Vietoj to D. Trumpui derėjo prisiminti savo paties žodžius, pasakytus praėjusiais metais Lenkijoje šlovinant Varšuvos sukilimo didvyrius. Praėjusį trečiadienį buvo paminėta 74-oji sukilimo sukaktis. Vienoje įspūdingiausių savo prezidentavimo laikotarpio kalbų D. Trumpas prisiminė, kokią siaubingą kainą milijonai žmonių sumokėjo už tai, kad Vakarai neatgrasė nacių ir sovietų agresijos.
„Dviejų šalių okupuota lenkų tauta kentė nenupasakojamus sunkumus, – kalbėjo D. Trumpas. – Katynės miško žudynes, okupaciją, Holokaustą, Varšuvos getą ir Varšuvos geto sukilimą, šios gražios sostinės griūtį ir kone kas penkto lenko mirtį. Naciams sistemingai žudant milijonus Lenkijos piliečių žydų iš didžiausios visoje Europoje spalvingos žydų bendruomenės beveik nieko neliko.“
Antrojo pasaulinio karo griuvėsiuose NATO buvo sukurtas būtent tam, kad tokie pragaištingi įvykiai nepasikartotų. 1938 m. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville`is Chamberlainas numojo ranka į Vokietijos grasinimus Čekoslovakijai sakydamas, kad Didžioji Britanija nesileis įtraukiama į karą „dėl kivirčų, vykstančių tolimoje šalyje tarp mums visiškai nepažįstamų žmonių“. Dėl šio sprendimo žuvo 50 mln. gyventojų, visas žemynas paskendo liepsnose, rūko Aušvico dujų kamerų kaminai.
Silpnumas provokuoja
Šie įvykiai parodė, kad silpnumas provokuoja. Kai priešai mano, kas esi silpnas, jie ryžtasi imtis veiksmų ir neretai apsiskaičiuoja. Bet kai atrodai stiprus ir ryžtingas, vargu ar jie imsis matuotis jėgomis ir pradėti katastrofiškus karus.
D. Trumpas tiki, kad taiką galima palaikyti jėga. Bet vien karinės galios nepakanka. D. Trumpas Varšuvoje pasakė: „Mūsų gynyba – tai ne tik finansiniai, bet ir valios įsipareigojimai.“ Buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas kariuomenę pasitelkdavo gerokai rečiau, nei jo įpėdiniai – ne tik dėlto, kad atkūrė JAV karinę galią, bet ir dėl to, kad amerikiečių varžovai neabejojo jo ryžtu tą galią panaudoti.
Kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas mano galįs įsiveržti į Ukrainą ir aneksuoti Krymą be padarinių? Nenuostabu, kad Rusijos intervencija įvyko prabėgus vos pusmečiui po to, kai prezidentas Barackas Obama neištesėjo savo paties duoto žodžio dėl raudonų linijų Sirijoje. V. Putinas pamatė, kad Basharui al-Assadui neklusnumas nieko nekainuoja: B. Obama nesiryžo sankcionuoti antskrydžių, kurie, kaip pasakė vienas JAV pareigūnas, „būtų buvę tik tokie, kad nesulauktų patyčių“. Tą akimirką V. Putinas suprato, kad intervencija į Ukrainą jam niekaip neatsirūgs, rašo M. Thiessenas.
B. Obama demonstravo silpnumą. Užėmęs JAV vadovo pareigas D. Trumpas pataisė padėtį net dusyk įgyvendinęs B. Obamos pažadus suduoti Sirijai dėl cheminio ginklo panaudojimo. Šį pareiškimą išgirdo ne tik Damaskas, bet ir Maskva.
Kad nieko nereikėtų ginti
V. Putinas nemėgsta NATO ne be priežasties. Jis nepaliaudamas kovoja prieš tolesnę Rytų Europos valstybių integraciją į šį Aljansą. Rusijos vadovas žino, kad gali uiti karinei sąjungai nepriklausančias kaimynes, bet ne NATO nares, nes kiekvieną sąjungininkę palaiko kitos 28 šalys. Jas visas sieja tarpusavio saugumo įsipareigojimai ir jų priešakyje stovi JAV prezidentas, kuris nepaisant bandymų susidraugauti su visais iš eilės nebijo pademonstruoti karinių JAV raumenų, teigia apžvalgininkas.
Dėl to V. Putinas priešinasi ir Juodkalnijos stojimui į NATO. Jis nori, kad D. Trumpui nepavyktų priversti NATO sąjungininkų įgyvendinti įsipareigojimų padidinti gynybos biudžetus iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Jis supranta, kad silpna NATO negali jo atgrasyti, o stipri – gali.
D. Trumpas Varšuvoje pasakė: „Kol prisimename istoriją, žinome, kaip kurti ateitį. Amerikiečiai supranta, kad stipri laisvų, suverenių ir nepriklausomų valstybių sąjunga yra geriausia mūsų laisvių ir interesų gynyba.“ NATO esmė yra ne ginti Juodkalniją, o užtikrinti, kad niekada nebereikėtų ginti Juodkalnijos arba Varšuvos, Paryžiaus ir Londono.