Norint įveikti V. Putiną, pirmiausia reikia išmokti žaisti pagal jo taisykles.
Neseniai vienas studentas manęs paklausė: „kodėl JAV nesustabdo Vladimiro Putino?“ Jis nebuvo eilinis studentas, tai nebuvo eilinis koledžas. Jis buvo aukšto rango karinis pareigūnas iš sąjungininkų šalies, mes buvome Džordžtauno universiteto Užsienio reikalų mokykloje, kurioje dėstau kursus apie nacionalinio saugumo strategijas.
Ne jam vienam kyla tokių klausimų. Daugelis svarsto, kaip V. Putinas vis išsisuka ir išsisuka. Per kelerius pastaruosius metus Rusija užpuolė Gruziją, surengė kibernetinį išpuolį prieš Estiją, įsiveržė į Rytų Ukrainą, pavogė Krymą, rengė išpuolius Sirijoje, padidino povandeninių laivų patruliavimą iki Šaltojo karo laikų lygio, kelia nerimą Rytų Europai. Lokys sugrįžo.
Prieš penkerius metus Vašingtone užsienio politikos elitas išjuokė Rusiją. Dabar niekas nesijuokia. Praėjusį mėnesį Rusijos naikintuvas skraidė visai prie pat Amerikos laivo Juodojoje jūroje – praskrido taip arti, kad praktiškai palietė vandenį, kitas naikintuvas suko ratus aplink Amerikos karinį žvalgybinį lėktuvą „RC-135“.
Lyg V. Putinas sakytų NATO: „Ei, amerikiečiai nė patys neapsigina. Tikrai tikite, kad apgins jus?“
Putinas turi caristinę „Didžiosios Rusijos“ viziją ir strateginį mąstymą ją įgyvendinti. Jos tikslas paprastas – išstumti JAV iš NATO, paskui praplėsti Rusijos įtakos sferą iki Atlanto vandenyno. Jei (JAV prezidentu) išrinktų Donaldą Trumpą, manau, taip galėtų nutikti.
Pasak publikacijos autoriaus M. Weisso, V. Putinas kariauja šešėlinį karą su Vakarais ir jį laimi. Na, o Amerikos strategai gaudo savo uodegas, laidosi skambiomis frazėmis, kaip antai: „Ar tai hibridinis karas pilkoje zonoje?“ Koks skirtumas. Laimėkime jį. Kad laimėtume prieš V. Putiną, pirmiausia turime „pažinti priešą“, kaip sakė senovės kinų strategas Sun Tzu. Kartais tam prireikia pašalinio asmens. Esu buvęs privačiu samdomu kareiviu, nesu persisėmęs Pentagono mąstysena. Žinau, koks yra V. Putinas, kokį karą jis kariauja – to nerasi koledžų vadovėliuose apie karybą. Tą galima rasti fantastiniuose romanuose, kurie kartais atspindi tiesą.
Romane „Šešėlinis karas“ Bretas Witteris rodo, kaip iš tiesų atrodo V. Putino karas. Beje – tai ne toks karas, kokiame kariavo jūsų seneliai.
Šešėlinis karas telkiasi aplink Tomą Locke‘ą – simpatingą, nors ir sužalotą vaikiną. Jis aukšto lygio samdomas kariškis, dirbantis didžiulei privačiai karinei kompanijai, kuri daro tai, ko nedaro JAV vyriausybė.
T. Locke‘as slapta išsiunčiamas į Rytų Ukrainą užtikrinti, kad Amerikos oligarchas būtų išrinktas prezidentu. Tačiau viskas nėra taip, kaip atrodo. Neaišku, kas tikrasis klientas. Jis turi amerikietišką sutartį. Lyg ir. Knyga atspindi šiuolaikinių privačių samdomų karių realybę.
Na o klastingasis T. Locke‘o bosas Bradas Wintersas dirba savo darbus Vašingtone, Hiustone, Niujorke, Londone ir kitur. Jis tvarko savo verslą, nepaisant to, ką sako klientams. Ko nori toks žmogus kaip Wintersas? Visko. Jis – vienas iš pasaulio galingųjų, turinčių privačią kariuomenę.
Šešėlinis karas remiasi tikrais įvykiais. Jis atitraukia uždangą nuo tokių konfliktų kaip Ukrainoje, aiškina, kodėl V. Putinas pergudrauja Vakarus. Tai svarbu, nes konfliktas nesibaigs Ukraina. V. Putinas turi didesnių planų.
V. Putinas laimi, nes kariauja šešėlinį karą, o JAV – ne. Jei JAV nori jį sustabdyti, ji privalo suprasti, kaip vyksta šešėlinis karas. Štai ką vertėtų žinoti.
10 šešėlinio karo bruožų
1.Valstybės mažiau svarbios. Šiuolaikinės galingosios valstybės nėra tiesiog šalys, tai – multinacionalinės, superturtingos korporacijos. Žurnalo „Fortune“ 500 stambiausių pasaulio bendrovių sąraše dauguma bendrovių yra galingesnės už valstybes, kurių dauguma yra silpnos. „Šešėlinis karas“ – veiksmo kūrinys, tačiau vos kelios iš „galingųjų valstybių“ yra valstybės. Į tokius konfliktus, kaip su Ukraina, įsitraukia korporacijos.
2. Grįžta privatūs samdomi kariai. Ši sritis kelis amžius beveik nefunkcionavo, paskui ją atgaivino JAV Irake ir Afganistane, kur apie pusę Amerikos kariuomenės sudarė samdomi kariai. Dabar Rusija, Nigerija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir korporacijos samdo kareivius. T. Locke‘as tikina, kad samdomi kariai kovoja abiejose pusėse kare Ukrainoje, uždirba iš karo.
3. Egzistuoja giluminės valstybės. Tai elito tinklai, kurie kartais valdo šalis per sektorius už savo pačių gerovės ribų. Šešėlinis karas atskleidžia ryšius tarp Volstrito ir K street (JAV), parodo, kaip galima manipuliuoti nacionaliniais interesais dėl akcininkų pelno. Kai kas tai neigia, tačiau tai ne nauja.
4. Kariai užmaskuoti, jie gali ir nekovoti už valstybes. Šešėlinis karas nuveda į frontą Ukrainos kare. Kareivių mažai. Daugiausia – policininkų, samdomų karių, nusikaltėlių ir pabėgėlių. Kartais nebeaišku, kas priešas.
5. Ekonomika gali būti ginkluota. Šešėliniai karai utilizuoja visus nacionalinės galios instrumentus, ne tik karinius. Ekonomika – mėgstamas Putino vėzdas. Pamirškite Antrojo pasaulinio karo laikų bombas. Putinas užsuka Europai dujas, kai ši nešoka pagal jo dūdelę, sukelia Europoje energetikos krizę. Šešėliniame kare kovojama ne dėl teritorijos, o dėl energetikos ir pramonės.
6. Svarbiausia – slaptos operacijos. Informacijos amžiuje įtikinamas paneigimas yra galingesnis už tankų divizijas. Rusijos kariuomenė galėtų atvirai įsiveržti į Ukrainą, tačiau V. Putinas pasitelkia samdomus karius, vadinamuosius žaliuosius žmogeliukus. Kaip galima kariauti karą, kuris neegzistuoja? Negalima. Tai puiki V. Putino strateginė gynyba.
7. Širdys ir protai nesvarbu. Pamirškite Irako ir Afganistano kontrsukilimų strategijas. Deja, šešėliniame kare ne žmonės svarbu. Karas Ukrainoje – ne „Oranžinės revoliucijos“ pratęsimas, tai oligarchų dvikovos ir kita.
8. Daug melo. Dalis galingiausiųjų nešaudo kulkomis. V. Putinas supranta propagandos galią ir naujienų permainingumą. Net kai jo pakalikai šovė į keleivinį lėktuvą, pasaulis greitai tai pamiršo, nes kibernetinių įsibrovėlių armija neigė tai, kas akivaizdu.
9. Laimėjimas pasikeitė. Nebereikia kariauti tradiciniu būdu.
Supertechnologijos ir triumfas mūšio lauke šešėliniame kare nieko nereiškia. Čia svarbiau klasta ir apgaulė. Didžiausias T. Locke‘o turtas – ne ginklai (kurių jis turi daug), o jo smegenys.
10. Žmonės vis dar svarbiausi. Kovos lauke greitai supratau, kad pasitikėjimas tarp žmonių yra skirtumas tarp sėkmės ir nesėkmės. Tačiau išdavystė irgi yra šešėlinių karų kriterijus.
Tai, kas nutinka T. Locke‘ui „Šešėliniame kare“ – puiki įžanga į tai, kaip šiuolaikiniai kariai turi judėti šiame gąsdinančiame naujame pasaulyje.
Kare vienas vaizdas keičia kitą. Tai jau ne kova už karalių ir šalį. Šiuolaikiniai karai yra šešėliniai. Tiesa, mes smūgiuojame į tamsą, o Putinas kariauja šešėlinį karą, todėl ir laimi.
Išeitis? Straipsnio autoriaus teigimu, metas Amerikai smogti atgal, tiesa, taip pat šešėlyje. JAV taip darė Šaltojo karo metu, o dabar metas smigti atgal Tomo Locke‘o stiliumi.