Dabar nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas iš Simono Wiesenthalio centro yra įsitikinęs, kad „neatgailaujantis“ A. Brunneris mirė Damaske mažiausiai prieš ketverius metus, rašo amerikiečių dienraštis „The Washington Post“.
A. Brunneris, kuriam dabar būtų 102 metai, buvo atsakingas už daugiau nei 125 500 žydų Europoje deportavimą į nacių mirties stovyklas Antrojo pasaulio karo metais. „Aukų šeimos sudaro labai didelę grupę, ir tikrai galima drąsiai sakyti, kad tie žmonės, kurie nukentėjo nuo jo rankos, tikrai būtų norėję, kad jis būtų nubaustas, ir jų šeimos tikrai nusivils“, – E. Zuroffas sakė laikraščiui „The Sunday Express“.
Jo teigimu, apie A. Brunnerio mirtį Simono Wiesenthalio centras sužinojo iš „buvusio Vokietijos slaptosios tarnybos agento, kuris tarnavo Artimuosiuose Rytuose“. Šis buvęs agentas centrui sakė, kad „A. Brunneris mirė ir buvo palaidotas Damaske prieš mažiausiai ketverius metus“.
E. Zuroffas A. Brunnerį apibūdino kaip „nesigailintį“ ir pridūrė: „Jis pats kartą yra pasakęs, kad gailisi tik dėl to, kad negalėjo nužudyti daugiau žydų.“
Jis veikiausiai turėjo omeny A. Brunnerio telefonu laikraščiui „The Chicago Sun-Times“ 1987 metais duotą interviu, kurio metu jis pasakė, kad „žydai nusipelnė mirti. Dėl nieko nesigailiu. Jeigu turėčiau galimybę, viską pakartočiau“.
Kaip rašo „The New York Times“, A. Brunneris nuo 1943 metų vadovavo Paryžiaus pakraštyje buvusiai „Drancy“ tranzito stovyklai. Jo vadovavimo metu sparčiai blogėjo čia laikytų žmonių gyvenimo sąlygos, taip pat augo į mirties stovyklas deportuotų žmonių skaičius.
Savo memuaruose nacių medžiotojas S. Wiesenthalis rašė: „Tarp vis esamų gyvų Trečio Reicho nusikaltėlių, Aloisas Brunneris yra neabejotinai blogiausias. Mano akimis, jis buvo pats blogiausias. Adolfas Eichmannas parengė generalinio štabo žydų naikinimo planą, o Aloisas Brunneris jį įgyvendino.“
A. Eichmannas laikomas vienu iš pagrindinių nacių plano, kaip išnaikinti žydus Europoje, plano sumanytojų. Jis buvo pagautas Argentinoje 1960 metais, buvo teisiamas Izraelyje ir vėliau pakartas.
A. Brunneris 2001 metais Prancūzijos teismo už akių buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už tai, kad Paryžiuje suėmė 345 našlaičius, kurie buvo nusiųsti į Aušvico ir Bergen-Belseno mirties stovyklas likus kelioms savaitėms iki Paryžiaus išlaisvinimo. Išgyveno tik 61 vaikas. Simbolinio teismo metu prokuroras Herve Stephanas sakė, kad A. Brunnerio „paskutinius areštus paskatino noras deportuoti ir sunaikinti pačius paskutinius žydų vaikus, kuriuos dar buvo galima rasti Prancūzijoje“.
Bet kaip tokiam žinomam naciui, kokiu buvo A. Brunneris, pavyko taip ilgai išvengti teisingumo?
Manoma, kad iš Europos į Siriją jis pabėgo šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir ten visuomet gyveno. Skelbiama, kad A. Brunneris ilgai slapstėsi George'o Fischerio vardu. Tą jis pats patvirtino minėtame interviu laikraščiui „The Chicago Sun-Times“. Jis taip pat sakė, jog jam pavyko pabėgti iš dalies dėl painiavos, susijusios su kitu buvusiu naciu – Antonu Brunneriu – dėl tokios pačios pastarojo pavardės. Antonas Brunneris buvo vėliau pakartas dėl karo nusikaltimų. Galiausiai ši painiava buvo atskleista, bet jos pakako, kad A. Brunneris spėtų pabėgti ir apsigyventi Sirijoje.
Būta pranešimų, kad Sirijoje A. Brunnerį saugojo šalies vyriausybė. Jis esą padėjo prezidento Hafezo al-Assado režimui sukurti kankinimo taktiką. Tačiau Sirija niekada nepatvirtino, kad A. Brunneris turėjo kokį nors vaidmenį šalies vyriausybėje ar kad apskritai gyveno šalyje žinant šalies režimui.
E. Zuroffas teigia, kad A. Brunneris „prisidėjo prie siaubingo elgesio su Sirijos žydų bendruomene“ ir buvo „teroro ir kankinimo ekspertas.“
„The New York Times“ vykdomasis redaktorius A. M. Rosenthalis 1991 metais sakė, kad kur buvo A. Brunnerio rezidencija Damaske buvo vieša paslaptis. „Ilgą laiką jis gyveno kaip George'as Fisheris „Haddad“ gatvėje 7 numeriu pažymėtame name. Jis kalbėdavosi su užsieniečiais ir kartais su jas fotografuodavosi. Paskutiniais metais jis davė keletą interviu, kuriuose pasakojo, kaip tarnavo Trečiajame Reiche“, – sakė A. M. Rosenthalis.
Jo teigimu, Sirijos valdžia „tyliai“ atmesdavo ekstradicijos prašymus, gautus iš „Prancūzijos, Čekoslovakijos, Austrijos ir Vokietijos“. Sklinda gandų, kad kartą A. Brunnerio vos neperdavė Rytų Vokietijai prieš pat Berlyno senos griuvimą. Esą sienos griuvimas ir sukliudė planuotai ekstradicijai.
Tačiau Sirijoje A. Brunneris taip pat negyveno ramiai. Šiemet miręs buvęs Izraelio žvalgybos vardas Yitzhakas Hofis pasakojo, kad Izraelio tarnyba „Mossad“ 1980 mėgino jį nužudyti paštu atsiųsdama bombą. Tuomet A. Brunneris viena akimi apako ir neteko kelių rankos pirštų, bet išgyveno. Ir tai buvo ne vienintelis pasikėsinimas. Esą 1961 metais „Mossad“ buvo atsiuntusi dar vieną bombą.
Paskutinį kartą gyvą A. Brunnerį matė 2001 metais „Meridian“ viešbutyje Damaske. E. Zuroffo teigimu, dėl Sirijoje prasidėjusio pilietinio karo neįmanoma patvirtinti jo mirties fakto ar surasti jo palaidojimo vietos. Bent jau kol kas.
„Nė vienas sveiko poroto žmogus nemėgins dabar ten vykti ir ieškoti“, – laikraščiui „The Sunday Express“ sakė E. Zuroffas.