Sirijos kurdai, ne vienerius metus didvyriškai kovoję su „Islamo valstybe“, buvo palikti likimo valiai: Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas staiga nurodė amerikiečių kariams atsitraukti. Dabar juos puola Turkija, siekdama šiaurinėje Sirijos dalyje suformuoti 32 kilometrų buferinę zoną, žurnalui „Foreign Policy“ rašo buvęs Britanijos konservatorių partijos patarėjas saugumo klausimais Garvanas Walshe'as.
Artilerijos pabūklų ant žemės ir lėktuvų iš oro turkų apšaudomi Sirijos kurdai turi dar vieną priežastį prisiminti senovinę kurdų patarlę: „Neturime kitų draugų, tik kalnus“.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas planuoja į minėtąją zoną perkelti didelę dalį pabėgėlių iš kitų Sirijos rajonų, šiuo metu gyvenančių Turkijoje, taip siekdamas demografiškai paveikti šį regioną ir sumažinti politinį spaudimą šalyje, kur auga nepasitenkinimas dėl pabėgėlių.
D. Trumpo sprendimas, žinoma, yra regioninė strateginė katastrofa. „Islamo valstybę“ nugalėti padėję Sirijos kurdai buvo atiduoti vilkams. Baltieji rūmai ne tik prarado patikimus karinius sąjungininkus, bet ir sugriovė bet kokias rimtas pastangas saugoti dešimtis tūkstančių „Islamo valstybės“ kalinių, kurių Europos šalys nenori priimti atgal, teisti ar deradikalizuoti.
„Mums didžiulį nerimą kelia“ tai, kad toje teritorijoje „gali atgimti“ „Islamo valstybė“, yra sakiusi ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini.
Jos įpėdinis, Ispanijos užsienio reikalų ministras Josepas Borrellis, grąžo rankas, tarsi atsakydamas į akivaizdų toliau sekantį klausimą: „Ką dėl to darysime?“ „Neturime magiškų galių“, – apgailestavo jis.
Skelbiama, kad britų diplomatai net susierzino dėl žodžio „pasmerkti“ pavartojimo pareiškime dėl Turkijos operacijos.
Europos lyderiai, rodos, pamiršo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Balkanų karų pamoką, kad taisyklėmis paremta tarptautinė tvarka yra ginama ne magiškomis galiomis, bet gebėjimu dislokuoti karines pajėgas ir užkirsti kelią bei nubausti už agresiją.
„Jeigu amerikiečių kariai nebūtų atitraukti, tokia ataka būtų neįmanoma. Amerikiečių karių atitraukimas buvo sąlyga, kad tokia ataka būtų įmanoma“, – sakė J. Borrellis. Tačiau jis nepaminėjo akivaizdaus dalyko: nebuvo europiečių pajėgų, kurios buvo pasirengusios pakeisti atsitraukiančius amerikiečius, ir noro nebuvo jų dislokuoti, jeigu tokios ir būtų.
Dėl valios ir dislokuotinų pajėgų stokos siekiant užpildyti atsiradusį galios vakuumą Europa virto neįgalia stebėtoja. O Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Sirijos prezidentas Basharas al Assadas užpildė tą tuštumą ir stojo ginti kurdų bei užtikrinti regioninį stabilumą.
Žala Europos saugumui dėl galimo „Islamo valstybės“ atgimimo po D. Trumpo kaprizingo atsitraukimo Sirijoje tikrai nėra didžiausią nerimą kelianti potenciali pasekmė. Prezidentas pavertė Jungtinių Valstijų atgrasymo galią didžiulio masto netiesioginiu šantažu.
Visiems, kieno saugumas priklauso nuo Jungtinių Valstijų, tarsi buvo pasiųsta žinia: įgyvendinkite D. Trumpo asmeninę darbotvarkę (pavyzdžiui, sufabrikuokite korupcijos tyrimus, susijusius su jo konkurentų vaikais) arba patys savimi ir rūpinkitės.
Dėl to Rytų Europos šalių lyderiai turėtų nemiegoti naktimis. Rusija galėtų lengvai užgrobti Baltijos šalis. O Lenkijoje, kur ką tik perrinktos „Įstatymo ir teisingumo“ partijos vadovaujamai vyriausybei nepavyko užtikrinti karinio pasirengimo, turėtų būti rimtai svarstoma, ar šalis gali pasikliauti Vašingtonu.
Varšuva iki šiol mėgino meilikauti Vašingtonui ir pasikvietė 3500 amerikiečių karių į tai, kas tik per plauką nebuvo pavadinta „Trumpo fortu“. Be to, gerokai už Jungtines Valstijas skurdesnė Lenkija pasisiūlė padengti dalį išlaidų.
Tačiau prieš „Islamo valstybę“ kartu su Sirijos demokratinėmis pajėgomis kovojo 2 tūkst. amerikiečių karių. Jeigu padėtis taptų rimta, ką D. Trumpas, tikėtina, padarytų: lieptų 3500 karių ginti pozicijas ar pagrasintų atsitraukti, kad daugiau išsireikalautų iš Lenkijos?
D. Trumpo atsitraukimas Sirijoje akivaizdžiai parodo tris dešimtmečius Europoje trunkančios nemokamos gynybos pasekmes. Pasibaigus Šaltajam karui, Jungtinės Valstijos prarado savo strateginį poreikį ginti Europą. Europa gal ir yra ekonominė supergalia, galinti nustatyti pasaulinius reikalavimus net ir didžiausioms kompanijoms. Tačiau ji nėra karinė supergalia.
Turtai yra gerai, kol galioja taisyklėmis paremta tarptautinė tvarka, kuomet ginamos nuosavybės teisės, laisvoji prekyba ir veikia rinkos principais paremtos ekonominės institucijos. Kitais žodžiais tariant, aukso krūva yra labai naudinga, kol neateina vyrukai su ginklais ir jos neatima.
Europos Sąjunga yra ekonominė supergalia, nes turi išvien veikiančių institucinių struktūrų. Europos Komisija, ne atskiros valstybės narės, formuoja prekybos politiką. Atskirų šalių papirkti nepavyks, nes jos nepriima sprendimų. O visa ES yra per didelė, kad leistųsi stumdoma. Šias pamokas, kol ne vėlu, reikia pritaikyti Europos gynybai.
Tiesa, ES jau daro pažangą: blokas jau užtikrina nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą per Europos gynybos fondą, o dabar kuriamas ir naujas Gynybos generalinis direktoratas. D. Trumpo įvykdyta kurdų išdavystė suveikė kaip perspėjimas.
Be bendros gynybos politikos, bendrų karinių priemonių ir bendros karinės doktrinos Europos rytinis sparnas bus itin pažeidžiamas. Ir Viduržemio jūros regiono šalių, susiduriančių su nestabilumo Šiaurės Afrikos ir Artimuosiuose Rytuose pasekmėmis, interesų negalima iškeisti į Baltijos šalių ir Lenkijos, kurios yra pagristai susirūpinusios dėl Rusijos agresijos, interesus.
Europa su visiškai integruota Europos gynybos politika, vykdoma jungtinio beveik 500 mln. gyventojų ir 15 trln. JAV dolerių vertės ekonomiką po „Brexit“ turėsiančio bloko naudai, galėtų imtis iniciatyvos tarptautinių krizių atveju, o ne tiesiog būti jų blaškoma. Tokios galios neturinti Europa ir toliau bus panaši į žąsį, kuri laukia, kol ją nupeš...