Jo šalies ekonomika svyruoja, jo prestižas buvo sumenkintas, kai opozicinė partija du kartus laimėjo rinkimus Stambule, ir jam žūtbūt reikia nukreipti dėmesį, žurnalo „The National Interest“ interneto svetainėje rašo autorius.
R. T. Erdoganas kalba apie grėsmę, kylančią iš šiaurinės Sirijos dalies, bet prezidentui tai dar reikia įrodyti. Kita vertus, Sirijos kurdai buvo ne tik veiksmingiausi vietos kovotojai prieš „Islamo valstybę“, tačiau taip pat yra daugybę įrodymų, kad Turkija bendradarbiavo ir retkarčiais net koordinavo savo veiksmus su „Al Qaeda“ nariais Sirijoje bei „Islamo valstybe“.
Kurdų valdomi Sirijos regionai yra saugiausi ir tolerantiškiausi visoje šalyje. R. T. Erdogano troškimas juos užkariauti yra mažiau susijęs su tariamu terorizmu, o labiau – su noru išplėsti Turkijos valdas, sunaikinti bet kokią kurdų savivaldą, nesilaikančią Turkijos įsakymų, ir užgrobti vietos naftos gręžinius.
Daugiau nei prieš 45-erius metus Turkija buvo okupavusi trečdalį Kipro ir dabar nori išsemti jo gamtinius išteklius. Ji etniškai išvalė Sirijos Afrino regioną ir atidarė civilinių Turkijos pašto skyrių Sirijos Jarabulo mieste, vis labiau laikydama užkariautas teritorijas savo nuosavybe. Bašikoje ir kitose Irano vietose Turkija užėmė avanpostus ir atsisako juos palikti. R. T. Erdoganas yra užsiminęs apie teritorijos atsiėmimą iš Graikijos ir Bulgarijos, o Turkijos žemėlapiuose atsiranda vis daugiau žemių, priklausančių šalies kaimynėms.
Turkijos prezidentas mano, kad užkariauti naujas teritorijas bus lengva. D. Trumpas visai netrokšta dar vieno karo Viduriniuose Rytuose ir, kaip ir prieš jį valdęs Barackas Obama, kliaujasi ne įrodymais, o R. T. Erdogano patikinimais ir jo padėjėjų patarimais.
Vyresnieji D. Trumpo administracijos pareigūnai konfidencialiai sako, kad specialusis pasiuntinys Jimas Jeffrey dirba vadovaudamasis tokia logika: karių atitraukimas yra neišvengiamas, todėl bet koks pažadas, kurį gali išgauti iš Ankaros, yra pažadas mainais į nieką. Tačiau net jei J. Jeffrey nesuteikia Turkijai diplomatinės apsaugos, jis neklysta sakydamas, jog JAV pajėgos gali dingti gręsiant Turkijos puolimui.
R. T. Erdoganas yra pasipūtęs ir per daug pasitiki savimi, tačiau jis gali patekti į spąstus. Turkijos bepiločiai suteikia kokybinį karinį pranašumą kalnuose ir kaimo regionuose, bet jų naudingumas gerokai sumažės šiauriniuose Sirijos miestuose, jei Turkija norės apriboti atsitiktinių civilių aukų skaičių. Kurdai turi nemažai kovos ant žemės patirties, o dėl neseniai įvykusių politinių valymų Turkijos kariuomenėje Turkijos armija tėra tik buvusios didžiulės jėgos šešėlis.
Kurdų sukilėliams savo noru vykstant į Siriją Turkijos prašymu (laikantis ankstesnės taikos sutarties), Sirijos kurdams paprasčiausiai nėra kur dėtis. Prieš 100 metų Turkijos pajėgos išskerdė armėnus išvedę juos į dykumą. Kurdai nenori sulaukti panašaus likimo. Invazija ir etninis valymas (Turkijos nurodytas tikslas – regione įkurdinti keletą milijonų arabų) įžiebs sukilimus šiaurės rytinėje Sirijos dalyje ir Turkijoje.
Net jei Turkijos kariuomenė iš pradžių pasieks pergalių, R. T. Erdogano didžiausia klaida gali būti jo įsitikinimas, kad kova apsiribos tik susirėmimais tarp turkų ir Sirijos kurdų. Turkija netiesiogiai (per trečiąsias šalis) dalyvauja kariniuose konfliktuose Gazos ruože, Libijoje ir politinėse varžybose su Saudo Arabiją.
Nors R. T. Erdoganas ir kalba apie spaudos laisvę „Washington Post“ duotame interviu, tačiau iš tikrųjų jis labiausiai jai priešinaisi. Taip, Saudo Arabijos žurnalisto Jamalo Khashoggi nužudymas – siaubingas nusikaltimas, tačiau R. T. Erdogano susidomėjimas buvo tik pretekstas pasinaudoti šiuo incidentu ir delegitimizuoti Saudo Arabiją siekiant užvaldyti islamiškąjį pasaulį ir galiausiai įvykdyti internacionalizaciją Mekos ir Medinos Islamo bendradarbiavimo organizacijos vardu.
Kai paskutinį kartą autorius lankėsi šiaurės rytinėje Sirijos dalyje, labiausiai jį nustebino ten pastebėti Saudo Arabijos gynybos ir žvalgybos pareigūnai. Regione plintant kariniams konfliktams per trečiąsias šalis, logiška teigti, kad Saudo Arabijos valdžia gali pradėti tiekti kurdams ginklus ir teikti žvalgybinę informaciją, jog susilpnintų Turkiją ar net iš vidaus destabilizuotų šalį.
R. T. Erdoganui ir trečiosioms šalims, su kuriomis bendradarbiauja Turkijos žvalgyba (pavyzdžiui, privati bendrovė SADAT), palaikant „Hamas“, Izraelio vadovai taip pat gali pagalvoti, jog verta remti Turkijos kurdus kariniu požiūriu. Prie Izraelio gali prisijungti Graikija ir Basharo al Assado režimas Sirijoje. Juk Graikija ir šis režimas anksčiau padėjo ir rėmė Kurdistano darbo partijos lyderį Abdullah Öcalaną dėl daugmaž tokių pačių realistinės politikos priežasčių. Sirijos kurdai nukentėjo tiek nuo B. al Assado, tiek nuo Turkijos, tačiau, jei būtų priversti rinktis, nedvejodami rinktųsi B. al Assadą.
Turkijos pajėgos gali įžygiuoti į Siriją taip pat arogantiškai, kaip Raudonoji armija įsiveržė į Afganistaną arba kaip JAV – į Vietnamą. Maskva ir Vašingtonas netrukus suprato, kad patekti į šias teritorijas buvo daug lengviau, nei iš jų pasitraukti.
Nors R. T. Erdoganas mano, kad, suduodamas smūgį kurdams ir konfiskuodamas jų naftą, atneš Turkijai naudos, tačiau jis klysta. Prezidentas paprasčiausiai pradės sekinamąjį karą, kurio Turkija negali sau leisti ir, ko gero, gali net pralaimėti.