Mieste nėra vandens ir elektros, todėl prireiks mažiausiai dar kelių mėnesių, kol kas nors galės jame nuolat gyventi, rašo dailymail.co.uk.
Maha Abderrazak kartu su dešimtis tūkstančių įbaugintų gyventojų pabėgo į šalies vakarus. Dauguma žmonių spėjo pasprukti tik su drabužiais ir keliais asmeniniais daiktais, kuriuos galėjo panešti rankomis.
22 metų mergina yra tarp gyventojų, kurie grįžo į Palmyrą išgelbėti tokių daiktų kaip kilimai, antklodės, šaldytuvas ar šeimai brangūs atsiminimai.
Emocingos scenos, kaip gyventojai skuba vežimėliais išsivežti savo daiktus, išryškina Palmyros žmogiškąją tragediją, kurią buvo nustelbusi romėnų kultūros paminklams „Islamo valstybės“ daroma žala.
Didžiąją dalį senovinės Palmyros – UNESCO pasaulio paveldo vietovės, kurioje stūkso 2 tūkst. metų senumo statiniai – sunaikino „Islamo valstybės“ kovotojai, susprogdinę kai kuriuos garsiausius kultūros paminklus. Jie nufilmavo, kaip naikina istorines vertybes, kad tai pamatytų visas pasaulis.
Triumfo arkos, Baal Šamino šventyklų ir Belo šventyklos – vienos geriausiai išsilaikiusių romėnų laikmečio vietovių - griovimas pašiurpino pasaulį ir sukėlė tarptautinį pasipiktinimą.
„Aš suprantu, griuvėsiai yra įspūdingi“, - nedrąsiai šyptelėdama sakė M. Abderrazak.
Tačiau jos kaimynai nebuvo tokie atlaidūs. Jie tvirtino, kad pasaulis ignoravo jų kančias, visą dėmesį skyręs griuvėsiams ir akmenims.
Palmyrą, dykumoje įsikūrusią oazę, apsuptą palmių, kovo pabaigoje perėmė Sirijos vyriausybės pajėgos, remiamos karinių formuočių ir Rusijos aviacijos antskrydžių.
Šis puolimas padėjo išstumti „Islamo valstybės“ kovotojus, kurie kontroliavo miestą 10 mėnesių. Jie buvo įvedę jame griežtą Šariato teisės interpretaciją ir vykdė viešas egzekucijas – galvų kapojimus. „Islamo valstybė“ nužudė ir senovės paminklų vadovą, kurio kūną pakabino ant stulpo pagrindinėje aikštėje.
Pasitraukdama „Islamo valstybė“ paliko tūkstančius minų – tiek mieste, tiek archeologinėse vietose.
Šiuo metu lankyti paminklus draudžiama, nes Rusijos kariuomenės komanda juos tebevalo nuo minų. Kol jie dirba, mieste nuolat aidi sprogimai.
Netoli įėjimo į Palmyros muziejų ir griuvėsius gatvėse žiojėja didžiulės duobės, kurias paliko savadarbių sprogstamųjų įtaisų sprogimai.
Ketvirtadienį ekspertai dokumentavo Palmyros muziejuje padarytą žalą ir sunkvežimiais vežė kai kuriuos eksponatus – jie bus perkelti į saugią vietą, kol bus restauruoti.
Tačiau vaizdai Palmyros Wadi gatvėje buvo visiškai kitokie.
Gyventojai, kurie automobiliais ir vyriausybės autobusais atvyko iš Homso, esančio už 160 km, turėjo tik kelias valandas apžiūrėti savo namus ir greitai įvertinti tai, ką gali pasiimti.
Jie skubiai nešė iš namų arbatinukus, puodelius, elektrinius ventiliatorius ir nuotraukų albumus, kuriuos krovė tiesiai ant šaligatvio šalia įvairiausių dydžių lagaminų.
Kūdikių vežimėliai ir dviračiai, kuriais žmonės gabeno daiktus prie autobusų, buvo palikti gatvėse, numesti tarp griuvėsių ir stiklo šukių, kuriomis nuo antskrydžių ir bombų sprogimų virto parduotuvių vitrinos.
Per Sirijos pilietinį karą, dabar skaičiuojantį jau šeštus metus, tokios scenos jau tapo įprastos: žmonės grįžta namo, iš kurių pabėgo, tačiau tik tam, kad pamatytų, jog jų gyvenamasis rajonas yra virtęs negyvenama dykviete, o jų namai – griuvėsiais.
Hassanas Ali sakė, kad prieš karą šiame mieste gyveno iki 100 tūkst. žmonių. Kai jį užėmė „Islamo valstybė“, Palmyros gyventojai tarsi „prasmego į žemę“.
Dauguma jų pabėgo, nespėję nieko pasiimti, teigė jis, kartu su savo žmona Asmaa laukdamas, kol autobusas parveš juos atgal į Homsą, kur dabar jie nuomojasi butą.
„Homse mes neturime baldų, grįžome pasiimti kelių daiktų, kol galutinai galėsime čia sugrįžti“, - teigė jis. Vyras pridūrė, kad jo žmona pasiėmė nuotraukas, kuriose įamžinta jų 8 metų dukra, kai ji buvo dar kūdikis.
40 metų Nasseras Ahmadas šią savaitę į Palmyrą grįžo jau antrą kartą. Čia jis lankosi su savo žmona ir dviem vaikais – keturių ir dviejų metukų Ghazal bei Hatem.
Jų butas keturių aukštų pastate iš esmės liko nenukentėjęs ir jis glėbiais nešėsi daiktus, įskaitant dujinę plytelę, kuria naudosis Homse.
Būsto nuoma Homse kainuoja maždaug 20 tūkst. Sirijos svarų (apie 40 dolerių) – būtent tiek jis uždirba kaip žemės ūkio darbininkas.
Jis taip pat sakė norintis kiek įmanoma dažniau parodyti vaikams jų namus, kad jie jų nepamirštų.
Jo dukrelė Ghazal basomis kojomis sėdėjo jam ant kelių, įsitvėrusi monetų taupyklę, kurią išgelbėjo iš savo kambario.
Šeima stebėjo, kaip iš miesto ruošiasi išvažiuoti rožinės ir žalios spalvų autobusai, ant kurių stogų buvo sukrautos krūvos čiužinių, pagalvių ir kilimų.
63 metų Soad Daher teigė, kad yra dėkinga rusams už tai, kad jie padėjo Sirijos kariuomenei atkovoti Palmyrą.
„Jie nužudė daugybę nekaltų žmonių, - sakė ji apie „Islamo valstybę“. – Jie kapojo galvas kariams ir visiems, kuriuos kaltino bendradarbiaujant su režimu“.
Ji taip pat prisiminė, kaip kai kurie miestiečiai slėpė Sirijos karius savo namuose ir kartais net aprengdavo juos visą kūną dengiančiais moteriškais drabužiais, kurie vadinami abajomis.
22 metų M. Abderrazak pasakojo, kad pirmosiomis dienomis, kai Palmyra perėjo į „Islamo valstybės“ rankas, kovotojai dukart jos ir vyresniosios sesers nepraleido pro patikrinimo postą, nes jos buvo be vyriškos lyties palydovo ir nebuvo prisidengusios.
Per trečią bandymą joms buvo leista išvykti, bet tik dėl to, kad jas lydėjo jų dėdė ir kad jos sumokėjo pinigų „Islamo valstybės“ sargybiniams.
Verkdama ji pasakojo, kad pamatyti tebestovinčius savo šeimos namus yra „nepakartojamas jausmas“.
Iš jos rajono aiškiai matyti didinga Palmyros tvirtovė, stūksanti ant kalno. Ji smarkiai nukentėjo nuo mūšių: viena jos pusė yra dalinai sugriauta, joje matyti minosvaidžio sviedinio ar dinamito sprogimo ženklai.
„Palmyra buvo rojus, tikrai“, - sakė mergina, nuo ašarų užspringdama ties paskutiniu žodžiu.