„Rusijos armija bando kurti naują, spaudai draugišką (ar bent jau pakantų) įvaizdį. Atsirado tokios naujovės kaip televizijų filmuojamos trumpos spaudos konferencijos, tokie kraujotaką gerinantys renginiai kaip Tarptautinės kariuomenės žaidynės ir drabužių parduotuvių tinklas, kuriame prekiaujama odinėmis striukėmis ir vaikiškais trikotažiniais marškinėliais, - pažymi žurnalistas.
Tačiau Marinskio teatro orkestro atlikti Prokofjevo ir Bacho kūriniai, nuskambėję senoviniame amfiteatre, kuris buvo atkovotas iš teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“, kol kas yra pats ambicingiausias Rusijos gynybos ministerijos spaudos triukas. Tai buvo grandiozinis propagandinis eksperimentas, Rusijos kultūrinį palikimą sutuokęs su jos karinėmis ambicijomis“.
A. Rothas mano, kad Rusija „The Washington Post“ ir „The New York Times“ reporterius bei CNN ir BBC televizijos komandas pakvietė į Siriją būtent tam, kad jos nušviestų šį koncertą. Taigi vėlų praėjusio antradienio vakarą iš Maskvos į Hmeimimo oro bazę Sirijoje Gynybos ministerijos lėktuvu „Il-62“ išskrido daugiau kaip 100 tarptautinių žurnalistų. Kelionės metu iš jų buvo paimti pasai, pažymima straipsnyje.
„Likusią viešnagės dalį mes rengėme reportažus iš burbulo vidaus. Turistiniu autobusu be jokio išankstinio įspėjimo buvome vežiojami iš vienos vietos į kitą. Turėdavome greitai surinkti medžiagą ir grįžti į autobusą. Neturėjome jokių informacijos šaltinių, išskyrus rusų šeimininkus, taigi mums liko tik prisiminti, kad matome tik tai, ką norėjo parodyti Rusijos pajėgos“, - rašo A. Rothas.
„Mūsų pirmoji aplankyta vieta buvo pati oro bazė, kurią Rusijos kariuomenė paslapčia renovavo, kai rugsėjį Sirijoje staiga pasirodė rusų kariniai lėktuvai, - toliau pasakoja žurnalistas. – Kai atvykome, rusų kariai repetavo gegužės 9 dieną numatytą paradą, skirtą pergalei prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare. Ministerijos atstovas spaudai tikino, kad žurnalistų pasirodymas per parado repeticiją tėra sutapimas. Panašios frazės skambėjo kiekvieną kartą, kai kelionės metu susidurdavome su scenomis, kurios atrodė surežisuotos“.
Pati bazė nebuvo prabangi, bet švari ir įspūdinga: tinklinio aikštelė ir sporto zona, psichologinės pagalbos palapinė ir atskira vieta diskusijoms apie politines naujienas, kareivinės ir valgykla.
„Vizitai iš esmės buvo suplanuoti televizijoms: mes greitai judėjome nuo vienos palapinės prie kitos, kad operatoriai spėtų filmuoti ir eitų toliau. Paklausti, kaip gyvena bazėje, kariai patardavo žurnalistams kalbėtis su karininku, kuris atskleidė, kad tarnybos laikotarpis šioje bazėje trunka tris mėnesius, o kariai turi nemažai laiko poilsiui ir savaitgaliais gali klausytis koncertų“.
Oro bazėje buvo matyti maždaug dešimt lėktuvų, tarp jų bombonešiai Su-24 ir Su-34, taip pat rusiški naikintuvai Su-35. Šioje Rusijos bazėje vis dar verda veikla: per dieną lėktuvai kyla apie 20 kartų, nepaisant to, kad kovo mėnesį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė pergalę ir nurodė išvesti pajėgas.
„(Rusijos gynybos ministerijos spaudos tarnybos ir informacijos valdybos pirmininko Aleksandro) Konašenkovo mes paklausėme apie Alepo ligoninę, kurią išlaiko organizacija „Gydytojai be sienų“. Praėjusį mėnesį per antskrydį prieš šią ligoninę žuvo mažiausiai 55 žmonės. A. Konašenkovas parodė mums spalio mėnesį darytą palydovinę nuotrauką, įrodančią, jo teigimu, kad ši ligoninė niekada nebuvo bombarduojama ir kad pranešimai apie žuvusius žmones buvo suklastoti, - rašo A. Rothas. – A. Konašenkovas išsisuka nuo atsakymo į klausimą, kokie yra šalutiniai Rusijos antskrydžių nuostoliai ir kiek taikių gyventojų per juos žuvo: jis pareiškė, kad Rusijos aviacija nėra padariusi žalos civiliams gyventojams. Spaudos konferencija tęsiasi dar ketvirtadalį valandos ir staiga baigiasi“.
„Kiek jūs galite tai filmuoti? Lipkite į autobusą!“, - sušunka vienas iš Gynybos ministerijos paskirtų prižiūrėtojų ir mes išvykstame. Važiuojame per Sirijos provinciją į vieną gyvenvietę į šiaurę nuo Hamos, kur Rusijos kariuomenė nori parodyti mums susitaikymo ceremoniją, kai šiame rajone buvo nugalėta grupuotė „Jabhat al Nusra“. Kai atvykstame, gatvėse matyti šimtai gyventojų, laikančių Sirijos vėliavas ir Basharo al Assado portretus.
Gyvenvietės pavadinimą – Kaukabas – sužinome tik tuomet, kai atvykstame, pasakoja A. Rothas.
Gyventojai nurodo skirtingą informaciją, prieš kiek laiko šis miestas buvo atkovotas: jų vertinimai varijuoja nuo pusantro mėnesio iki penkių mėnesių. Rusijos kariai vaikams išdalija humanitarinės pagalbos paketus. Vienoje palapinėje vyrai arabiškomis skarelėmis uždengtais veidais perduoda ginklus vyriausybės kariams. Tai spektaklis, kuriam mes buvome nepasiruošę, pažymi žurnalistas.
Vienas vyriausybės kareivis, vardu Firasas, pasakojo, kad yra krikščionis iš Homso ir kad islamistai nupjovė galvas jo žmonai ir tėvams. „Likau vienas, - sako jis. – Dabar niekada nesiliausiu kovojęs“. Kitas vyras tvirtino, jog kadaise dirbo Kaukabo policijos viršininku ir buvo priverstas slapstytis penkerius metus. Jis dėkojo Rusijai už tai, kad ji parėmė Sirijos kariuomenę, ir teigė, kad norėtų grįžti į savo senąsias pareigas.
Dvi valandas praleidę Kaukabe, žurnalistai buvo nuvežti į penkių žvaigždučių viešbutį Latakijoje, šiaurės vakariniame Sirijos kampe. Sėdint šiame viešbutyje ir žvelgiant į krištolinius Viduržemio jūros vandenis, lengva pamiršti, kad šioje šalyje vyksta karas, rašo A. Rothas.
Po nakties viešbutyje, 7 val. ryto grupė buvo vežama į Palmyros amfiteatrą, kur buvo numatytas koncertas. Jame, pasak gandų, turėjo groti V. Putino draugas, violančelininkas Sergejus Rolduginas, turėjęs sąskaitų užsienio bankuose, per kurias, anot „Panamos dokumentų“, buvo nutekinti šimtai milijonų dolerių“.
Neturėdami interneto ir galėdami naudotis tik labai silpnu mobiliuoju ryšiu, žurnalistai didžiąją septynių valandų kelionės dalį praleido dairydamiesi į pakelės miestus ir ieškodami juose gyvenimo ženklų. Jie taip pat stebėjosi saugumo priemonėmis, kurių buvo imtasi per jų ekskursiją. Dėl jų vilkstinės, kurią sudarė visureigiai „Humvee“ ir šarvuoti transporteriai, buvo uždaryti kiti keliai ir sankryžos. Juos taip pat lydėjo mažiausiai keturi sraigtasparniai Mi-24 ir Ka-52.
Palmyroje žurnalistai greitai buvo pravesti pro apgriuvusius paminklus. Rusų pareigūnai teigė, kad jiems padaryta žala vis dar vertinama. Rusijos ambasadorius prie UNESCO priekaištavo Vakarams, kad jie nenori bendradarbiauti su B. al Assado vyriausybe atstatant šias istorines vertybes.
„Mes vis dar galėjome girdėti artilerijos aidą (mums sakė, kad frontas yra maždaug už 16 km nuo šios vietos). Praėjusį mėnesį netoliese išdygo Rusijos karinė bazė – neva tam, kad prisijungtų prie išminavimo darbų. Joje matėsi palapinių eilės, priešlėktuvinės sistemos ir šarvuočiai, bet mums buvo uždrausta ją fotografuoti“, - rašė A. Rothas.
Palmyros senoviniame amfiteatre jau sėdėjo Rusijos ir Sirijos elitas. Savo vietą buvo užėmęs Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis, taip pat Sirijos jaunimo aktyvistai.
„Šis koncertas per valstybinę Rusijos televiziją bus transliuojamas į kiekvienus Rusijos namus. Tačiau tam, kad pasiektų Vakarų gyventojus, Kremliui reikėjo mūsų“, - teigė A. Rothas.
Į koncertą buvo atvykęs garsus dirigentas Valerijus Gergijevas. Ten buvo ir S. Rolduginas. „The New York Times“ jis sakė, kad savo Stradivarijaus violančelę paliko namie, kad jai nepakenktų „karštis ir dulkės“.
Koncertas truko vieną valandą. Po kelių oficialių kalbų žurnalistai vėl sėdo į autobusą ir septynias valandas per dykumą buvo vežami atgal į viešbutį Latakijoje. Kitą popietę, po 56 valandų, praleistų Sirijoje, jie buvo nuskraidinti į Maskvą.