Kai 2022 metais Giorgia Meloni pirmą kartą stojo prie valdžios vairo Italijoje, Vakarų elitas turėjo abejonių dėl premjerės, kuri, kaip teigiama, kadaise žavėjosi fašizmu.
Tačiau per dvejus metus valdžioje kraštutinių dešiniųjų politikė pademonstravo politinį sumanumą.
Ji įtikino Vakarų lyderius savo tvirta parama Ukrainai kovoje su Rusija ir, pasinaudojusi savo respektabilumu, užsitikrino Europos dešiniųjų jėgų lyderės pozicijas.
Būtent G. Meloni ir kitų dešiniųjų lyderių spaudimas privertė Briuselį atsisakyti planuojamų pesticidų naudojimo apribojimų ir sumažinti klimato kaitos priemonių paketą. Be to, būtent G. Meloni spaudimas didele dalimi lėmė, kad Europos pozicija migracijos klausimu pasikeitė: nuo susikoncentravimo ties prieglobsčio suteikimu ir perskirstymo tarp ES valstybių pereita prie mokėjimo trečiosioms šalims už tai, kad šios neleistų migrantams patekti už bloko sienų.
Ji ir toliau daro tylią, bet galingą įtaką aukščiausio rango ES politikams, pavyzdžiui, Europos Komisijos (EK) pirmininkei Ursulai von der Leyen.
Neseniai G. Meloni skrido į Egiptą, kur, dalyvaujant U. von der Leyen, pasirašytas migracijos susitarimas, pagal kurį ES sumokės Kairui net 7,4 mlrd. eurų, skirtų sustiprinti vyriausybės finansus ir pažaboti migraciją (nors Egipto finansų ministras nurodė mažesnę sumą – 4,6-5,5 mlrd. eurų).
Po panašios kelionės į Tunisą 2023 metais ji ir vėl atvyko pasirašyti tokio susitarimo, o tai byloja apie G. Meloni įtaką ir pagrindinį vaidmenį formuojant ES trajektoriją poslinkio į dešinę link, kiek tai susiję su migracija, – kaip ir apie U. von der Leyen politinį pasitikėjimą šia politike.
Vis dėlto G. Meloni įtaka turi daug erdvės augti.
Birželį europiečiai balsuos viso bloko rinkimuose, kuriuose, tikėtina, dešiniųjų blokas Europos Parlamente išsiplės, bent jau taip rodo „Politico“ apklausos duomenys. Italijos ministrė pirmininkė gali tapti šio bloko moraline lydere, raginančia Briuselį laikytis dešiniųjų pozicijų visais klausimais – nuo migracijos politikos iki Žaliojo kurso, ambicingo klimato teisės aktų paketo.
Kritikai suskubo įžvelgti spragų dėl G. Meloni įtakos pasaulinėje arenoje. Nepaisant kai kurių optimistinių laikraščių antraščių, Italijos ekonomika įstrigo sulig antra pavara, o tai silpnina Romos patikimumą priimant svarbius politinius sprendimus. Nepaisant dabartinės slogios Prancūzijos ir Vokietijos santykių būklės, Paryžius ir Berlynas vis dar struktūriškai lemia Europos politikos tempą, o Lenkija, vadovaujama ministro pirmininko Donaldo Tusko, tampa vis svarbesne veikėja.
Oponentai Italijoje taip pat perspėja, kad G. Meloni vyriausybė pasitelkia kampaniją prieš surogatinius nėštumus, kad tyliai apribotų LGBTQ+ teises. „Kaip ir galima tikėtis iš „Dievo, tėvynės ir šeimos“ stiliaus konservatorės, G. Meloni ir jos partija jau seniai priešiškai nusiteikusi LGBTQ+ lygiateisiškumo skatinimui šeimyninio gyvenimo srityje ir entuziastingai priešinasi tos pačios lyties asmenų tėvystei“, – praėjusiais metais savo straipsnyje, skirtame „Politico“, rašė Andrea Carlo, britų-italų tyrėjas.
Lapkričio mėnesį JAV rinkėjai rinksis tarp dabartinio prezidento Joe Bideno ir buvusio prezidento Donaldo Trumpo. Jei nugalės pirmasis, G. Meloni gali pratęsti santykius, kuriuos tiek Baltieji rūmai, tiek jos pačios biuras apibūdina kaip „teigiamus“. Jei tai bus D. Trumpas, ji gali pasinaudoti ilgus mėnesius trukusiomis diskretiškomis pastangomis pritraukti MAGA („Make America Great Again“, liet. „Padarykime Ameriką ir vėl didžią“) dešiniuosius ir tapti Europos sąjungininke, mažiau toksiška nei vengras Viktoras Orbanas.
„Italijoje ji yra artimiausia D. Trumpui politikė“, – sakė italų politikos analitikas Marco‘as Damilano‘as. „O Europos lygmeniu jos vyriausybė turėtų geriausias galimybes“ užmegzti ryšius su D. Trumpo administracija.
Nepaisant neseniai patirto pralaimėjimo rinkimuose Sardinijoje, G. Meloni palankumo reitingas – 41 proc. – išlieka neįtikėtinai aukštas kaip dvejus metus Italijos premjerės pareigas einančios politikės. Dabar kyla klausimas: ką ji darys su savo politiniu kapitalu ir ar liks ištikima proukrainietiškai ir už NATO pasisakančiai stovyklai tuo atveju, jei į Baltuosius rūmus sugrįš D. Trumpas ir ji taps Europos dešiniųjų itin svarbia figūra?
Kol kas G. Meloni ypač gerai išmano Italijos diplomatijos tradiciją – „žaisti“ abiejose pusėse. Užuot tapusi V. Orbano tipo Europos baisuokle, per pastaruosius dvejus metus G. Meloni per daug neišsišoko, bet kartu darė vis didesnę įtaką ES politikai.
D. Trumpas ar J. Bidenas? Abu!
Paprašytas apibūdinti pageidaujamą JAV prezidento rinkimų rezultatą, Nicola Procaccinis, vienas iš G. Meloni frakcijos Europos Parlamente vadovų, sakė: „Tikimės, kad D. Trumpas laimės“, bet po šio teiginio jis suskubo patikslinti savo tokį pareiškimą: „Tačiau akivaizdu, kad Giorgia yra ir Italijos vyriausybės vadovė ir palaiko labai gerus santykius su JAV prezidentu Joe Bidenu.“
G. Meloni stovykla bando išlaikyti abi puses. Viena vertus, ji labai stengiasi užtikrinti, kad jos proukrainietiški ir NATO remiantys mandatai būtų tinkami, įskaitant kelionę į Kyjivą per antrąsias Rusijos invazijos metines vasario mėnesį ir specialaus, Ukrainai skirto G7 šalių susitikimo organizavimą tą patį mėnesį.
Kita vertus, ji daro viską, kad įgytų antiukrainietiškų MAGA respublikonų palankumą, užmegzdama ryšius su D. Trumpo stovykla per Floridoje gyvenančius savo kraštutinių dešiniųjų partijos „Italijos broliai“ (it. Fratelli d'Italia) narius.
G. Meloni sutraukė minias žmonių, kai dalyvavo 2020 metais Amerikos Konservatorių politinio veiksmo konferencijoje (CPAC) Floridoje. Ir dabar jos stovykla visomis išgalėmis stengiasi užmegzti ryšius su D. Trumpo aplinka Jungtinėse Valstijose. „Būdama svarbios Europos ekonomikos lyderė, ji galėtų būti D. Trumpo atspirties taškas Europoje“, – tvirtino Šiaurės Amerikoje gyvenantis „Italijos brolių“ įstatymų leidėjas Andrea di Giuseppe, atsakingas už ryšius su JAV respublikonais.
G. Meloni atvirumas D. Trumpui neabejotinai sustiprins įtarimus tarp ištikimiausių Ukrainos sąjungininkų Europoje dėl jos ilgalaikės pozicijos, ypač po to, kai Italijos ministrė pirmininkė praėjusių metų lapkritį per telefoninį pokalbį su dviem Rusijos komikais, apsimetusiais Afrikos lyderiais, pasiskundė dėl „nuovargio nuo Ukrainos“
Tačiau kilus nesutarimams tarp Briuselio ir Vengrijos dėl pagalbos Ukrainai, būtent G. Meloni padėjo įtikinti V. Orbaną pasirašyti 50 mlrd. eurų vertės pagalbos Ukrainai paketą.
Pernai rugsėjį G. Meloni buvo pagrindinis svečias V. Orbano surengtame konservatyviųjų veikėjų susitikime Budapešte. Vėliau abu lyderiai paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame pasmerkė Rusijos agresiją Ukrainoje – tai liudija apie G. Meloni įtaką.
Tie, kurie artimai bendravo su G. Meloni, atkreipia dėmesį į esminį skirtumą tarp jos ir tokių žmonių kaip V. Orbanas ar buvęs Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis. Ji skrupulingai stengiasi neperžengti bloko raudonųjų linijų teisinės valstybės srityje ir neatrodyti nelojali JAV vadovaujamai NATO tvarkai.
Be to, reiktų paminėti ir jos užsienio kalbų mokėjimą – daug geresnį nei daugelio jos pirmtakų – ir jos žavintį, neformalų elgesį tarptautiniuose susitikimuose (pavyzdžiui, per vadovų susitikimus priešais save ji pasideda penalą kaip kokia mokinukė), – štai jums ir puikus Italijos diplomatijos pavyzdys.
Jei L. von der Leyen bus išrinkta antrai kadencijai, jai greičiausiai teks bendrauti su Europos Parlamentu, kuriame, „Politico“ apklausos duomenimis, dešiniojo sparno partijos turės gerokai daugiau vietų nei per šią kadenciją – ir kuriame G. Meloni vėl gali vaidinti lemiamą vaidmenį.
Panašu, kad artimiausiais mėnesiais G. Meloni įtaka ES reikalams ne mažės, o stiprės. O U. von der Leyen prireiks G. Meloni paramos siekiant užsitikrinti kvalifikuotą balsų daugumą tarp kitų 26 ES vadovų, idant jai būtų suteikta antroji kadencija.
Būdama didžiausios Europos Parlamento frakcijos, Europos liaudies partijos (ELP), narė, U. von der Leyen greičiausiai automatiškai sulauks 12, o gal net 13 konservatorių lyderių paramos, jei Mariya Gabriel iki rinkimų taps Bulgarijos ministre pirmininke. Tačiau tam, kad pasiektų 15 šalių slenkstį, būtiną kvalifikuotai balsų daugumai, jai reikės dar bent dviejų ne ELP lyderių paramos. Anot to paties EPP atstovo, kuris sutiko kalbėtis su anonimiškumo sąlyga, du lyderiai, kurių paramos U. von der Leyen greičiausiai tikėsis, kad peržengtų šią ribą, yra Čekijos ministras pirmininkas Petras Fiala ir G. Meloni.
Todėl U. von der Leyen kelionių į Italiją grafikas yra įtemptas. Ji du kartus lankėsi Romoje 2023 metais ir vieną kartą 2024 m. pradžioje, du kartus Emilijoje-Romanijoje ir vieną kartą Lampedūzoje – karštajame migrantų, atplaukiančių laivais prie Sicilijos krantų, taške, taip pat dalyvavo keliuose susitikimuose akis į akį tarptautinių konferencijų kuluaruose.
„G. Meloni čia neišvengiama, jei U. von der Leyen nori užsitikrinti kvalifikuotą daugumą Taryboje, – sakė vienas pareigūnas. – Nuolatinės kelionės į Italiją viską pasako.“
Nors G. Meloni dešiniojo sparno partijos frakcija nebus didžiausia Europos Parlamente (ši garbė greičiausiai atiteks EPP, kuri, „Politico“ apklausos duomenimis, turėtų gauti 177 vietas), ji vis dažniau laikoma ideologine varomąja jėga, kreipiančia EPP į dešinę. EPP pirmininkas Manfredas Weberis, kaip ir U. von der Leyen, per kelis susitikimus akis į akį bandė siekti G. Meloni prielankumo, skatindamas kalbas, kad Italijos ministrė pirmininkė galėtų pateikti pasiūlymą prisijungti prie konservatyviosios frakcijos.
EPP atstovai atmeta oficialaus G. Meloni prisijungimo prie jų frakcijos galimybę. Tačiau nedraudžiama sudaryti specialius aljansus su konservatyviųjų partijų bloku – panašu, kad šią idėją palaiko vienas iš frakcijos pirmininkų, N. Procaccinis.
„Kasdien labai atvirai kalbuosi su Manfredu Weberiu, – sakė jis. – Mes turime daug bendrų aspektų su EPP. Taip pat turime bendrą strategiją. Dauguma Europos Parlamente nėra tokia pati kaip nacionaliniuose parlamentuose – ji gali keistis per kiekvieną balsavimą.“
G. Meloni taip pat gali pirmininkauti gerokai didesnei Europos konservatorių ir reformistų frakcijai, jei prie jos prisijungs V. Orbano partija „Fidesz“, subursianti bent 12 įstatymų leidėjų (2019 metais „Fidesz“ buvo išmesta iš EPP). Nors N. Procaccinis teigė, kad „per anksti kalbėti“, ar „Fidesz“ galėtų prisijungti prie ECR (European Conservatives and Reformists Party, liet. „Europos konservatorių ir reformistų partija“), jis pabrėžė, kad sprendimas gali būti priimtas po rinkimų, jei „Fidesz“ pateiks oficialų pasiūlymą prisijungti.
Su „Fidesz“ savo pusėje, G. Meloni – kaip G7 šalies vadovė – galėtų pirmininkauti išsiplėtusiai dešiniųjų frakcijai Europos Parlamente, kuri, tikėtina, sudarytų specialius aljansus su kraštutinių dešiniųjų „Identiteto ir demokratijos“ („Identity and democracy“, ID) frakcija.
„Ji [Meloni] aiškiai pasakė, ką nori daryti, – sakė Italijos užsienio politikos ekspertas Leo Goretti iš Romoje įsikūrusio Tarptautinių reikalų instituto. – Ji siekia suvienyti konservatorius ir nacionalistus, atspindėdama savo pačios polinkį į centro dešinės koaliciją.“
Paklaustas, kaip G. Meloni galėtų pasinaudoti savo naujai įgyta įtaka Europos ir pasaulinėje arenoje po Europos Parlamento rinkimų, vienas EPP pareigūnas, sutikęs kalbėtis su anonimiškumo sąlyga, sakė: „Kaip premjerė ir ECR pirmininkė ji reikalaus įvairių dalykų, pavyzdžiui, labai didelio Italijos eurokomisaro portfelio.“
Ar tai pavyks padaryti tarp susiskaldžiusių dešiniųjų ir kraštutinių dešiniųjų partijų, sudarančių Europos Parlamentą, dar neaišku, pridūrė pareigūnas. Tačiau G. Meloni bandys, sakė pareigūnas.
„Ji pristatys save kaip neformalią lyderę visko, kas yra EPP dešinėje – tai jos svajonė“, – pridūrė pareigūnas.