Prognozuotas euroskeptikų antplūdis vis dėlto neįvyko, tačiau balsavimo rezultatai smarkiai pakeis Europos politikos ateitį. Apie tai, kas laukia naujojo parlamento dienotvarkėje, DELFI pasikalbėjo su politologais Linu Kojala ir Margarita Šešelgyte.
„Visų pirma reikėtų paminėti, kad kažko labai drastiško neįvyko. Šiek tiek persiskirstys jėgų balansas parlamente, tačiau nieko kardinalaus neįvyko. Dabar parlamente bus matoma didesnė pozicijų ir tuo pačiu didesnė nuomonių įvairovė, kas vėlgi, gali būti netgi teigiamas dalykas ir paskatinti dialogą tarp atskirų grupių“, – trumpai reziumavo L. Kojala.
Tapo aišku, kad norint suformuoti daugumą, kurią sudarytų 376 parlamentarai, bus būtina marga koalicija. „Kažkokių didelių permainų čia nevertėtų tikėtis, greičiausiai bus tokia centristinė, marga koalicija. Tradicinės jėgos – tai yra centro dešinieji su liberalais ir galbūt žaliaisiais – jau kalbasi, galbūt socialistai ir demokratai kartu su liberalais ir žaliaisiais. Tiesiog tarp jų turės būti daugiau bendravimo ir kalbėjimosi, kas vėlgi, nėra blogai“, – teigė L. Kojala. Tai neabejotinai keis EP dinamiką, mažesnių frakcijų balsas turėtų būti labiau girdimas.
Rezultatai rodo, kad centristinės jėgos švenčia Pyro pergalę. Eurocentriškoms jėgoms pavyko išlaikyti Europos Parlamento jėgos balansą savo naudai, nors euroskeptikai ir pagausino savo gretas. „Aišku, įdomiai atrodo tų tradicinių partijų rezultatai, tiek EPP, tiek socialistų ir demokratų aljansas negavo tokios tvirtos daugumos. Ir čia vėlgi bus įdomu, kas taps Europos Komisijos prezidentu. Nes visos partijos jau kaip ir turėjo savo kandidatus, bet tai nebūtinai bus jie“, – tikino L. Kojala.
Pavojaus signalas Merkel
Tiek iki šiol didžiausia Europos liaudies partija (EPP), tiek Socialistų ir demokratų aljansas neteko po kiek daugiau nei 40 mandatų. EPP ateinančiame parlamente turės 179 vietas, socialdemokratai tenkinsis 150 mandatų. Viena aišku – nei vienai iš šių jėgų nepavyks formuoti daugumos vien aplink save. Lemiami taps liberalų (ALDE) ir žaliųjų, arba kitų partijų balsai. „Na tą tokį nusisukimą nuo tradicinių jėgų mes matėme jau ir anksčiau. Tai tiesiog to paties proceso išraiška. Jau matėme ankstesniuose rinkimuose, kad vyrauja panašios tendencijos. Šiuo atveju žalieji Vokietijoje savotiškai užima tokios tradicinės kairės partijos vietą ir patys socialdemokratai ten pripažįsta, kad tarsi užleido savo pozicijas tam tikrais klausimais, kaip kad klimato kaita ir panašiai“, – tvirtino politologas L. Kojala.
Jam antrino ir apžvalgininkė Margarita Šešelgytė, teigdama, kad žalieji Vokietijoje pamažu, bet užtikrintai išstumia socialdemokratus iš kairiojo sparno. „Labai įdomūs rezultatai Vokietijoje, kur žalieji pasirodė labai gerai. Ir manau jau galima teigti, kad žalieji išstumia socialdemokratus toje pagrindinėje nuosaikios kairės partijos pozicijoje“, – sakė ji. Žaliųjų parama bus itin svarbi formuojant naują EP daugumą, todėl jų keliami klausimai bus neabejotinai labiau girdimi.
„Be abejo, svarbiausia žinia čia yra ta, kad abi didžiosios tradicinės jėgos neteko po berods 40 mandatų. O kai vieni pralaimi, kiti turi laimėti ir pasiimti tas vietas. Tai vieni tų laimėtojų būtų euroskeptikai ir populistai. Bet vėlgi, jų rezultatai nebuvo tokie geri, kokių jiems norėtųsi. Anksčiau buvo tarsi spėliojama, kad jie gali užimti trečdalį Europos Parlamento. Na ir bent jau žiūrint kol kas, dar aišku tie skaičiukai gali truputį keistis, bet jie turėtų gauti apie 150 vietų iš 751. Tai nėra trečdalis. Ir jie neįgaus kažkokio lemiamo žodžio“, – teigė M. Šešelgytė.
Anot jos, euroskeptikų balsai bus girdimi dažniau, jie kels jiems aktualius klausimus, tačiau realios įtakos sprendimų priėmimui jie neįgaus. „Bet vėlgi, vienas dalykas, kai tu kandidatuoji ir dalini pažadus, ir visai kas kita, kai tu atsisėdi prie stalo ir bandai pasiekti kompromisą. Ir toms radikalioms populistinėms jėgoms gali būti sunku tą padaryti, nes leistis į kompromisus nėra jų stiprybė. Viena yra kartu kalbėti, kita yra bandyti susitarti, kai interesai prasilenkia. Ir čia tos nuosaikios partijos gali daug lengviau rasti kompromisą, nes jos apskritai yra labiau linkusios ieškoti susitarimo, nei populistai“, – tvirtino politologė.
Dėl itin prastų rezultatų Vokietijoje netgi svarstoma, ar valdančioji koalicija šalyje gali tęsti darbą. „Merkel Krikščionių demokratų partija rinkimuose pasirodė prastai (28,9 proc. – DELFI), jų partneriai socialdemokratai pasirodė dar prasčiau (15,8 proc. – DELFI) ir čia jau kyla klausimas, ar pati vyriausybė galės dirbti toliau“, – kalbėjo L. Kojala.
Kiek netikėtai pačioje Vokietijoje euroskeptikų partija „Alternatyva Vokietijai“ gavo gerokai mažiau balsų, negu pati prognozavo – 10,9 proc.
„Kas liečia „Alternatyvą Vokietijai“, tai jie nenori šio rezultato parodyti kaip kažkokio pralaimėjimo. Taip, jie gavo mažiau, nei tikėjosi, bet mes matome, kad jie turi nuoseklią paramą ir tapo tokiais savotiškai stabiliais žaidėjais vietos politikoje. Plius ta jų žinia, kurią jie komunikavo, kad stabdykit pabėgėlius, ji galbūt būtų efektyvesnė jau prieš keletą metų“, – tvirtino L. Kojala.
M. Šešelgytė pabrėžė, kad pabėgėlių klausimo aktualizavimas nedavė laukto rezultato. „Visgi, tai didelė šalis su augančia ekonomika, kuriai reikia darbo jėgos. Ir netgi Bavarijoje, kuri pati yra konservatyvi ir netgi nuosaikūs krikdemai ten yra tokie konservatyvesni, vis tiek ši taktika nesuveikė. Iš pradžių tarsi būta daug baimės, kad atvažiuos ir bus blogai, bet paskui pamatė, kad tie atvažiavę gali dirbti, gali sėkmingai padėti nuimti derlių pas vietinius ūkininkus, o žemės ūkis labai paplitęs pačioje Bavarijoje, tai tas klausimas nustojo gąsdinti“, – sakė pašnekovė.
Smūgis Macronui
Prancūzijoje EP rinkimų rezultatai turi stiprią simbolinę reikšmę. Prezidento E. Macrono partija Marine le Pen vedamai „Nacionalinei Asamblėjai“, kuri surinko kiek daugiau balsų. Nors rezultatai buvo apylygiai, o „Nacionalinė asamblėja“ gaus tik vienu mandatu daugiau, visgi tai buvo simbolinis pralaimėjimas grandiozinius planus puoselėjančiam prezidentui.
„Marine le Pen pergalė šiuo atveju yra simboliška. Tai be abejo smūgis pačiam E. Macronui ir jo grandiozinei Europos vizijai, kurią jis siūlė. Ir šiuo klausimu čia labai svarbi socialinė atskirtis Prancūzijoje, ne tik imigracijos klausimai. Didelį vaidmenį atliko „geltonųjų liemenių“ protestai, kurie ir parodė šias problemas, tą atskirtį, ir mobilizavo žmones“, – sakė M. Šešelgytė.
Nors E. Macrono judėjimas nors ir nusileido „Nacionalinei Asamblėjai“, tačiau gavo 21 mandatą, o tai smarkiai sustiprino ALDE pozicijas parlamente. Iš viso liberalų blokas gavo 107 mandatus ir pagausino savo gretas 40 mandatų, lyginant su buvusiu parlamentu. ALDE tapo rimta ir svarbia jėga Europos politikoje ir galės pasirinkti, su kuria frakcija ir kokiomis sąlygomis formuoti daugumą.
„Taip, Macrono faktorius čia neabejotinai suveikė. Nors jo partija Prancūzijoje ir liko antra, nors vėlgi mandatų berods gavo vienodai, kiek ir Marine le Pen partija, bet balsais visgi atsiliko. Tačiau nepaisant to, tai žinoma buvo toks teigiamas impulsas liberalams. Ir jie tapo tokie matomi žaidėjai. Anksčiau jie būdavo tarsi koks mažesnis partneris, dabar matome, kad jie tapo trečia didžiausia frakcija parlamente“, – sakė L. Kojala.
JK partijos paskendo krizėse
Itin įdomiai šiuo atveju atrodo britų europarlamentarų pasiskirstymas. Šie parlamento nariai, jei viskas įvyktų pagal planą, savo šalį EP atstovautų tik iki lapkričio mėnesio, kai JK turėtų palikti Europos Sąjungą. Neaišku, ar pačioje JK iki šio termino pavyks susitarti dėl išstojimo sąlygų, todėl neatmetama, kad šalis gali pasilikti ir ilgesniam laikui.
Tai itin papiktino „Brexit“ siekiančių rinkėjų dalį, kurie savo balsą atidavė ne valdančiajai konservatorių partijai, o naujai Nigelio Farage'o sukurtai „Brexit“ partijai, kuri gavo net 28 mandatus. JK konservatoriai gavo vos 3 mandatus ir turės tiek pat atstovų, kiek ir TS-LKD. Tai blogiausias partijos pasirodymas EP rinkimų istorijoje, po kurio imta garsiai kalbėti apie partiją apėmusią krizę. Antroje vietoje taip pat netikėtai atsidūrė Liberalų Demokratų partija, gavusi 17 mandatų. Opozicijos lyderiai Leiboristai gavo vos 10 vietų.
„Ką rodo „Brexit“? Tai visų pirma rodo gilią tradicinių partijų krizę, visų pirma gilią konservatorių krizę ir jų negebėjimą susidoroti su „Brexit“ uždaviniu. Žmonės, kurie nori greito „Brexit“, nusivylė konservatoriais ir balsavo už „Brexit“ partiją. Savo krizę išgyvena ir Leiboristai, bet šita krizė ne vien tik susijusi su „Brexit“. Partija jau kurį laiką išgyvena tokią tapatybės krizę, jų lyderis toks gana prieštaringas. Tai vėlgi, tie, kas nori „Brexit“, balsavo už „Brexit“ partiją, kas nori likti, balsavo už liberaldemokratus ar kitus“, – sakė M. Šešelgytė.