Ginčas dėl dujų kainų tęsiasi jau daugiau nei metus, o konfliktas dėl naftos – daugiau nei pusmetį. Įvairūs Baltarusijos maisto produktų eksporto į Rusiją apribojimai ėmė rastis beveik iš karto po to, kai Rusija įvedė atsakomąsias sankcijas į JAV ir ES šalių įvestas sankcijas. O naujausią konfliktą sukėlė Maskvos sprendimas faktiškai atkurti sienos su Baltarusija kontrolę.
Pasienyje – „spyna“
Apie pastarąjį Rusijos sprendimą verta pakalbėti išsamiau. Jo įvardijama priežastis – A. Lukašenkos įsakas leisti be vizų į Baltarusiją įvažiuoti aštuoniasdešimties šalių piliečiams penkioms dienoms per Minsko oro uostą, tačiau manoma, kad tai tik pretekstas.
Iš tiesų Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovo įsakas dėl pasienio zonų nustatymo pasienyje su Baltarusija buvo priimtas dar prieš A. Lukašenkos sprendimą dėl bevizio atvykimo penkioms dienoms. Be to, visiškai akivaizdu, kad Baltarusijos sprendimas smarkiai padidins skaičių užsieniečių, atvykusių į Baltarusiją, o taip pat skaičių užsieniečio piliečių, kurie norės patekti iš Baltarusijos į Rusiją be pastarosios vizos.
Beje, Kazachstanas įvedė bevizį režimą – ir penkiolikai dienų – prieš trejus metus. Jeigu Maskva dabartinį Minsko sprendimą traktuoja kaip nedraugišką jos atžvilgiu, tai jis nė kiek nemažiau nedraugiškas nei Astanos dar prieš trejus metus priimtas sprendimas. Be to, dabartinis sienos tarp Rusijos ir Baltarusijos „uždarymas“ Rusijos buvo įvykdytas, švelniai tariant, keistu ir itin griežtu būdu. Anksčiau, dar iki atitinkamo sprendimo, automobilių kontrolės pasienyje iš viso nebuvo, nebent atsitiktinės patikros. Galime spėti, kad tai kėlė Rusijai nemalonumų.
Tačiau dabar švytuoklė pajudėjo priešinga kryptimi: trečiųjų šalių piliečiai, vykstantys automobiliais per Baltarusiją, pasienyje su Rusija pamatė „spyną“. Anksčiau pasienyje visai nebuvo tikrinama, ar asmuo turi Rusijos vizą. O dabar net ir turintiems Rusijos vizą neleidžiama įvažiuoti į Rusijos teritoriją. Užsieniečiams sakoma, kad šiame pasienyje nėra tarptautinio pasienio punkto, todėl vienintelė galimybė jiems patekti į Rusija yra važiuoti per Lietuvą, Latviją, Ukrainą, kaip tik jie nori, tik ne per Baltarusiją.
Skelbiama, kad piliečių tų šalių, kurioms nereikia Rusijos vizos norint įvažiuoti į Rusiją – Ukrainos ir Moldovos – per sieną taip pat neleidžia. Įleidžiami tik Baltarusijos piliečiai. Tokios keistos situacijos nėra prie nė vienos kitos Rusijos sienos.
Rusijos sprendimas kai kuo primena naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos sprendimą neįsileisti septynių šalių piliečių. O Rusija faktiškai uždraudė visų šalių piliečiams įvažiuoti per Baltarusijos sieną, išskyrus Baltarusijos piliečiams.
Gali būti, kad po kurio laiko sienos kirtimo punktai vis dėl to bus įrengti, jeigu krizė Rusijos ir Baltarusijos santykiuose bus sureguliuota. Tačiau bent jau kol kas susidaro įspūdis, kad Rusija labai norėjo kuo greičiau pamokyti Baltarusiją ir „parodyti jai jos vietą“. Ir tokių griežtų priemonių priežastimi tapo ne kokios nors problemos, susijusios su padėtimi pasienyje, bent jau ne tik jos.
Į kiekvieną „taip“ yra savo „ne“.
Susidaro įspūdis, kad viso to priežastis – ne tiek pasikeitusi Minsko politika, kiek jo nuotaika ir atmosfera jame. Faktiškai Baltarusija kaip buvo, taip ir liko ekonominiu ir politiniu požiūriu susijusi su Rusija.
Santykių su Vakarais atšilimas, kuriam įtakos turėjo Baltarusijos tarpininkavimas Donbaso konflikte ir politinių kalinių paleidimas, neįgavo jokių institucinių formų. Galima teigti, kad kol kas neįgavo. Tačiau Minske kol kas nekalbama apie jokį suartėjimą.
Baltarusija nuo pat santykių atšilimo nesulaukė aukso lietaus: derybos dėl 3 mlrd. JAV dolerių paskolos su Tarptautiniu valiutos fondu tęsiasi jau kelerius metus, ir rezultatas kol kas nepasiektas.
Kas pasikeitė? Atmosfera. Jeigu dar prieš kelerius metus Vakarų atstovų koja nebuvo palietusi Baltarusijos žemės ir galiojo sankcijos daugeliui Baltarusijos pareigūnų, tai dabar sankcijos yra atšauktos, vyksta intensyvus dialogas, aukšto rango Vakarų atstovai lankosi Minske, o Baltarusijos atstovai – Vakarų sostinėse.
Na, ir žinoma, Ukraina. Baltarusijos pozicija dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto – balansavimas: į kiekvieną „taip“ yra savo „ne“. Baltarusija nepripažino, kad Krymas yra Rusijos dalis (bet taip pat nepripažino, kad jis – Ukrainos dalis). Baltarusija balsavo prieš Jungtinių Tautų rezoliucijas, smerkiančias Rusiją dėl Ukrainos, tvarkingai balsavo. Tačiau pirmajai po revoliucijos Ukrainos vyriausybei Minskas žadėjo, kad iš šiaurės Ukrainai niekas nesmogs. Tik-tak, taip-ne. Ir galiausiai – Minsko susitarimai, kuriais remiasi visi – ir Kijevas, ir Maskva, ir Vašingtonas, ir Europos sostinės, ir Donbaso separatistai. Ir Minskas ne tik tapo jų pasirašymo vieta, būtent čia buvo įrengta derybų infrastruktūra. Tačiau nauda iš to nedidelė. O kokia alternatyva?
Ir viskas grįžta į pradžią
Tam tikra prasme istorija kartojasi. 2008 metais Baltarusija taip pat nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės. 2008-2010 metais Baltarusija ir ES išgyveno santykių normalizavimo „medaus mėnesį“, kas taip pat erzino Maskvą. Be to, kaip ir dabar, nebuvo nieko konkretaus. Deja, pavydų vyrą erzina pats žmonos flirtas, o ne jo pasekmės.
Įvairių vykusių „karų“ – dujų, naftos, maisto produktų, informacinių – jau ir nebesuskaičiuosi. Pirmojo dujų „karo“ metu 2004 metais, kai buvo sustabdytas dujų tiekimas Baltarusijai, A. Lukašenka Maskvos žingsnį pavadino „aukščiausio lygmens terorizmu“.
Šis įdomus tarpusavio santykių ypatumas kyla iš politinės Baltarusijos ir Rusijos kultūros, bet asmeninių A. Lukašenkos savybių. „Skandalo diplomatija“ – tai tarpusavio santykių su brangiu sąjungininku stilius.
Jeigu kalbėtume bokso analogijomis, politinis klinčas yra optimali A. Lukašenkos taktika. Grynai ekonominio konflikto metu nedidelei Baltarusijai yra sunku atsilaikyti prieš milžinišką Rusiją. O politinėje kovoje ... Anksčiau bent jau buvo įvairiai.
Nors, žinoma, niekas nesikartoja. Pirmiausia, greičiausiai todėl, kad keičiasi ne tiek Baltarusija, kiek Rusija. Antra, „pinigų nėra, tačiau jūs ten laikykitės“, kaip sakė Dmitrijus Medvedevas. Na, ne tai, kad visai nėra, bet jų labiau gaila duoti Baltarusijai.
Be to, keičiasi Rusijos bendradarbiavimo ir lyderystės kriterijai. Logika yra tokia: mes kariaujame Sirijoje (na, ir Donbase, tik niekam nesakykite), o baltarusiai kažkodėl nestoja petys petin? Koks gi tai sąjungininkas?
Anksčiau buvo laikai, kai A. Lukašenka daugeliui Rusijoje buvo idealas. Ar bent jau simpatiška alternatyva Kremliaus šeimininkui. Kokia tuomet buvo Baltarusijos „švelnioji galia“: Kremlius ir tuomet galėjo neduoti Baltarusijai pinigų, tačiau visuomenės nuomonė turi tam tikros galios net ir autokratiškose valstybėse.
„Tyli, rami ir komfortiška šalis“
O dabar viskas yra kitaip. V. Putinas užėmė Krymą. Užėmė Alepą. O ką užėmė A. Lukašenka? Jau minėtos spaudos konferencijos metu A. Lukašenka suformulavo savo Baltarusijos nacionalinės svajonės viziją: „tyli, rami ir komfortiška šalis“. Ar tai reiškia, kad Baltarusija jau rytoj pasitrauks iš sąjungos su Rusija ir puls į NATO glėbį? Arba kad „žalieji žmogeliukai“ atvažiuos mokyti baltarusių, kaip daryti teisingus geopolitinius sprendimus? Ne, to nebus.
Rusija spaus Baltarusiją ir greičiausiai tai darys pagal formulę „draugui – viskas, priešui – tik įstatymas“. O Baltarusija – viduryje: jau nebe viskas, bet dar ne įstatymas.
Baltarusija, savo ruožtu, kontraatakuos, kaip tai padarė A. Lukašenka praėjusių metų pabaigoje, kai atsisakė atvykti į Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) ir Kolektyvinio saugumo organizacijos viršūnių susitikimus ir nepasirašė EES muitų kodekso. Ir kontraatakuos būtent politinėse sferoje. Rusijai, žinoma, A. Lukašenkos nedalyvavimas integracinių struktūrų viršūnių susitikimuose – ne didelis nuostolis, tačiau Eurazijos sąjungos, net jei ir tik formalaus posovietinių šalių vienybės atspindžio, prarasti ji tikrai nenori.
Anksčiau ar vėliau ekonominiai ginčai bus išspręsti, kaip tai jau ne kartą buvo padaryta praeityje, ir ginčas dėl sienos anksčiau ar vėliau irgi bus išspręstas. Tiesą pasakius, čia ir spręsti nelabai yra ką. Tad rytoj neįvyks nieko radikalaus. Tačiau tendencija jau keičiasi, keičiasi ir dvišalių santykių ateitis. Ir konfliktas dėl sienos yra labai simboliškas: durys užsidaro. Ir link to veda ne tiek asmeninių abiejų autoritarinių vadovų – A. Lukašenkos ir V. Putino – santykių dinamika, kiek nacionalinių valstybių – tiek Baltarusijos, tiek ir Rusijos – formavimosi logika.