1973 metais meksikietis antropologas S. Genovesas nusprendė patikrinti vieną jam ramybės nedavusią hipotezę. Jis jau kurį laiką tyrinėjo smurto ir seksualumo ryšį tarp beždžionių ir teigė, kad „dauguma konfliktų kyla kovojant dėl seksualinės prieigos prie ovuliuojančių patelių“.
Tik ar tas pats pasakytina ir apie žmones? Siekdamas tai sužinoti, S. Genovesas paprašė vieno brito laivų statytojo sukonstruoti 12 metrų ilgio ir septynių metrų pločio plaustą, kuris buvo pavadintas „Acali“. Juo jis su dešimčia seksualiai patrauklių jaunų žmonių nusprendė perplaukti Atlanto vandenyną iš Kanarų salų į Meksiką, guardian.co.uk rašo autorius Stuartas Jeffries.
Galima teigti, kad šis eksperimentas buvo šiuolaikinių realybės šou prototipas. Tiesa, svarbi detalė yra ta, kad šio projekto dalyviai buvo izoliuoti nuo pasaulio ir negalėjo pasiprašyti „Išbalsuokite mane, aš noriu namo!“ Vienintelis būdas palikti plaustą buvo nuskęsti ar tapti ryklių pietumis.
S. Genovesas buvo ekstremalas veteranas. Prieš kelerius metus jis buvo vienas iš septynių tarptautinės komandos narių, kurie, vadovaujami norvego Thoro Heyerdahlo, nendriniais plaustais, panašiais į naudotus senovės Egipte, plaukė per Atlanto vandenyną. Norvegas nuotykių ieškotojas norėjo parodyti, kaip skirtingų rasių žmonės gali efektyviai bendradarbiauti.
Planuodamas savo kelionę, S. Genovesas turėjo dar didingesnį tikslą: jis norėjo diagnozuoti ir išgydyti pasaulį nuo smurto. Todėl tarptautiniuose laikraščiuose jis išspausdinto skelbimų, o vėliau iš atsiliepusių žmonių atrinko nepažįstamų skirtingų rasių ir religijų žmonių, iš kurių sukūrė savotišką pasaulio mikrokosmosą. Tarp penkių vyrų ir penkių moterų japonas fotografas, kunigas iš Angolos, prancūzas naras, švedė laivo kapitonė, izraelietė gydytoja bei padavėja iš Aliaskos, bėgusi nuo smurtavusio vyro. Savo laivą S. Genovesas pavadino „Taikos projektu“, tačiau pasaulio spauda jį greitai pervadino „Sekso plaustu“.
Siekdamas skatinti konfliktus tarp projekto dalyvių, S. Genovesas iki minimumo sumažino galimybę užsitikrinti nors kiek privatumo. Jo žmogiškiesiems „bandomiesiems triušiams“ drausta skaityti. Kai juos „pašaukdavo gamta“, jiems tekdavo tūpti virš specialiai virš vandens padarytos skylės matant visiems projekto dalyviams ir tikėtis, kad jūros vanduo nuplaus jiems sėdynę.
Žinoma, intymumas taip pat buvo sudėtingas klausimas. Pora arba turėdavo mylėtis visų akivaizdoje, arba laukti galimybės tai padaryti nakties metu. Tačiau net ir tokiu atveju nemiegodavo dar du komandos nariai, nes vienas budėdavo, o kitas vairuodavo.
Plauste nebuvo jokių variklių, vėjo genamas jis plaukė link Karibų kaip tik prieš prasidedant uraganų sezonui. S. Genovesas žinojo, kad „Acali“ plaukia link pavojaus, tačiau manė, kad mokslas pateisina riziką. „Manau, kad pavojingoje situacijoje žmonės pasikliaus savo instinktais, o aš galėsiu juos studijuoti“, – sakė jis.
S. Genovesas vadovavimą laive patikėjo moterims, norėdamas atspindėti tai, ką manė esant besiformuojančia lyčių lygybe. Kapitone buvo paskirta Maria Bjornstam, o laivo gydytoja – Edna Reves. Vyrams buvo patikėti prastesni darbai.
„Įdomu, ar galios suteikimas moterims sumažins ar padidins smurto galimybę, – svarstė eksperimento sumanytojas. – Galbūt vyrai bus nepatenkinti moterų vadovavimu ir mėgins perimti valdžią?“
Apsiginklavęs anketomis ir skaičiuoklėmis, kuriose fiksavo agresijos ir seksualinio aktyvumo rodiklius bei mėnulio fazes ir bangų aukštį, S. Genovesas siekė išsiaiškinti, ką žmonija turi padaryti, kad gyventų taikai. Tik viskas įvyko visai ne taip.
Apie tai, kas nutiko ateinančią 101 dieną, pasakojama Marcuso Lindeeno sukurtame dokumentiniame filme „Plaustas“. Jį kurdamas jis panaudojo 16 mm juostą iš pačios kelionės ir šiuos kadrus sujungė su nauja vaizdo medžiaga, kurioje išgyvenę šio projekto dalyviai pasakojo apie savo potyrius, patirtus prieš 43 metus. Taip režisierius atkūrė vieną keisčiausių socialinių eksperimentų istorijoje.
„Įtariu, kad jeigu S. Genovesas šiandien būtų gyvas, tai jis tikrai kurtų kokį realybės šou per televiziją“, – sakė švedų menininkas, teatro režisierius, dramaturgas ir dokumentinių filmų kūrėjas.
M. Lindeenas sakė ieškojęs medžiagos filmui, kuris būtų panašus į jo debiutinį 2010 metų dokumentinį filmą, kuriame jis pasakojo apie du švedus, kurie pasikeitė lytį ir tapo moterimis, vėliau dėl to pasigailėjo ir susigrąžino savo pirminę lytį.
„Ieškojau naujo projekto, kuris pasakotų apie grupę žmonių, kurie po ilgos pertraukos vėl susitiktų ir apmąstytų, kas jiems nutiko. Svarsčiau apie kokią nors keistą komuną“, – sakė jis. Tačiau vėliau M. Lindeenas perskaitė knygą apie šimtą keisčiausių mokslo istorijoje atliktų eksperimentų, kurioje buvo minimas ir S. Genoveso projektas.
„Pagalvojau „O Dieve, štai jis!“ – sakė M. Lindeenas. Tuomet jis ėmė ieškoti žmonių, kurie dalyvavo šiame eksperimente, tačiau sužinojo, kad daugelis, įskaitant ir S. Genovesą, jau buvo mirę.
„Kadangi laivo kapitonė Maria buvo švedė, aš netrukau su ja susisiekti. Tačiau ji buvo labai drovi, gėdijosi dėl savo vaidmens šiame projekte ir iš pradžių nenorėjo filmuotis“, – pasakojo dokumentinio filmo autorius.
Pažiūrėjusi ankstesnių M. Lindeeno darbų, ji persigalvojo.
„Iš savo namų Geteborge palėpės ji atsinešė dėžę, kurios seniai nebuvo atidariusi, ir mes ėmėme apžiūrinėti jos turinį“, – pasakojo režisierius. Viduje buvo nuotraukų ir plausto brėžinių. Svarbiausia, kad ten buvo ir užrašų knygutė, kuri užvedė M. Lindeeną ant kelio ieškant kitų eksperimento dalyvių.
Jam pavyko susisiekti su penkiomis moterimis ir vienu vyru, kurie sutiko filmuotis jo dokumentiniame filme. Jis taip pat užsakė pagaminti realaus dydžio plausto kopiją, kurioje jis filmavo eksperimento dalyvius besidalijusius prisiminimais. Nuo tada, kai prieš 43 metus jie prisišvartavo Meksikoje, daugiau niekada nesimatė, tad šis susitikimas buvo tikrai emocingas.
Vienoje iš ryškiausių dokumentinio filmo „Plaustas“ dalių afroamerikietė inžinierė Fé Seymour savo baltaodei tautietei Mary Gidley pasakojo apie kelionės metu ją apėmusį keistą jausmą, kad ji vyko į tokią pačią kelionę per Atlanto vandenyną kaip ir jos protėviai, kurie vergų laivais buvo gabenami iš Afrikos.
„Pamenu, kaip sėdėdavau ir žiūrėdavau į vandenį. Imdavau girdėti iš gilumos sklindančius balsus... Girdėdavau, kaip mane šaukia mano protėviai. Jie jausdavo, kaip plaukiu virš jų kūnų ir jų tragedijų. Tai buvo vienas geriausių man nutikusių dalykų“, – sakė ji.
Mary taip pat turėjo paslaptį. Ji bėgo nuo vyro, kuris mėgino ją nužudyti. Jis netyčia nugirdo, kaip ji vienai draugei pasakojo, kad planuoja skirtis. „Maniau, kad jis mane pasmaugs, todėl aš pabėgau ir iššokau iš laivo“, – pasakojo ji. Plaukdama jau kitu laivu – eksperimentiniu plaustu, ji jautėsi saugi.
S. Genoveso plaustas nepretendavo tapti priešnuodžiu patriarchalinei sistemai. Nuo Karibų pusės artėjant uraganui, patyrusi laivo kapitonė Maria pasiūlė prisišvartuoti kokiame uoste ir palaukti, kol audra nurims. Baimindamasis, kad jo eksperimentas žlugs, S. Genovesas tam pasipriešino ir perėmė plausto kontrolę.
„Jis norėjo atrodyti labai progresyvus ir radikalus, suteikdamas galią moterims, – sakė M. Lindeenas. – Tik kai iškilo grėsmė jo kaip kapitono statusui, jis virto tikru patinu.“
Simboliškai S. Genovesas buvo kastruotas vėliau. Didžiulis konteinerinis laivas grėsmingai priartėjo prie mažyčio plausto ir jį apėmė panika. Tik Maria neparado šalto proto ir jai kilo mintis signalinėmis raketomis pranešti laivui, jog šis plaukia tiesiai į juos, ir taip išvengti susidūrimo.
Po to „bandomieji triušiai“ stojo prieš mokslininką: Maria vėl tapo kapitone. Kiti eksperimento dalyviai net svarstė apie S. Genoveso nužudymą. Fe pasakojo, kaip įsivaizdavo, kaip visi uždės ranką ant peilio ir „smeigs juo jam, kad visi būtų kalti“. „Mes suvyniotume jį į paklodę, nuneštume prie krašto ir įmestume į vandenį“, – sakė ji.
Nušalintas S. Genovesas nulindo po deniu ir pasinėrė į depresiją, kurią dar labiau pagilino per radiją gauta žinia, kad jo universitetas nenori būti siejamas su skandalingu „Sekso plaustu“. Gulėdamas ten jis pirmą kartą nuo vaikystės pravirko ir pajuto egzistencinį nušvitimą.
„Tik vienas žmogus pademonstravo agresiją, ir tai buvau aš – žmogus, kuris norėjo visus kontroliuoti, įskaitant ir save“, – rašė jis. Į eksperimentinę kelionę išvykęs mokslininkas galiausiai suprato, kad baisiausia tamsa slypi jo viduje.
Įgulai ėmus maištauti, pažymi M. Lindeenas, „jis atrado savyje tam tikro nuolankumo. Žaviuosi juo“. Kodėl? „Nes jis įgyvendino šį beprotišką eksperimentą!“ – sakė dokumentinio filmo kūrėjas.
Ar „Taikos projektas“ žlugo? Fe mano, kad jis buvo be galo sėkmingas, nors pats antropologas to nematė. „Jis buvo taip susikoncentravęs į smurtą ir konfliktą, nors viskas buvo jam prieš nosį. Mes į kelionę išvykome kaip „mes“ ir „jie“, o tapome „mes“, – sakė ji.
M. Lindeenas mano, kad labai simboliška yra tai, kad būtent Fe gyrė eksperimentą.
„Jei tik S. Genovesas būtų įsiklausęs į tai, kodėl žmonės nusprendė dalyvauti šiame projekte, – Mary bėgo nuo smurtaujančio vyro. Fe patyrė rasizmą, – jis būtų sužinojęs apie smurto pasekmes ir tai, kad kartais galime jį įveikti įveikdami savo skirtumus“, – sakė M. Lindeenas.
Ir kaip ir S. Genovesas savo eksperimento metu, taip ir pats M. Lindeenas, kurdamas savo dokumentinį filmą, patyrė nušvitimą. „Aš rinkau pinigų filmui, gaminau realaus dydžio plausto modelį, būriau komandą, visas tas filmavimas ir praleisti metai montuojant filmą. Tai buvo beprotiškas projektas. Ir buvo skausminga suvokti, kad jame (S. Genovese) aš pamačiau ir dalį savęs. Jis buvo manipuliavimo meistras, siekiantis viską kontroliuoti, tikras diktatorius. Esu į jį panašesnis nei noriu pripažinti“, – sakė M. Lindeenas.