Po „Putino signalo saviesiems“ – audringos reakcijos Vokietijoje

„Tai sandoris su velniu“, „susitarimas atvėrė pragaro vartus“, „Putinas parodė pasauliui vidurinįjį pirštą“, – tokiais ir panašiais emocingais vertinimais Vokietijoje palydėta žinia apie pereitą ketvirtadienį įvykusį pasikeitimą kaliniais tarp Rusijos ir Vakarų šalių. Ir šis emocingumas nestebina: juk būtent Vokietija už Rusijos įkaitus užmokėjo aukščiausią kainą – buvo priversta Putinui atiduoti žmogžudį, kuris jo užsakymu vidury baltos dienos Berlyno parke „Tiergarten“, netoli kanclerio rezidencijos, nužudė buvusį čečėnų kovotojų vadą.

Sandorio vertinimuose šalia moralinės dilemos ryškėja dar keli aspektai: povandeninės JAV ir Vokietijos santykių srovės, sandorio kontekste vėl sustiprėję raginimai derėtis dėl Ukrainos ir sandėrio pasekmės Rusijos hibridinio karo prieš Vakarus sąlygomis.

Kad šis politinis ėjimas Vokietijos vyriausybei drauge buvo ir be galo sunkus normatyvinis iššūkis, pripažįsta visi vertintojai. Vokiečių europarlamentaro Sergejaus Lagodinskio žodžiais, vienas skaudžiųjų sandorio aspektų – jo moralinė asimetrija. „Rusijos piliečiai ir nekalti amerikiečiai iškeičiami į nusikaltėlius ir šnipus“, – sakė žaliasis politikas radijo stočiai „Deutschlandfunk“.

Valstybė išsižadėjo savo teisės bausti „diktatorių, kuris sąmoningai ima įkaitus“, tačiau šį rimtą trūkumą pateisina didesnis gėris – „šešiolikos žmonių laisvė ir jų išvadavimas nuo kankinimų“, – per Vokietijos radiją šį „kraštutinį sprendimą“ panašiai įvertino ir iškilus CDU politikas Norbertas Röttgenas.