Dailymail.co.uk pagal Jonathano Mayo ir Emmos Craigie knygą „Hitler’s Last Day: Minute By Minute“ („Paskutinė A. Hitlerio diena: minutė po minutės“) pasakoja, kaip artinantis rusams, tarp diktatoriaus pakalikų kilo girtavimo ir ištvirkavimo orgijos.
1945 metų balandžio 29 diena, sekmadienis, 7 val. ryto
Iš perpildytų požeminių Berlyno bunkerių lenda žmonės, ieškantys maisto. 16 metų Arminas Lehmannas, dirbęs jaunimo organizacijos – Hitlerjugendo – kurjeriu, pašiurpo nuo eilinių piliečių nevilties.
Dauguma jų badavo. Neseniai jis matė, kaip du vyrai peiliais pjaustė arklį. Gyvūnas buvo sužeistas šrapnelio, bet tebebuvo gyvas.
10 val.
Kitas Hitlerjugendo pasiuntinys atvyksta į viršutinį bunkerį pranešti, kad rusų tankai šiuo metu yra už 500 metrų nuo Reicho kanceliarijos.
(Tiek viršutinis, tiek apatinis bunkeriai, kuriuose nuo sausio gyveno A. Hitleris ir keli darbuotojai, buvo įkurti po Reicho kanceliarija.
Fiureris didžiąją laiko dalį praleisdavo apatiniame bunkeryje, kuris buvo vadinamas fiurerbunkeriu ir kurį saugojo 3 m storio betoninė perdanga.)
10 val. 30 min.
Visi telefoniniai kontaktai tarp Berlyno ir išorinio pasaulio ką tik nutrūko. Nuo šiol Hitlerjugendo pasiuntiniai, rizikuodami savo gyvybėmis, turės kelis kartus per dieną bėgioti Berlyno centrine Wilhelmo gatve ir nešioti žinutes tarp kariuomenės štabo ir fiurerbunkerio.
„Tai buvo košmaras... Rusiškos ruletės žaidimas, – prisimena A. Lehmannas. – Tie, kas išlįsdavo iš priedangos, savo gyvybę patikėdavo likimo valiai“.
„Geriausiu atveju jie gaudavo gurkšnį fosforo dūmų ir nuodingo benzino iš padegamųjų bombų. Blogiausiu atveju – juos sudraskydavo rusų raketa. Wilhelmo gatvė dvokė nuo sudarkytų kūnų“.
Vaikinai, kurie atsisakydavo paklusti nurodymams, būdavo pakariami, kaip pavyzdys kitiems. Vos prieš pora dienų A. Lehmannas buvo trumpam sulaikytas už tai, kad žiopsojo į vieno berniuko lavoną. „Ne daugiau kaip 13 metų turėjęs“ berniukas buvo pakartas ant stulpo skalbinių virve.
11 val.
Heinzas Linge, A. Hitlerio patarnautojas, pasibeldžia į nedidelio savo šeimininko miegamojo duris. Pastaruosius šešerius metus viena iš H. Lingės pareigų buvo padėti A. Hitleriui apsirengti.
Šis procesas visada būdavo toks pats. H. Linge laiko chronometrą, kad užfiksuotų apsirengimo trukmę. Jis prasideda tuomet, kai A. Hitleris sušunka „Los!“ („Pasiruošti“). Ankstyvosiomis dienomis kuo greičiau A. Hitleris apsirengdavo, tuo geresnė būdavo jo nuotaika.
Tačiau šį rytą A. Hitleris gulėjo ant lovos visiškai apsirengęs. Jis buvo tik be kaklaraiščio.
Kaklaraiščio rišimas turėjo ypatingą ritualą. A. Hitleris atsistoja priešais veidrodį užmerkęs akis. Jis skaičiuoja sekundes, kol H. Linge riša kaklairaštį. Tada jis atmerkia akis ir veidrodyje apžiūri kaklaraištį.
Po kelių sekundžių į miegamąjį įžengia A. Hitlerio kirpėjas ir barzdaskutys Augustas Wollenhauptas, kas dvi savaites kerpantis fiurerio plaukus ir ūsus.
A.Hitlerio ūsai formuojami taip, kad pridengtų neįprastai dideles jo šnerves. Šis stilius gimė Amerikoje ir vadinamas „dantų šepetėlio“ stiliumi. Tokius ūselius nešiojo Charlie Chaplinas ir Waltas Disney. Bavarijoje jie buvo vadinami „Rotzbremse“ – „snarglių stabdžiais“.
H.Linge į dešiniąją A. Hitlerio akį įlašina kokaino lašiukų. Šią akį jam skauda jau kelias pastarąsias dienas. Jis taip pat duoda jam visai dienai skirtų čiulpiamų pastilių pakelį. Tai „piliulės nuo dujų“, kurias jo šeimininkas vartoja dėl pilvo spazmų ir dujų kaupimosi žarnyne.
Pirmą kartą per devynis metus A. Hitleris liko be asmeninio gydytojo. Prieš savaitę jis su įtūžiu atleido daktarą Theodorą Morellį. Jis apkaltino gydytoją, kad šis bando užmigdyti jį raminamaisiais vaistais, kad išgabentų jį iš Berlyno.
T.Morellis paliko kabinetą, pilną vaistų, įskaitant gliukozę ir amfetamino injekcijas, kuriomis kasdien palaikydavo fiurerio energiją. Vienu momentu A. Hitleris kiekvieną dieną gaudavo 28 skirtingas piliules ir injekcijas.
A.Hitleris ilgai buvo hipochondrikas, bet dabar jį kankina Parkinsono liga ir širdies problemos, taip pat daugybė sutrikimų nuo streso.
Šįryt prieš paleisdamas H. Lingę, A. Hitleris paprašo jo atnešti Wulfą – mylimiausią jo šuniuką, kurį bunkeryje atsivedė jo vokiečių aviganė Blondi.
Fiureris yra itin prisirišęs prie Blondi, kuri kartais linksmina jį visą vakarą. Ji pagal komandas loja ir pradeda staugti, kai jis liepia jai dainuoti.
A.Hitleris itin didžiuojasi tuo, kad paliepus dainuoti „kaip Sarah Leander“ – žemo balso švedų dainininkė – Blondi taip pat pradeda staugti žemesniu balsu.
11 val. 05 min.
Kartu su abiem generolais didžiąją laiko dalį jis leido sėdėdamas bunkerio koridoriuose ir maukdamas degtinę.
Retkarčiais jie užlipdavo į Reicho kanceliariją, kur savotiška masinė isterija, pakurstyta neišsenkančių alkoholio upių, atlaisvindavo seksualinius suvaržymus.
M.Bormanno svetimoteriavimui neprieštaravo jo žmona Gerda, jo dešimties vaikų motina. Vos prieš vienerius metus jis su pasididžiavimu jai parašė, kad jam pasisekė suvilioti garsią aktorę Manją Behrens.
Gerda nedelsiant atrašė, pasveikindama jį su tokia pergale ir pasiūlydama pakviesti Manją į jųdviejų namus. Mes turėtume suorganizuoti motinystės pamainomis sistemą, kad „visuomet turėtum tinkamą žmoną“, rašė ji.
11 val. 45 min.
Šeši Josepho ir Magdos Goebbels vaikai žaidžia viršutinio bunkerio koridoriuje.
Daugumai jų patinka čia būti: jie vadina bunkerį „ola“ ir rado čia kelis draugus. Tai žavūs ir gerai išauklėti vaikai, teigia Traudl Junge, padėjusi juos prižiūrėti ir nieko nežinojusi apie jų laukiančią lemtį.
„Tik vyriausios mergaitės Helgos didelėse, rudose akyse kartais atsirasdavo liūdna ir tarsi viską žinanti išraiška, – vėliau rašė T. Junge. – Ji buvo tyliausia, ir kartais su siaubu manau, kad savo širdyje šis vaikas matė suaugusiųjų apsimetinėjimą“.
14 val.
A.Hitleris pietauja su Eva Braun, kurią vedė prieš kelias valandas, ir dar dviem likusiomis sekretorėmis. Su sekretorėmis jis pietauja nuo 1942 metų rudens, kai prasidėjo Staliningrado mūšis.
Prieš tai jis visada valgydavo su savo adjutantais, bet jų kalbos apie kruviną mūšį numušdavo jam apetitą.
Sekretorės turėdavo budėti pamainomis, kad nepraleistų nė vieno valgymo su A. Hitleriu, įskaitant arbatos gurkšnojimą ankstyvais rytais. Joms buvo liepta per pokalbius prie stalo nekelti sunkių klausimų.
Tačiau šiandien sudėtingą temą pradėjo pats A. Hitleris. „Niekada nepateksiu priešui į rankas, miręs ar gyvas, – pasakė jis. – Palieku nurodymą sudeginti mano kūną, kad niekas negalėtų jo rasti“.
T. Junge pradeda valgyti mechaniškai, kai pokalbis pasisuka apie geriausią savižudybės būdą.
„Geriausia šauti sau į burną. Tavo kaukolė suskyla ir tu nieko nepajunti. Mirtis būna žaibiška“, – sausai sako A. Hitleris.
Eva pašiurpsta. „Noriu būti gražus lavonas... Aš gersiu nuodus“, – sako ji. Eva parodo sekretorėms mažą žalvarinę dėžutę su stikline cianido kapsule. Šią dėžutę ji laiko savo suknelės kišenėje.
„Galvoju, ar labai skauda, – sako ji. – Taip bijau, kad reikės ilgai kankintis... Esu pasirengusi didvyriškai mirti, bet noriu bent to, kad neskaudėtų“.
A.Hitleris ją patikina: „Nervų ir kvėpavimo sistemos paralyžiuojamos per kelias sekundes“.
T. Junge ir Gerda Christian susižvalgo ir tuomet vienu metu atsisuka į fiurerį: „Ar turite daugiau buteliukų, kuriuos galėtume ir mes panaudoti?“. Nė viena iš jų nenori nusižudyti, bet nuodai yra geriau, negu būti sučiuptai rusų.
Fiureris pažada, kad jos abi gaus nuodų. „Apgailestauju, kad negaliu padovanoti jums geresnių atsisveikinimo dovanų“, – sako jis.
Maždaug 15 val.
Tualete priešais komutatorių dreba fiurerio numylėtinė, vokiečių aviganė Blondi. Jos prižiūrėtojas, seržantas Fritzas Tornow laiko kalės nosį ir per prievartą mėgina pražioti jos nasrus.
Vienas iš Reicho kanceliarijos gydytojų Werneris Haase tarp jos nasrų replėmis suskaldo cianido kapsulę. Blondi nukrenta ant šono, „tarsi būtų nutrenkta žaibo“.
A.Hitleris ateina apžiūrėti šuns lavono. Jis nori savo akimis įsitikinti, kad cianido kapsulės iš tikrųjų veikia.
Aitrus migdolų kvapas – nuo cianido – išgąsdina telefonistą Rochusą Mischą ir jis išbėga iš komutatoriaus patalpos, kad jo neužuostų.
F. Tornow nuneša Blondi viršun į kanceliarijos sodą, kur ją palaidoja. Tuomet jis grįžta Wulfo ir dar kitų keturių šuniukų, kuriuos buvo atsivedusi Blondi. Sode jis juos nušauna ir palaidoja šalia jų motinos.
16 val.
J. Goebbelso vaikai keliauja iš glėbio į glėbį. Svečiams suvalgius žirnių sriubos, J. Goebbelsas paprašo Hitlerjugendo sudainuoti kelias senas nacių kovines dainas. Jis klausosi, per skruostą riedant ašaroms.
Tuomet jo vaikai susirenka prie stalo ir pradeda dainuoti vokiečių liaudies dainas ir lopšines. Jiems akordeonu akomponuoja vienas jaunas karys.
Maždaug 22 val.
A.Hitleris sėdi prie stalo fiurerbunkerio konferencijų kambaryje ir skaito transliacijos stenogramą apie Italijos diktatoriaus Benito Mussolini mirtį. Jis buvo pašautas ir pakartas už čiurnų.
H. Linge stovi už jo. Viena iš jo pareigų yra užtikrinti, kad fiureriui bet kuriuo momentu po ranka būtų pieštukas, akiniai, didinamasis stiklas, atlasas ar kompasas.
Šį kartą A. Hitleriui nereikia nei akinių, nei didinamojo stiklo, nes stenograma buvo atspausdinta itin didelėmis „Fiurerio“ raidėmis. Tačiau jis paprašo pieštuko, kuriuo pabrėžia tris žodžius – „pakartas žemyn galva“.
Netgi dabar jis nėra iki galo praradęs vilties, kad Berlynas gali atsilaikyti. Jis nurodo pasiųsti radijo žinutę Vokietijos pajėgoms ir joje paklausti, kada ir kur vyks jų atakos.
Jo klausimai atspindi visišką atotrūkį nuo karinės realybės. Nė vienas iš jo vadų nebetiki, kad Berlyną dar galima išgelbėti.
Balandžio 30 diena, pirmadienis, 00 val. 30 min.
Komutatoriaus patalpoje R. Mischą pažadina A. Hitleris. Jis nori žinoti, ar yra kokių žinių apie vokiečių kontrataką. Ne, jokių žinių.
1 val. 30 min. nakties
Į fiurerbunkerį iš Reicho kanceliarijos iškviečiami maždaug 25 sargybiniai ir tarnai. A. Hitleris jiems pareiškia, kad geriau pakels prieš save ranką, negu bus sučiuptas rusų.
„Nenoriu, kad būčiau demonstruojamas kaip eksponatas muziejuje“, – sako jis. Tuomet jis pradeda eiti palei žmonių eilę, kiekvienam tarnautojui paspausdamas ranką ir padėkodamas už tarnybą. Jis praneša, kad jie yra atleidžiami nuo ištikimybės priesaikos.
2 val. nakties
SS gydytojas, profesorius Ernstas Schenckas dar niekada fiziškai nebuvo taip arti A. Hitlerio. Žvelgdamas į fiurerio akis jis pastebi, kad jos yra be jokios išraiškos, paraudusios, su tamsiais maišeliais paakiuose.
E. Schenckas, kuris anksčiau eksperimentavo su kaliniais Dachau koncentracijos stovykloje, yra vienas iš keturių medikų, kurie dėl šio susitikimo buvo prikelti iš miego. Visą savaitę pradirbęs skubios pagalbos ligoninėje, kur darė operacijas nesibaigiančiam srautui sužeistųjų, jis jaučiasi išsekęs.
Jis atkreipia dėmesį, kad A. Hitleris yra susitraukęs, susikūprinęs žmogelis virpančiomis galūnėmis, kurios akivaizdžiai rodo, kad jis serga Parkinsono liga. Ant jo švarko taip pat matyti maisto dėmių.
Kitaip tariant, jis niekuo neprimena to įkvepiančio lyderio, kuriuo E. Schenckas taip žavėjosi.
Fiureris lėtai eina palei medikų eilę, spausdamas jiems rankas ir suvapėdamas „ačiū“ už jų darbą. Tarp medikų stovėjo ir slaugė Erna Flegel.
Kai A. Hitleris suėmė jos ranką, ji pratrūko verkti: „Mano fiureri! Tikėkite galutine pergale. Veskite mus ir mes seksime paskui jus!“.
A. Hitleris nieko neatsakė.
2 val. 30 min. nakties
Gydytojai ir slaugės viršutinio bunkerio koridoriuje prisijungia prie didžiulio lėbautojų baliaus. Dvi sekretorės pasirodo su trečia moterimi – Eva Hitler. Ji sėdi viename stalo gale, maukdama alkoholinius gėrimus, ir ištisai pasakoja linksmas istorijas.
Daktaras E. Schenckas negali pasakyti, ar jos balsas virpa nuo šveplavimo, ar nuo alkoholio.
3 val. nakties
E. Schenckas užsimano į tualetą. Jis palieka lėbautojus ir nuskuba į apatinį bunkerį. Paprastai jį saugo du ginkluoti kariai, bet dabar jie yra dingę.
Fiurerbunkeryje baugiai ramu. Girdisi tik ūžesys nuo dyzelinio generatoriaus ir tolimi audringo vakarėlio garsai.
Pro praviras duris jis pamato prie stalo stovintį fiurerį, įsitraukusį į pokalbį su kitu gydytoju – W. Haase.
A. Hitleris jam sako norįs mirti tuo pačiu momentu kaip ir Eva. Jie sutaria, kad jis turės du pistoletus – tam atvejui, jei vienas užsikirs, ir dvi cianido kapsules – tam atvejui, jei viena bus netikra. Eva taip pat turės dvi kapsules.
Jis įsidės vieną kapsulę į burną ir prisidės pistoletą akių lygyje prie smilkinio, teisingu kampu. Tuomet jis vienu metu šaus ir prakąs kapsulę.
Vėliau W. Haase kalbasi su Eva. Ji jam sako bijanti, kad neteks ryžto, jei A. Hitleris mirs pirmas. W. Haase nurodo jai prakąsti kapsulę, kai tik išgirs šūvį. Ji taip pat turės pistoletą, bet ji sako nenorinti jo naudoti.
Vidaus reikalų ministerijos rūsyje, maždaug už 600 metrų nuo Reicho kanceliarijos, įsikuria sovietų virtuvė. Joje skubiai verdamas katilas košės – ankstyvi pusryčiai kariams, kurie auštant turi pradėti Reichstago – buvusių Vokietijos parlamento rūmų – puolimą.
Josifas Stalinas įsakė, kad nuo jo stogo Rusijos nacionalinės šventės – Gegužės 1-osios dienos – proga suplevėsuotų raudona vėliava.
4 val. 30 min.
Fiurerbunkeryje A. Hitleris nueina gulti. Daktaras E. Schenckas grįžta į Reicho kanceliariją, kur vis dar verda triukšmingas vakarėlis. Už kanceliarijos stomatologijos kabineto durų prie stomatologo kėdės rišama viena moteris.
Dienoms šis kabinetas naudojamas dantims traukti; naktimis jis tampa populiaria vieta seksui.
6 val. ryto
A. Hitleris sėdi kėdėje prie lovos, avėdamas minkštos odos šlepetėmis ir virš naktinių marškinių apsivilkęs juodą satino chalatą. Jis ką tik išsikvietė generolą Mohnke, kad sužinotų, kiek dar laiko jie gali atsilaikyti.
„Daugiausia 20 ar 24 valandas, mano fiureri“, – atsakė šis.
Pirmoji rusų karių grupė metasi Reichstago link. Nenubėgus nė 60 metrų, ant žemės juos suguldo vokiečių ugnies uraganas. Tuo tarpu į Maskvą radijo bangomis iš anksto pasiunčiama triumfo žinia, J. Stalinui pranešanti, kad Reichstagas paimtas.
6 val. 30 min.
Martinas Bormannas ir generolai Krebsas bei Burgdorfas snūduriuoja ant suoliukų prie jo kambario. Šalia jų guli degtinės buteliai ir užtaisyti pistoletai. Abi sekretorės miega ant sudedamų lovų konferencijų kambaryje.
Komutatoriaus patalpoje A. Hitleris išsiunčia radijo žinutę Berlyno komendantui, prašydamas naujausių žinių. Atsakymas ateina labai greitai: rusai yra visai čia pat.
7 val.
Eva Hitler beveik nemiegojo. Ji skuba betoniniais laiptais į Reicho kanceliarijos sodą. Jai staiga prireikė „dar kartą pamatyti saulę“.
Sodas nuniokotas sviedinių sprogimų, o dangus aptemęs nuo mūšio už Reichstagą dūmų. Ji trumpam susvyruoja ir grįžta į savo miegamąjį.
Po pusvalandžio savo žmonos pavyzdžiu paseka ir A. Hitleris. Jis pasuka laiptais į sodą. Pasiekus viršų, bombardavimo garsai sustiprėja. Užuot pravėręs duris, jis apsisuka ir lėtai grįžta atgal.
Ar jis būtų negalėjęs pakelti tos vietos, kur netrukus bus sudeginti jo palaikai, vaizdo?
Netrukus betoniniuose bunkerio koridoriuose pasigirs trumpas šūvio garsas – ir jo aidas nusiris per visą pasaulį.