Nors B. al Assadas išskrido į Maskvą, Libijos žiniasklaida skelbė, kad „keli Assadui lojalūs valdininkai“ nusileido rytiniame Libijos Bengazio mieste. Daugiau informacijos apie minimus asmenys nesuteikta, nors oficialiai patvirtinta, kad Bengazio Beninos oro bazėje iš tikrųjų nusileido lėktuvas, rašo „France 24“.
Savaitės pabaigoje susisiekimas oru tarp Sirijos ir Libijos pastebimai suintensyvėjo. Rusija, remiantis pranešimais, iš Sirijos, ypač iš Chmeimimio oro bazės Latakijoje, didžiąją dalį karinės įrangos perkėlė būtent į Libiją.
Nuo valdžios nuvertus B. al Assadą, Rusijai tenka sukti galvą, ką daryti su sava karine infrastruktūra ir personalu Sirijoje.
Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas pripažino, kad Maskva palaiko ryšius su sukilėliais Damaske. Kovotojai iš Sirijos opozicijos grupuotės „Hayat Tahrir al-Sham“ patruliuoja palei Rusijos karinės infrastruktūros perimetrą, skelbia Sirijos žiniasklaida. Pašaliniai asmeniai į ypatingo saugumo zonas neįleidžiami.
Praėjus savaitei po B. al Assado nuvertimo, suintensyvėjo ir Sirijos bei Libijos susisiekimas jūra. Anot Amerikos šaltinių, Rusija savo laivyno objektus Viduržemio jūroje iš Sirijos Tartuso uosto perkelia į Libiją. Vienas neįvardytas JAV gynybos pareigūnas CNN šią savaitę sakė, kad „Maskva didina spaudimą Libijos nacionalinės kariuomenės vadui Khalifai Haftarui leisti Rusijai naudotis Bengazio uostu“.
Situacija su Libijos uostu – kažkur jau matytas scenarijus.
Maskvos bandymai užsitikrinti prieigą savo laivynui rytinėje Libijoje – Kh. Haftaro kontroliuojamoje teritorijoje – pastaraisiais metais kelia vis didesnį nerimą Vakarų sostinėms. Nestabili ir daugiau nei dešimtmečio konflikto skaldoma Libija – idealus Rusijos kelias į Afriką.
Tik Vakarų nerimas dėl augančios Rusijos įtakos Libijoje ir kaimyniniame Sachelio regione kol kas nevirto jokiais prevenciniais veiksmais. Nepaisant to, perspėjimai apie Rusijos laivyno ambicijas Libijoje ir toliau sulaukia JAV žiniasklaidos dėmesio.
Sirijos Tartuso mieste Rusija turi kritinės svarbos laivyno objektų, čia dislokuota dalis Juodosios jūros flotilės. Be to, tai vienintelis Rusijos techninės pagalbos ir degalų papildymo centras Viduržemio jūroje.
XX amžiaus aštuntą dešimtmetį Sovietų Sąjungos Tartuse įrengta laivyno bazė po to, kai 2011 metais per prieš B. al Assadą nukreiptą sukilimą Vladimiras Putinas bičiuliui suteikė reikalingos karinės paramoms, Rusijos buvo išplėsta ir modernizuota. 2017 metais Rusija iš Sirijos sulaukė norimo atlygio – su Sirija buvo pasirašyta nemokoma nuomos sutartis 49 metams, suteikusi Maskvai teisę Tartuso laivyno bazėje tvarkytis kaip tinkamai. Jeigu nė viena šalis neprieštarautų, nuomos sutartis galėtų būti automatiškai pratęsta dar 25 metams ir taip be pabaigos.
Nors Sirijos kontrolę perėmę „Hayat Tahrir al-Sham“ vadovaujami sukilėliai ir kol kas netrukdo Rusijai perkelti savo karinių objektų, Maskvos laivyno ateitis Viduržemio jūroje kaip niekada miglota.
„Bus labai įdomu stebėti, kuo baigtis Rusijos karinis buvimas Sirijoje. Akivaizdu, kad Maskvos pozicijos sumenks, nes žmogaus, į kurį tiek investuota, valdžioje nebeliko. Tik Rusijos užsienio politikos Sirijoje karūnos brangakmenis nebūtinai buvo Assadas. Tai šalies ten turimos karinės bazės, leidusios projektuoti įtaką Viduržemio jūroje. Kas bus toliau, dar nenuspręsta, bet aš manau, kad Libijai šioje strategijoje teks svarbus vaidmuo“, – teigia Emadas Badi iš „Atlantic Council“ Vašingtone.
Valdžioje nebelikus B. al Assado, dėmesys dabar kreipiamas į 1 tūkst. 700 kilometrų ilgio Libijos Viduržemio jūros pakrantę, kurios nemenką dalį kontroliuoja ginkluota Kh. Haftaro koalicija.
„Dabar rusai labiau priklausomi nuo Libijos. Tai sustiprina Kh. Haftaro poziciją. Jis visada buvo šalių priešinimo šalininkas, tad džiaugiasi išaugusia įtaka“, – konstatuoja Tarekas Megerisi iš „European Council on Foreign Relations“.
Kh. Haftaras per savo karinę karjerą ne kartą keitė sąjungininkus, bendradarbiavo su priešininkais ir ne tik užsitarnavo gerbiamą vardą, bet ir susikrovė nemenkus turtus.
Rytinės Libijos lyderiu vadinamas 81 metų karo vadas savo karjerą pradėjo dar Muammaro Gaddafi kariuomenėje, vėliau pabėgo į Jungtines Valstijas, kur praleido du dešimtmečius – gavo šalies pilietybę ir pelnė pravardę Amerikos žmogus. Tik pastaraisiais metais jis sėkmingai persikvalifikavo į Rusijos žmogų – pagal B. al Assado šabloną.
Kh. Haftaras, kaip ir B. al Assadas savo geriausiais laikais, įtaką stiprina per artimus šeimos ryšius. Pavyzdžiui, jo leitenantai – jo sūnūs, užimantys pelningus karinius postus rytinėje Libijoje. Bene garsiausias iš jų – Saddamas Haftaras, kuriam prognozuojama vieną dieną užimti tėvo vietą.
Haftarų ir Assadų ryšiai gana stiprūs, mano „Carnegie Endowment for International Peace“ ekspertas Fredericas Wehrey’is.
„Khalifa Haftaras ir jo sūnūs ilgą laiką tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai buvo palaikomi B. al Assado režimo per bendrą autoritarinės kleptokratijos, neteisėtų verslų, maitinusių abu režimus, ir iš Rusijos gaunamos karinės paramos, ideologiją“, – pažymi F. Wehrey’is.
