Pasaulis vis dar intensyviai svarsto, kuri iš grupuočių ir už jų stovinčių valstybių paims viršų bei spręs šios šalies likimą bent jau artimiausiu laiku. O Izraelis šalia svarstymų tiesioginėmis karinėmis priemonėmis užtikrina, kad Sirijos karinis potencialas nekeltų jų šaliai grėsmės artimiausią penkmetį, o galbūt ir ilgiau.
Sirijos valstybės ginkluotųjų pajėgų pradžia laikomi 1923-ieji metai, kuomet faktinio Prancūzijos valdymo metu („prancūzų mandatas“) buvo sukurti pirmieji vietinių savanorių daliniai, nors šių formuočių karininkai buvo svetimšaliai prancūzai. Besibaigiant II pasauliniam karui Sirijos pajėgos gavo „Levanto ginkluotųjų pajėgų“ pavadinimą (Troupes du Levant), tačiau 1946-aisiais, pasitraukus prancūzams, kariuomenė tapo pagrindine šalies apsauga nuo išorės agresijos.
Žinoma, kaip buvo priimta tuose kraštuose audringame XX-jame amžiuje, savo šalies gynyba nebuvo pagrindinė ginkluotųjų pajėgų užduotis. Nesibaigiantys kariniai perversmai ir reguliarūs bandymai sunaikinti jauną žydų valstybę – tai arabų šalys mielai praktikavo, o Sirija aktyviai ir noriai dalyvavo atliekant šiuos veiksmus. 1958–1961 metais Sirijos kariuomenė buvo vadinama „Pirmąja armija“, o politinio sąjungininko Egipto ginkluotosios pajėgos – „Antrąja armija“. Kad ir kaip ten būtų, vieną šalies vadovą keitė kitas, pasipuošęs dar spalvingesniais antpečiais, motinos laidojo karuose su Izraeliu žuvusius sūnus, mažėjo šalies teritorija (Sirija neteko dalies Golano aukštumų), tačiau galiausiai į valdžią (žinoma, perversmo ir artimiausio partijos konkurento pašalinimo keliu) prasibrovė Hafezas al-Assadas. Savo partijos „bičiulio“ Hafezas nenudaigojo, o „humaniškai“ kalino Damaske 23-ejus metus, kol šis pasimirė nuo širdies smūgio. Bet kokiu atveju, perversmai baigėsi, neapykanta Izraeliui niekur nedingo, tačiau ginkluotosioms pajėgoms išaušo aukso amžius. Iki 1980-ųjų kariuomenė buvo sparčiai modernizuojama, kiekybiškai jos gretos išaugo 162 procentais, o 2000-aisiais ginkluotosios pajėgos lyginant su „prieš Asadiniu“ periodu padidėjo 264-iais procentais – iki 70-ies procentų šalies BVP buvo skiriama būtent kariniam aparatui plėsti. Padėtis ypatingai nesikeitė valdžią perėmus Hafezo sūnui Basharui, tad prieš prasidedant šalyje pilietiniam karui Sirijos Arabų ginkluotąsias pajėgas sudarė Armijos (sausumos pajėgų), Oro, Jūrų ir Oro gynybos pajėgos. Šiuos pajėgumus rėmė paramilitarinė organizacija „Nacionalinės gynybos pajėgos“. Skaičiuojant parengtąjį rezervą, šalis galėjo sutelkti gerokai daugiau kaip pusę milijono karių, o valstybės, dabar įvardijamos kaip „blogio ašis“ (Rusija, Šiaurės Korėja, Iranas), dosniai rėmė draugo Basharo pastangas drumsti vandenį regione. Tiesa, šis „drumzlinas vanduo“ gana brangiai kainavo pačiai Rusijai, o dar anksčiau – sovietams.