„Amnesty International“ pirmadienį paskelbė mananti, kad per susidorojimą su protestais Irane žuvo mažiausiai 208 žmonės. Pats Iranas antradienį paneigė didelius aukų per protestus skaičius, tačiau nepateikė kitų duomenų.
Tokių nuožmių politinių neramumų Irane nebuvo jau 40 metų, t. y. nuo tada, kai šalyje įvyko Islamo revoliucija. Nors skelbiamas žuvusiųjų skaičius – 180, tikėtina, kad jų – keliais šimtais daugiau. Tai aukos, nukautos vyriausybei ėmus su nevaldoma jėga malšinti įpykusius protestuotojus.
Piliečių nepasitenkinimą sukėlė prieš dvi savaites staiga bent 50 proc. išaugusios degalų kainos, kurių augimą lėmė sumažintos vyriausybės subsidijos vartotojams. Jau po 72 valandų įsiutę demonstrantai užplūdo didelių ir mažų miestų gatves, reikalaudami, kad būtų padarytas galas Islamo Respublikos vyriausybės ir jos lyderių viešpatavimui, rašo dienraštis „The New York Times“.
Daugelyje vietų saugumo pajėgos į protestus sureagavo ugnimi: paleistų kulkų taikiniais, kaip teigia liudininkai ir rodo nufilmuota medžiaga, tapo beginkliai, daugiausia – neturintys darbo arba mažas pajamas gaunantys 19–26 metų į gatves išėję vyrai. Vien pietvakariniame Mahšahro mieste, anot liudininkų ir medicinos personalo, Islamo revoliucijos gvardijos iniciatyva buvo nušauta ir nužudyta nuo 40 iki 100 pelkingoje vietovėje mėginusių pasislėpti demonstrantų, daugiausia – beginklių, jaunų vyrų.
„Pastaruoju metu įvykusį brutalios jėgos panaudojimą prieš žmones reikia laikyti precedento neturinčiu atveju net ir įvairiais žiaurumais garsėjančioje Islamo Respublikos istorijoje“, – sakė Omidas Memarianas, Niujorke veikiančios žmogaus teisėmis Irane besirūpinančios grupės „Center for Human Rights in Iran“ direktoriaus pavaduotojas.
Remiantis tarptautinių teisių gynimo organizacijų, opozicinių grupių ir vietos žurnalistų perduotais duomenimis, iš viso per keturias dienas buvo nužudyta nuo 180 iki 450 piliečių, o galbūt net daugiau. Pranešama ir apie ne mažiau kaip 2 tūkst. sužeistųjų bei 7 tūkst. sulaikytųjų. Šie padariniai – nevaldomo smurto, nukreipto prieš žmones, pasipiktinusius lapkričio 15 d. išplatintu pranešimu apie degalų kainų augimą, rezultatas.
2009-aisiais, kai galinga protestų banga Irane siūbtelėjo po įvykusių rinkimų, malšinant bruzdesį buvo nukauti 72 žmonės, ir tai įvyko per daug ilgesnį laikotarpį – maždaug 10 mėnesių.
Tiktai dabar, praėjus beveik dviem savaitėms po protestų numalšinimo, ėmė aiškėti žudynių ir griovimų mastą patvirtinančios detalės.
Šis smurto protrūkis ne tik atskleidė didžiulę Irano lyderių frustraciją, bet ir parodė, kiek rūpesčių jiems kelia ekonominiai ir politiniai iššūkiai, kurių neišvengiamai tenka imtis, – pradedant JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos paskelbtomis sankcijomis ir baigiant augančiu kaimynių – kitų vis labiau stabilumą prarandančių Artimųjų Rytų šalių – reiškiamu pasipiktinimu.
Pranešimas apie degalų kainų didinimą, paskalbtas tada, kai daugelis iraniečių buvo atsigulę miegoti, nuskambėjo šaliai ieškant būdų, kaip užkišti biudžete žiojėjančią skylę. Viena iš jos radimosi priežasčių – D. Trumpo administracijos paskelbtos sankcijos, ypač – griežtas Irano naftos eksporto ribojimas. Sankcijų tikslas – priversti Iraną iš naujo suderinti 2015 metais sudarytos branduolinės sutarties su galingiausiomis pasaulio valstybėmis sąlygas. Vėliau prezidentas D. Trumpas paskelbė, kad sąlygos – nepakankamos, todėl JAV iš sutarties pasitraukia.
Pagrindiniais visą šalį apėmusių neramumų epicentrais tapo miestai ir gyvenvietės, kurių kontingentas – mažas pajamas gaunančios ir darbininkų klasei priklausančios šeimos, o tai reiškia, kad šįkart subruzdo ta Irano visuomenė dalis, kuri nuo revoliucijos laikų traktuojama kaip pati lojaliausia.
Daugelis šoko ištiktų ir pasipiktinusių iraniečių savo įtūžį nukreipė tiesiai į pagrindinį lyderį – Ajatolą Ali Khamenei. Vėliau susidorojimą su maištininkais jis pavadino deramu atsaku, kurio sulaukė sąmokslą surengę Irano priešai, gyvenantys tiek šalies viduje, tiek už jos ribų.
Po masinių žudynių buvo išplatintas gana provokatyvus Miro Husseino Moussavi įspėjimas. Šis politikas – opozicijos lyderis, kandidatavęs prezidento rinkimuose 2009 metais. Tai jo pralaimėjimą lydėjo taikios demonstracijos, aukščiausiojo lyderio ajatolos Khamenei taip pat numalšintos jėga.
M. H. Moussavi nuo 2011-ųjų yra taikoma namų arešto bausmė. Jis nedažnai prabyla viešai. Tačiau šeštadienį opozicionierių leidžiamoje interneto svetainėje politikas nedviprasmiškai apkaltino aukščiausiąjį lyderį piliečių žudymu. Įvykusį smurtą jis palygino su liūdnai pagarsėjusiomis vyriausybės pajėgų surengtomis 1978-ųjų skerdynėmis. Po metų šachas Mohammedas Reza Pahlavi buvo nuverstas. Jo nuvertimas – dabar šalį valdančių Islamo revoliucijos dalyvių darbas.
„1978-aisiais siautę žudikai buvo nereliginio režimo atstovai, o 2019-ųjų lapkritį šaudę asmenys ir agentai atstovauja religinei vyriausybei, – teigia M. H. Moussavi. – Tada vyriausiasis vadas buvo šachas, o šiandien vadovauja aukščiausiasis lyderis – absoliučias galias turintis autoritetas.“
Valdžios pareigūnai atsisako nurodyti aukų ir suimtųjų skaičių, o neoficialiai skelbiamus duomenis apie žuvusiuosius vadina spekuliatyviais. Vis dėlto Irano vidaus reikalų ministras Abdolreza Rahmani Fazli pripažino, kad šalį purto masiniai neramumai.
Valstybinės žiniasklaidos kanalais jis paskelbė, kad protestai įsiplieskė 29-iose iš 31-os provincijos, ir buvo atakuota 50 karinių bazių, o tai (jei informacija teisinga) byloja apie veiksmų koordinaciją, kurios pristigo per ankstesnius protestus. Oficialūs Irano informacijos šaltiniai pranešė, kad tarp žuvusiųjų ir sužeistųjų – keletas apsaugos pajėgose tarnavusių asmenų.
Kalbėdamas apie sugriautus pastatus ir suniokotus įvairius objektus, vidaus reikalų ministras paminėjo 731 banką, 140 viešosios paskirties vietų, 9 religinius centrus, 70 degalinių, 307 transporto priemones, 183 policijos automobilius, 1 076 motociklus ir 34 greitosios pagalbos automobilius.
Didžiausio ligi šiol užfiksuoto masto smurtas, esą, buvo įvykdytas Mahšahre ir jo apylinkėse. Šiame Irano pietvakariuose esančios Chuzestano provincijos mieste gyvena 120 tūkst. žmonių. Pagrindinė teritorijos etninė bendruomenė – arabai. Šio regiono žmonės nuo seno garsėja maištingomis nuotaikomis ir neprielankiu požiūriu į centrinę vyriausybę. Mahšahras yra netoli didžiausio šalyje naftos chemijos pramonės komplekso ir pakeliui į Bandare Emam Chomeini.
Ištisas tris dienas, kaip teigia vietos gyventojai, protestuotojams pavyko išsilaikyti didžiojoje Mahšahro ir jo apylinkių dalyje: buvo užblokuotas pagrindinis į miestą ir greta esantį naftos chemijos pramonės kompleksą vedantis kelias. Praeitą savaitę per televiziją transliuotame interviu Irano vidaus reikalų ministras patvirtino, kad protestuotojai kontroliuoja padėtį Mahšahre ir eismą miesto keliuose, tačiau į konkrečius klausimus, susijusius su mieste įvykusiomis masinėmis žudynėmis, Irano vyriausybė taip ir neatsakė.
Vienas miesto gyventojas, 24-erių metų darbo neturintis chemijos studijas baigęs vyras, padėjęs organizuoti protestus ir užblokuoti kelius, sakė buvęs mažiau nei per pusantro kilometro nuo tos vietos, kurioje įvyko masinis sušaudymas. Tarp žuvusiųjų, anot miestelėno, – jo bendraamžis geriausias draugas ir 32-ejų metų pusbrolis. Abiem, esą, kulkos pataikė į krūtinę. Nukautųjų kūnai po penkių dienų buvo sugrąžinti šeimoms, bet tai įvyko tik tada, kai artimieji pasirašė po pažadais nerengti laidotuvių ir jokių atminimui skirtų apeigų, be to, nesikalbėti su žiniasklaida.
Jaunasis protesto dalyvis ir rengėjas patikino, kad lapkričio 19-ąją – kitą dieną po masinių žudynių – jį ir patį kliudė kulka. Tai įvyko, kai gvardija tankais įvažiavo į vieną iš skurdžiausių Mahšahro priemiesčių.
Pasak įvykių liudininko, šūviai tarp gvardijos ir vietinių arabų netilo kelias valandas. (Ginklų galima rasti kone kiekvieno tenykščio piliečio namuose, nes jų prireikia medžiojant.) Irano valstybinė žiniasklaida ir liudininkai teigia, kad per susidūrimą Mahšahre buvo nukautas vyriausiasis gvardijos vadas. Kaip matyti iš „Twitter“ paviešintų vaizdų, kovų zonoje buvo dislokuota ir tankų.
Telefonu kalbinta 32-ejų metų slaugos darbuotoja iš Mahšahro pasakė, kad ligoninėje teikė pagalbą sužeistiesiems. Daugelis iš jų sužalojimų patyrė galvos arba krūtinės srityje.
Dar šešios Europos šalys prisijungė prie Irano mainų sistemos
Prancūzija, Didžioji Britanija ir Vokietija nurodė, kad dar šešios Europos šalys prisijungė prie INSTEX, prekybos mainų sistemos, sukurtos tam, kad įmonės galėtų plėtoti verslo santykius su Iranu nepažeisdamos JAV paskelbtų sankcijų, rašoma Laisvosios Europos radijo portale.
Lapkričio 30 d. paskelbtame trijų minėtų valstybių bendrame pareiškime nurodoma, kad galima tik džiaugtis sprendimu prisijungti prie INSTEX, priimtu Belgijos, Danijos, Suomijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Švedijos vyriausybių.
JAV atkakliai demonstruoja nepritarimą tokiam planui: valstybės viceprezidentas Mike‘as Pence‘as kiek anksčiau šiais metais nurodė, kad partnerės Europoje turėtų liautis silpninusios sankcijas, kurias JAV paskelbė kovodama su žudikišku, revoliucingu režimu.
Paryžiuje įsteigta INSTEX, arba Prekybos mainų palaikymo priemonė, yra specialiosios paskirties finansinis instrumentas, leidžiantis Iranui ir toliau prekiauti nafta mainais už įvairius importuojamus produktus bei paslaugas, nesinaudojant JAV doleriu.