Rašytojas Dmitrijus Petrovas apie savo sūnų anarchistą, prapuolusį kare Ukrainoje: gailiuosi tik vieno

Kaip gyventi, kai be žinios kare dingsta tavo vaikas? Kaip reaguoti paaiškėjus, kad nieko nežinojai apie slaptą jo gyvenimą? Kaip įsisąmoninti, kad sūnus daug metų viešumoje buvo mokslininkas, istorikas, o slapčia – kovotojas su rusų režimu? Kas nutinka, kai anarchizmo studijos tampa gyvenimo prasme, pražudančia tiek tave, tiek tavo artimuosius? Apie tai „Delfi“ kalbėjosi su Rusijos ir Izraelio rašytoju Dmitrijumi Petrovu vyresniuoju, kurio sūnus, kovojęs už Ukrainą, 2023 metais pradingo prie Bachmuto.

– Perskaičius jūsų knygą „Tėvo diena“ prieš akis iškyla dvi asociacijos. Pirmoji – koncentruotas netekties skausmas, mylimo žmogaus ilgesys. Žmogaus, kuris nuo jūsų slėpė didžiąją savo gyvenimo dalį. Ir antroji – tai „romanas apie brendimą“. Tik jame bręsta ne jaunasis herojus, o suaugęs jo tėvas. Tai romanas apie jūsų brandą, tiesa?

– Taip. Skausmas. Ir jis nemąžta. Tik, radus tinkamų receptų, galima prie jo įprasti.

– Man atrodo, kad taip ir nepripratote...

– Bet juk su jumis kalbuosi. Kartu su žmona daug bendraujame, gyvename kaip normalūs žmonės, einame apsipirkti. Pristatinėju savo knygą. Kol neapsipranti, negali nieko daryti, o aš jau galiu. Praeina kažkiek laiko, suveikia kažkokie žodžiai, kažkokie vaistai, ir po truputį pradedi iš naujo gyventi. Tik jau kitaip, kitame pasaulyje, bet gyveni.

Dmitrijus Petrovas vyresnysis – žurnalistas, rašytojas, Amerikos prezidento Johno Kennedy’io ir Rusijos rašytojo Vasilijaus Aksenovo biografijų autorius, Rusijos anarchistų judėjimo ir septintojo dešimtmečio sovietinės kultūros tyrinėtojas. Šiais metais parašė knygą „Tėvo diena“ apie paskutinį susitikimą su sūnumi ir dabar ją pristato visame pasaulyje. Gruodžio 7 dieną lankėsi Rygoje.