Žengiant į Valensijos katedrą neišvengiamai apima baimingos pagarbos pojūtis. Pirmosiomis akimirkomis jus gali pasitikti bažnyčios skliautus užpildantis grigališkųjų choralų skambesys, o prieš akis išvysite įspūdingą arkų galeriją, vedančią prie vienintelės tolumoje įrengtos pakylos. Tada keli laipteliai iki puskupoliu gaubiamo altoriaus. Aplinkui – scenas su angelais ir apaštalais vaizduojantys paveikslai bei skulptūrinės kompozicijos.
Vis dėlto į trečią pagal dydį Ispanijos miestą dažnai keliaujama ne katedros apžiūrėti, o apsilankyti nedidelėje šoninėje jos patalpoje, tokioje iš pažiūros neypatingoje, kad galima būtų ir nepastebėti, jei ne viena aplinkybė. Šioje kuklioje koplyčioje, už altoriaus, ant auksu spindinčios pakylos pastatytame ryškiai apšviestame stikliniame inde saugomas itin svarbus objektas – taurė, iš kurios, pasak legendos, gėrė Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę. Taip, daugybės nuomone, tai tas pats Šventasis Gralis.
Užuominų apie Šventąjį Gralį gausu viduramžiais datuojamose legendose apie karalių Artūrą ir jo riterius. Jų įterpta ir į filmus apie Indianą Jonesą. Tiesa ta, kad Šventasis Gralis lig šiol yra labiausiai ieškoma ir daugeliui žmonių reikšminga brangenybė – paslaptingasis reliktas, užmenantis mįslę dėl mistinės ir realios savo kilmės.
Nors idėja, kad taurę naudojo Jėzus Kristus, nes ji buvo garbinama ir saugoma ankstyvųjų maldininkų, skamba įtikinamai, būtina atkreipti dėmesį, kad Biblijoje nė karto neužsiminta apie šį magišką, amžiną gyvenimą žadantį indą. Taurė atsirado su karaliaus Artūro legenda, užrašyta tokių autorių kaip Chretienas de Troyes ir Robertas de Boronas. Tai du prancūzų poetai, padarę didžiulę įtaką XII–XIII a. išpopuliarėjusių pasakojimų apie karalių Artūrą tradicijai.
Pirmasis rašytinis Šventojo Gralio paminėjimas užfiksuotas Ch. de Troyes veikale „Persevalis, arba pasakojimas apie Gralį“. Šiame romane, veikiausiai sekant keltų mituose aprašytų indų pavyzdžiais, mįslingasis objektas apibūdinamas ne kaip taurė, o kaip dubuo.
Valensijoje saugoma Šventoji taurė (Santo Cáliz) intriguoja net tuos, kurie į pasakojimus apie legendinį karalių Artūrą žvelgia skeptiškai, o Šventąjį Gralį laiko ne daugiau kaip literatūros suformuotu vaizdiniu.
Svarbu ir tai, kad vien Europoje dėl Šventojo Gralio titulo varžosi daugiau nei 200 objektų – viena po kitos siūlomos teorijos, įrodinėjančios, kad Šventasis Gralis galop buvo nugabentas į kokią nors tolimą ir vargiai tikėtiną vietovę, pradedant Škotija ir baigiant Merilando valstija, JAV. Bet tarp gausybės įvairių objektų daugiausia reikšmės neabejotinai suteikiama Valensijos katedroje stovinčiai taurei. Prie jos iki šiol plūsta piligrimai. Per ceremonijas ją yra naudoję popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI.
Q. Hargitai, tarsi sekdamas sero Galahado (vieno iš karaliaus Artūro apvaliojo stalo riterių) pėdomis, sumanė pasidomėti, kodėl būtent ši taurė išskiriama iš visų kitų.
Šventojo Gralio koplyčia (La Capilla del Santo Cáliz) jam lankantis Valensijos katedroje buvo tuščia, mat kaip tik tuo metu vyko Didžiojo šeštadienio, dienos prieš šv. Velykas, pamaldos, kuriose dalyvavo visi katedroje susirinkę tikintieji. Reikšmingąjį objektą apšvietė vienintelis pro virš altoriaus esantį vitražą krentantis spindulys. Koplyčioje buvo girdėti tolimas choro giedamos giesmės aidas. Tvyranti atmosfera norom nenorom vertė pajusti akimirkos iškilmingumą.
Prisiartinęs prie altoriaus, kad iš arčiau galėtų apžiūrėti taurę, Q. Hargitai tikina nustebęs, kad ji puošnesnė nei jis manė. Masyvios aukso rankenos ir perlais, smaragdais bei rubinais inkrustuotas pagrindas akimirksniu sukėlė nepasitikėjimą. Juk daugelis Šventąjį Gralį, matyt, įsivaizduoja kaip ypač paprastą daiktą – puodelį, iš kurio dera gerti dailidei.
Tik kiek vėliau jam buvo paaiškinta, kad tikrasis reliktas tėra viršuje esantis iš agato iškaltas ir nupoliruotas puodelis.
Viduramžiams būdingo stiliaus rankenos ir pagrindas buvo pridėti tik daug vėliau. Nuslūgus abejonėms Q. Hargitai ėmė aiškintis, kaip šis dubuo iš Jeruzalės, kurioje, kaip tikima, ir vyko Paskutinė vakarienė, atkeliavo iki rytinių Ispanijos krantų.
Istorija, kaip ir visi Šventojo Gralio kelionių aprašai, pasirodė ganėtinai paini. Katedroje sutikta patarnautoja sugebėjo bendrais bruožais paaiškinti, kaip maždaug prieš du tūkstantmečius taurė buvo išgabenta iš Jeruzalės.
„Pirmasis popiežius, šventasis Petras, nugabeno taurę į Romą, – aiškino ji. – Popiežiai buvo vieninteliai asmenys, galėdavę laikyti mišias, taigi, šventasis Petras ir kiti popiežiai Šventąjį Gralį naudojo švenčiant Eucharistiją ir laikė jį būtent ta taure, kurią naudojo Jėzus Kristus. Vėliau, kai imperatorius Valerianas ėmė persekioti krikščionis (nuo 257 metų), taurė buvo išsiųsta į Ispanijos miestą Hueską, nes laikyti ją Romoje nebebuvo saugu.“
Q. Hargitai pašnekovė papasakojo, kad Hueskoje taurė prabuvo net kelis šimtus metų, tačiau vėliau, per VIII a. vykusius Omeijadų užkariavimus, vėl buvo išgabenta kitur. Tada ji atsidūrė šiaurinėje Ispanijos dalyje esančiame San Chuan de la Penjos vienuolyne.
Kokiais keliais buvo gabenamas Valensijos katedroje saugomas „Šventasis Gralis“ pirmaisiais mūsų eros tūkstantmečiais, patikrinti neįmanoma.
Patikimesni duomenys apie šią taurę siejami tik su 1399 metais, kai ji tapo viena iš Aragono karaliaus Martyno karališkųjų relikvijų. Remiantis katedroje saugomais dokumentais, 1416 metais, kai sostą užėmė Alfonsas V, ši relikvija buvo išgabenta į Valensiją, o vėliau perduota katedrai kaip mokestis už skolas. Nors per karus taurę dar keletą kartų yra tekę kur nors skubiai išvežti, 1939 metais ji buvo sugrąžinta į Valensijos katedrą ir nuo to laiko yra joje saugoma.
Paini taurės gabenimo istorija niekaip negali įtikinti, kad būtent ji yra Šventasis Gralis. Juk visi indai, su kuriais bandoma sieti šį pavadinimą, apipinti neįtikėtinais pasakojimais, aiškinančiais, kaip reliktas jūromis ir kalnais buvo atgabentas į kurią nors konkrečią vietą. Kadangi nė vieno aiškinimo patikrinti neįmanoma, matyt, vertėtų paieškoti kitų priežasčių, dėl kurių tikima, kad Valensijos katedros vertybė ir yra tikrasis Šventasis Gralis.
Pagrindinis veiksnys, išskiriantis Valnsijoje saugomą taurę iš visų kitų, yra agato puodelio stilius ir iškalimo būdas. 1960 metais taurę tyrinėjęs ispanų archeologas Antonio Beltranas priėjo prie išvados, kad šis akmens dirbinys galėjo būti pagamintas nuo II a. pr. Kr. iki I a. po Kr. trukusiu laikotarpiu, o jo išvaizda atitinka Artimuosiuose Rytuose tuo metu vyravusį braižą. Šie archeologiniai duomenys, nors ir negali būti laikomi tvirtu įrodymu, vis dėlto liudija, kad taurė gali būti Šventasis Gralis.
Čia perteikiamo straipsnio autorius prisipažįsta, kad, stebėdamas už stiklo pastatytą agato dubenėlį, mintyse vis bandė atsakyti sau į vieną klausimą. Jis nepaliovė stebėtis, kad pamatyti Šventąjį Gralį gali būti šitaip paprasta. Juk į vieno iš žinomiausių visų laikų reliktų paieškas, kaip žinia, yra leidęsi begalė narsuolių, o jį surasti neva galėjo tik tas, kurio širdis tyra. O štai dabar šis daiktas ne užslėptas tamsiausiose tolimų olų nišose, o išstatytas pačiame judraus miesto centre.
Eidamas iš katedros Q. Hargitai sako vėl stabtelėjęs prie patarnautojos ir paklausęs, ką ši mano apie tokią permainą: ar negalvoja, kad viešas šios taurės eksponavimas neišvengiamai menkina pasakojimų apie Šventojo Gralio paieškas didybę ir paslaptingumą?
„Manau, kad paslaptis išlieka, – pasakė ji ir nusišypsojo taip, kad pasidarė aišku, jog tokį klausimą išgirdo ne pirmą kartą. – Galų gale, net Ispanijoje tai ne vienintelis Šventasis Gralis. Kurį laikyti tikruoju - kiekvieno asmeninio apsisprendimo reikalas.“
Kiek vėliau, dar šiek tiek pasigilinęs į Šventojo Gralio temą, straipsnio autorius sako supratęs, ką reiškė tąsyk pasakyti žodžiai. 2014 metais du istorikai išleido knygą, kurios ispaniškas pavadinimas – „Los reyes del Grial“ (liet. – Gralio karaliai). Jos autoriai tvirtina, kad pagaliau rado tikrąjį Šventąjį Gralį ir kad jis stovi Ispanijos šiaurėje esančio Leono misto Šv. Izidoriaus bazilikoje.
Mokslininkai rėmėsi dviem neseniai atrastais iš senovės Egipto atkeliavusiais manuskriptais. Kaip ir Valensijoje esanti taurė, Leono brangenybė taip pat turėjo ilgą ir painią istoriją, be to, jos amžius taip pat nurodė laikmetį, kada gyveno Jėzus Kristus.
Naujasis atradimas iš karto verčia abejoti Valensijoje esančios taurės reikšmingumu, ir tai savaime suprantama. Tačiau Q. Hargitai tikina kažkodėl nė kiek nesutrikęs ir pagaliau supratęs, kad tikrasis Šventojo Gralio stebuklas – ne galimybė jį rasti, o troškimas jo ieškoti. Straipsnio autorius mano, kad didžiausia vertybė – ne pati taurė, o bėgant laikui ją apipynusios legendos. Taigi, kol rasis vis naujų objektų, moksliniu požiūriu galinčių būti taurėmis, iš kurių per Paskutinę vakarienę gėrė Kristus, tol paslaptis neišblės, legenda nemirs, o Šventojo Gralio paieškos tęsis.