpininkavimas ir didžiulės nacių pastangos padėjo pasiekti, kad Jungtinių Valstijų mėgėjiško sporto sąjunga 1935 metų gruodį visgi balsavo už šalies dalyvavimą žaidynėse. Amerikiečių pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys. Berlyno olimpinėms žaidynėms uždegta žalia šviesa.
Olimpinių žaidynių atidarymas
1936 metų rugpjūčio 1 dieną A. Hitleris paskelbė XI olimpinių žaidynių pradžią. Miestas buvo sutvarkytas iki blizgesio, stadionas „Športpalast“ pilnutėlis džiugiai nusiteikusių vokiečių, o A. Hitlerio atvykimą lydėjo orkestras, kuriam dirigavo pats kompozitorius Richardas Straussas.
A. Hitlerio pasirodymą režisavo J. Gebbelso komanda: A. Hitleris, saugomas 40 tūkst. karių, pakilo laiptais, kurių dizainą įkvėpė Romos Koliziejus, stadione paleido 20 tūkst. pašto balandžių, kol virš stadiono ratus suko maždaug 304 metrų ilgio dirižablis su olimpine vėliava, ir pasakė išraiškingą kalbą, skirtą olimpinių žaidynių atidarymui.
Jam už nugaros stovėjo Bulgarijos caras, Švedijos, Graikijos, Italijos sostų atstovai, fašistų diktatoriaus Benito Mussolini sūnūs. Visur plevėsavo vėliavos su svastikomis. Žiūrovai stojosi ir kėlė į viršų dešinę ranką.
Pasibaigus atidarymo ceremonijai, olimpiniame stadione pražygiavo 49 valstybių delegacijos – daugiau nei per visas ankstesnes žaidynes. Sporto pasaulio garsenybės, eidamos pro A. Hitlerį, privalėjo priešais nacių lyderį palenkti vėliavą. Nepaisant tokio reikalavimo, vienas sportininkas iš Jungtinių Valstijų tokį reikalavimą ignoravo, ir pro A. Hitlerį pradėjo tarsi jo nematydamas. Jungtinių Valstijų delegacija demonstratyviai nusisuko nuo fiurerio.
Stadione nepražygiavo ir Sovietų Sąjungos olimpinė delegacija. Sovietų sportininkai olimpinėse žaidynėse nedalyvavo, nes iki 1951 metų šalyje nebuvo olimpinio komiteto, o santykiai su Veimaro respublika buvo įšaldyti. Žaidynėse protestuodami nedalyvavo ir keli garsūs žydų kilmės sportininkai: dviratininkas Miltonas Greenas iš Jungtinių Valstijų, Prancūzijos, Austrijos ir Kanados atletai.
Nepaisant to, bendras dalyvių skaičius tiems laikams buvo labai didelis – iš viso 4066 sportininkai (3738 vyrai ir 328 moterys).
Atidarymo ceremonijos kulminacija tapo olimpinio deglo atvykimas – olimpinė ugnis atkeliavo iš Graikijos Olimpijos miesto. C. Dimas ir J. Gebbelsas sugalvojo estafetę, remdamiesi Atėnuose 80 metais prieš Kristų gyvavusia, ir ši tradicija kaip reikiant prigijo. Ritualai su fakelais nacistinei propagandai buvo itin svarbūs. Jie turėjo skatinti vokiečius pajusti ryšį su valdžia.
Pirmosios estafetės maršrutas buvo labai gerai apgalvotas – jis prasidėjo Olimpijoje, driekėsi per Atėnus, Delfus, Salonikus, o tada – Sofiją, Belgradą, Budapeštą, Vieną, Prahą, Drezdeną ir galiausiai Berlyną. Ugnis septyniose valstybėse įveikė 3 tūkst. kilometrų.
Estafetėje iš viso dalyvavo 3075 sportininkai, kiekvienas fakelą nešė maždaug kilometrą. Berlyne fakelo nešėjas prisijungė prie „Hitlerio jaunimo“ surengto mitingo, o tada galiausiai ugnis įsiliepsnojo olimpiniame stadione.
Pasaulio žaidynės
Pasibaigus atidarymo ceremonijai, sportininkai išvyko į olimpinį kaimelį. Žaidynių dalyviams buvo užtikrintos gana komfortiškos sąlygos. Kelis kartus per dieną pasirodymus rengė ir kovinę dvasią kurstė karinis orkestras. Olimpinis kaimelis buvo aptarnaujamas 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę.
Sportininkai buvo maitinami „38 nacijų virtuvėje“, kur pildyti pavienių sportininkų įnoriai. Dauguma sportininkų neįsivaizduoja savo mitybos be kiaušinių, tad šio maisto produkto vartojimams Berlyno žmonėms laikinai buvo nutrauktas, siekiant užsitikrinti, kad svečiams jų tikrai nepristigs.
Be to, sostinės gyventojams buvo uždrausta žaidynių metu balkonuose džiaustyti skalbinius, tam kad nesugadintų miesto įvaizdžio.
A. Hitlerio padėjėjai vienas per kitą nėrėsi iš kailio, organizuodami priėmimus užsienio delegacijoms: užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas savo viloje svečiams pilstė šampaną, aviacijos ministras Germanas Geringas surengė vakarėlį su atrakcionais, o J. Gebbelsas užsieniečius nugabeno į salą su lemputėmis apkabinėtais medžiais ir gyva muzika.
Dar viena šių olimpinių žaidynių naujove tapo televizijos transliacijos iš olimpinės arenos. Specialiai olimpinėms žaidynėms Berlyne buvo pastatyti 33 vadinamieji televizijos teatrai, kur rodytos net 48 programos iš olimpinių žaidynių. Publika labai greitai suprato, kad per televizorių galima geriau įžiūrėti detales. Nieko keisto, jog gauti bilietą į televizijos teatrą buvo sunkiau nei į pačias žaidynes.
Tikrosios žaidynės prasidėjo kitą dieną po oficialaus atidarymo. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo vokietis Hansas Velke, jam pavyko iškovoti auksą rutulio stūmimo rungtyje. Tribūnos ėjo iš proto. A. Hitleris olimpinį čempioną pasikvietė į savo ložę ir vokiečiams prognozavo daugiau medalių. Fiureris taip pat pasveikino tris 10 kilometrų bėgimo distancijos nugalėtojus suomius ir vokietes, užėmusias pirmą ir antrą vietas ieties metimo rungtyje.
Deja, atsirado ne vienas ir ne du sportininkai, kurie A. Hitleriui kaip reikiant apkartino žaidynes. Valstybės galva buvo įpareigotas sveikinti visus nugalėtojus, nepriklausomai nuo jų odos spalvos ir tautybės. Daryti to pasirinktinai jis negalėjo.
Būtent dėl šios priežasties pirmąją žaidynių dieną nacių lyderis paliko olimpinį stadioną – toks buvo jo artimiausios aplinkos patarimas: arba sveikinti visus, arba nė vieno. A. Hitleris pasidavė ir pasirinko antrąjį variantą.
Ne tie herojai
Didžiausia šių vasaros olimpinių žaidynių žvaigžde tapo juodaodis amerikietis Jesse Owensas. Lengvaatletis buvo vienas iš dešimties skurdžiai gyvenusios šeimos atžalų. Dar besimokydamas mokykloje, J. Owensas atkreipė kūno kultūros mokytojo dėmesį, kuris jam pasiūlė profesionaliai užsiimti sportu. Vaikinui sporto varžybose buvo nelengva: komandoje jis visada buvęs vienintelis juodaodis.
J. Owensas stengėsi į tai nekreipti dėmesio ir galiausiai tapo visame pasaulyje žinomu sportininku. Kova su rasine neapykanta ir diskriminacija pagarsėjęs amerikietis atvyko ir į Berlyne surengtas olimpines žaidynes. Jam pavyko tapti 100 ir 200 metrų sprinto čempionu ir padėti JAV komandai iškovoti estafetės auksą.
Jis laimėjo ir šuolio į tolį rungtį, pasiekdamas naują pasaulio rekordą: nušoko aštuonis metrus ir šešis centimetrus. Šio rekordo pagerinti niekam nepavyko daugiau nei 20 metų. Jo varžovu finale buvo vokietis Luzas Longas, ir nors vietos žiniasklaida jo nevadino niekaip kitaip tik „negru Owensu“, L. Longas pasveikino priešininką ir tapo jo artimu draugu iki pat mirties 1943 metais. A. Hitleris su afroamerikiečiu susitikti nepanoro. Kaip ir su žydų kilmės olimpiniais čempionais.
O jų buvo nemažai: imtynininkas iš Vengrijos Karolis Karpati, jo tėvynainiai šuolininkė į viršų Ibolinia Zak ir fechtuotoja Ilona Shacherer-Elek, sunkumų kilnotojas iš Austrijos Robertas Fine‘as, plaukikas iš Prancūzijos Alfredas Nakache.
Žydų tautybės atletams, nespėjusiems išvykti iš Vokietijos ir jos okupuotų teritorijų, olimpinės žaidynės Berlyne galėjo būti paskutinės. Kaip ir kitų žydų, olimpiečių laukė mirtis koncentracijos stovyklose. Nepaisant to, olimpinių čempionų statusas kai kuriems iš jų sudarė sąlygas tragiškos lemties išvengti ir išgyventi.
Vienas iš jų buvo plaukikas A. Nakache. Jis savo debiutinėse olimpinėse žaidynėse Berlyne liko ketvirtas ir vylėsi, kad didžiausi jo karjeros pasiekimai dar laukia ateityje. Deja, XX amžiaus penktąjį dešimtmetį jis kartu su žmona ir dvejų metų dukrele atsidūrė Osvencime. Sportininko šeimą sušaudė, o iš paties A. Nakache buvo bjauriai tyčiojamasi. Lageryje atletas buvo priverstas varžytis su kitais kaliniais: pralaimėjusius plaukimą, sušaudydavo.
Mirties stovykloje sportininkas sulyso 40 kilogramų ir praktiškai liovėsi kalbėjęs. Nepaisant to, jam pavyko išgyventi. Atgavęs laisvę, jis vėl pradėjo treniruotis ir pasiekė naują pasaulio rekordą estafetės srityje. Plaukikas dalyvavo pirmose pokario olimpinėse žaidynėse Londone, o tada metė sportą ir persikėlė gyventi į atokią salą Indijos vandenyne. Ten Berlyno olimpinių žaidynių dalyvis atidarė plaukimo mokyklą. 1983 metais jis rastas negyvas baseine.
Pergalė?
Olimpinės žaidynės truko nuo 1936 metų rugpjūčio 1 iki 16 dienos. Iš viso 19 sporto šakose buvo išdalinti 129 medalių komplektai.
Vokietija pasirodė geriausiai, šalies sportininkai iškovojo 89 medalius, iš kurių – net 33 aukso. Antroje vietoje pagal iškovotų medalių skaičių atsidūrę amerikiečiai iš šių olimpinių žaidynių parsivežė 24 aukso medalius. Trečioje vietoje pagal iškovotų medalių skaičių liko fašistinė Italija.
1936 metų olimpinių žaidynių herojų gyvenimai susiklostė įvairiai. Olimpinio miestelio vadovas Volfgangas Furstneris gyvenimą baigė savižudybe praėjus trims dienoms nuo olimpiados uždarymo. Jį atleido iš karinės tarnybos dėl žydiškos kilmės. Plaukikas iš Lenkijos Ilja Shribmanas ir fechtuotojas Romanas Kantoras, dalyvavę olimpinėse žaidynėse iki 1936 metų, gyvenimą baigė koncentracijos stovykloje.
Dauguma Vokietijos olimpiečių buvo išsiųsti į karą ir mirė fronte: jojimo čempionas Ludwickas Stubbendorfas 1941 metais žuvo Rytų fronte. Disko metikas Hansas Velke pasuko į politiką ir 1943 metais buvo nužudytas Katynėje.
Konkūrinio jojimo nugalėtojas Hainsas Brandtas, remiantis viena iš versijų, išgelbėjo A. Hitlerio gyvybę. Tapęs štabo pareigūnu, jis dalyvaudavo visuose svarbiausiuose posėdžiuose ir atsitiktinai aptiko krepšį su bomba, kurį paliko į fiurerį pasikėsinęs pulkininkas Klausas von Shtauffenbergas. Olimpiečiui sprogimo banga nutraukė koją, ir kitą dieną jis mirė. Kaip ten bebūtų, jo veiksmai išgelbėjo A. Hitlerio gyvybę, tad po mirties jam skirtas generolo majoro laipsnis.
Pasibaigus olimpinėms žaidynėms, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dar buvo likę treji metai. Naciai džiūgavo – Berlyno olimpinės žaidynės pavyko pagal planą. Tarptautinė žiniasklaida pripažino, kad Vokietija surengė pačias sėkmingiausias olimpines žaidynes istorijoje. „The New York Times“ skelbė, kad šios olimpinės žaidynės grąžino Vokietijai šalies vardą ir „pavertė ją žmogiškesne“.
Tūkstančiai turistų iš Vokietijos išvažiavo pasisėmę pačių šilčiausių ir geriausių įspūdžių apie vokiečių svetingumą, olimpinių objektų kokybę ir nepriekaištingą organizatorių darbą. A. Hitleris gavo tai, ko iš norėjo: pasaulis pamatė Vokietijos paradinę pusę ir galbūt netgi ja susižavėjo.
Tik 1946 metais Tarptautinis olimpinis komitetas oficialiai prisiėmė kaltę dėl savo veiksmų XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Pompastiškos nacistinės olimpinės žaidynės Berlyne į pasaulio istoriją įrašytos kaip viena iš apmaudžiausių olimpinio judėjimo klaidų.