Varžybos dėl pažangaus dirbtinio intelekto jau prasidėjo. Prieš keletą savaičių JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė vykdomąjį įsaką dėl „Amerikos dirbtinio intelekto iniciatyvos“ kūrimo, kuria Jungtinės Valstijos prisijungė prie kitų didžiųjų valstybių, siekiančių vystyti nacionalinę dirbtinio intelekto strategiją. Kinija 2017-aisiais paskelbė „Naujos kartos planą“, apibrėžiantį šalies strategiją, kaip iki 2030-ųjų dirbtinio intelekto srityje pirmauti pasaulyje. Po šio pranešimo prabėgus keliems mėnesiams, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė: „Tas, kas taps šios srities lyderiu, valdys pasaulį“.
Tačiau nelabai aišku, kuo tiksliai pasižymės dirbtinio intelekto pažanga. Dirbtinis intelektas gali tegebėti įvykdyti tik palyginti nesudėtingus ir įprastus darbus – klasifikuoti nuotraukas, vairuoti ar atlikti apskaitą. Tačiau taip pat egzistuoja ir aiški tikimybė, kad dirbtinis intelektas taps toks pat protingas, kaip ir žmonės, o galbūt netgi juos pralenks. Tokiu atveju jis galės savarankiškai priimti sudėtinius sprendimus. Lenktynės dėl technologijų, kuomet yra toks platus galimų jų baigčių spektras, nuo visiškai banalių iki bauginančių, yra itin nestabilios. Tyrimų programa, skirta suprasti dirbtinio intelekto galimybes, po ilgų darbo metų gali pasirodyti buvusi nukreipta visiškai netinkama linkme. Kita vertus, planus, sutelktus į nedidelę ir nesunkiai pasiekiamą pažangą, gali pralenkti ambicingesni darbai, žurnalo „Foreign Policy“ nuomonių skiltyje rašo Adrianas Pecotic'ius.
Kinija, Jungtinės Valstijos ir Rusija šią sudėtingą situaciją įveikti mėgina skirtingai, atsižvelgdamos į savo išskirtinę ekonominę ir karinę padėtį. Vyriausybės motyvuotos siekti lyderystės dirbtinio intelekto srityje, mat tai žada strateginio pranašumo įgijimą. Šiame ankstyvame etape dar sunku tiksliai pasakyti, kokio pobūdžio privalumų dirbtinis intelektas suteiks ir kuo grėstų jų netektis, nes nežinome, kaip pats dirbtinis intelektas atrodys ateityje. Kadangi dirbtinis intelektas yra technologija, suprantama, kad apie jį galvojama paprasčiausiai kaip apie išteklių, galintį padėti pasiekti tam tikrus tikslus, pavyzdžiui, galimybę bepiločiams orlaiviams skristi be priežiūros ar padidinti logistinių grandinių efektyvumą.
Tačiau kompiuteriai gali pranokti žmones ir surasti optimalių išteklių tvarkymo bei panaudojimo būdų. Jei taip nutiks, jie gali tapti pajėgūs priimti svarbius strateginius sprendimus. Be to, nėra apčiuopiamų apribojimų, suvaržančių algoritmų pajėgumą, kaip yra lėktuvų ar raketų nuotolio atveju. Egzistuoja tokia tikimybė, su kuria galime susidurti, kad mašinos taps gerokai protingesnės už sumaniausius žmones ir pasižymės didesne strategine išmintimi. Kinija, Rusija ir Jungtinės Valstijos į šią tikimybę žvelgia skirtingai. Didžiųjų galybių paskelbti pareiškimai ir atskleistos tyrimų sritys, kurioms teikiama pirmenybė, rodo, kaip, šių šalių politikos formuotojų manymu, turėtų klostytis dirbtinio intelekto raida.
Kinija vysto agresyviausią strategiją: susitelkia į pažangaus dirbtinio intelekto, galinčio prisidėti prie strateginių sprendimų priėmimo, kūrimą. Jungtinių Valstijų požiūris yra konservatyvesnis, pagrindinis jų tikslas – kurti kompiuterius, galinčius padėti žmonėms priimti sprendimus, tačiau ne patys tą daryti. O Rusijos projektai orientuoti į techninės karinės įrangos, paremtos dirbtiniu intelektu, tačiau sprendimus dėl diegimo ir dislokavimo visiškai paliekant generolų rankose, kūrimą.
Visais trimis atvejais dirbtinio intelekto formos, į kurias šios vyriausybės investuoja savo išteklius, atskleidžia jų viltis dėl technologijų ateities. Toji šalis, kuriai technologijų mįslę išspręsti pavyks geriausiai, raškys saldžius technologinės naudos vaisius – įgis karinę galią ir pasaulinę įtaką.
Kai Kinijos valstybės taryba 2017-aisiais paskelbė „Naujos kartos planą“, šalies ambicijos sukurti technologinę infrastruktūrą, pajėgią gaminti dirbtinio intelekto technologijas, kurių neturėtų niekas kitas, gerokai sustiprino kalbas apie dirbtinio intelekto varžybas. Plane pripažįstama, kad išskirtinė technologijos kontrolė turi potencialo atverti „iniciatoriaus pranašumą“, suteikiantį šaliai galimybę įgyti ir įtvirtinti pranašumą dar iki tol, kol priešininkai susigriebs ir ims vytis. Liaudies išlaisvinimo armijos (Kinijos kariuomenės) sukurta doktrina, pavadinta „intelektualizacija“, yra didžiosios plano dalies orientyras, numatantis dirbtinio intelekto panaudojimą ateityje.
Kinijos kariuomenė kompiuterius regi kaip būdą reaguoti į didžiulį kiekį informacijos, kuri yra prieinama šiuolaikinių ginkluotųjų pajėgų vadams. Tikslios savų karinių dalinių GPS koordinatės, kaip ir pranešimai apie priešininkų bepiločius orlaivius ir palydovus, suteikia pernelyg daug informacijos, kad žmogaus pažinimo pajėgumai galėtų ją apdoroti.
Kad palengvintų šią problemą, „Naujos kartos planas“ įsipareigoja kurti „stiprų palaikymą vadovybei, karinių sprendimų priėmėjams ir darantiems karines išvadas“. Stiprus ir plačiai paplitęs dirbtinis intelektas – sistemos, galinčios pralenkti žmones sudėtingose ir besikeičiančiose aplinkose – gali apdoroti žymiai daugiau karinės informacijos, nei tą padaryti pajėgūs žmonės, o tai kariuomenei suteikia žymų pranašumą prieš turinčius mažiau galimybių apdoroti ir panaudoti informaciją. Tačiau reikės daugiau tyrimų, kol dirbtinio intelekto sistema taps pakankamai pažangi ir atspindės kintančias karo lauko aplinkybes bei galės patarti vadams.
Kinijos tyrimų strategija priklauso nuo gebėjimo užtikrinti, kad akademinių, karinių ir verslo tyrimų pastangos nukreiptos į tą patį tikslą. „Naujos kartos planas“ daug atsakomybės už šių tyrimų sėkmę užkrauna didžiosioms Kinijos technologijų kompanijoms – „Baidu“, „Alibaba“ ir „Tencent“. Šios kompanijos sudaro „nacionalinę komandą“, kuri, kaip tikimasi, atliks įvairių sričių tyrimus. Pavyzdžiui, „Alibaba“ atsakinga už taip vadinamus išmaniuosius miestus, o „Tencent“ – už kompiuterinę regą ir medicinines programas.
Taip pat buvo įkurta daugybė nacionalinių inžinerijos laboratorijų, dirbančių tiek su tokiais naujausiais ir itin moderniais modeliais kaip gilusis mokymasis, tiek su dar neįmanomais mašininio intelekto kūrimo metodais. „Baidu“ 2017-aisiais įsteigė laboratoriją, skirtą smegenų veikimu paremtoms dirbtinio intelekto technologijoms, kuriomis siekiama imituoti tikslias smegenų funkcijas. Norima imituojant pasiekti žmogaus lygio dirbtinį intelektą. Šios technologijos gali būti reikalingos norint, kad mašinų dirbtinis intelektas pralenktų žmonių sprendimų priėmimą sudėtingoje aplinkoje.
JAV nacionalinio saugumo aplinkoje, panašu, elgiamasi priešingai: abejojama, kad dirbtinis intelektas artimoje ateityje sugebės pasiekti žmogaus mąstymo lygį. Savo antrosios kadencijos pabaigoje duotame interviu tuometinis Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama kalbėjo: „Mano įspūdis, paremtas pokalbiais su mano aukščiausio lygio mokslo patarėjais, yra toks: mums vis dar reikia nueiti pakankamai ilgą kelią iki „plačiai pasklidusio apibendrinto dirbtinio intelekto“.
Būtent apie jį Kinijos kariuomenė kuria teorijas. Tačiau B. Obama tvirtino, kad artimiausiu metu pati praktiškiausia naujovių kūrimo kryptis turėtų būti besitęsiantis „specializuoto dirbtinio intelekto“, kitaip tariant, siauro panaudojimo programų, kūrimas. D. Trumpo neseniai paskelbta Jungtinių Valstijų dirbtinio intelekto iniciatyva, panašu, kyla iš tų pačių prielaidų ir jas pratęsia. Planas nepasižymi konkrečių priemonių gausa – daugiausia departamentų padaliniams nurodoma teikti pirmenybę dirbtiniam intelektui ir dalintis duomenimis.
Jungtinių Valstijų požiūrį į dirbtinio intelekto poveikį nacionaliniam saugumui geriausiai atspindi vadinamoji „Trečiosios atsvaros strategija“, kurią B. Obamos prezidentavimo metu inicijavo ir sukūrė Bobas Workas ir Ashas Carteris – du Jungtinių Valstijų gynybos departamento pareigūnai.
Šis planas smarkiai orientuotas į, B. Worko žodžiais tariant, „žmonių ir mašinų bendradarbiavimą“. Didžiausias dėmesys skiriamas ne visiškai savarankiškų sistemų kūrimui, o tokių sistemų, kuomet mašinos pateikia duomenis ir analizę sprendimus priimantiems žmonėms, kurie tuomet imasi veiksmų, vystymui. Toks „bendradarbiavimas“ reiškia „panaudoti mašinas tam, kad žmonės galėtų priimti geresnius sprendimus“ nei tie, kuriuos žmonės ar kompiuteriai būtų priėmę atskirai, tvirtina B. Workas. Pavyzdžiui, vienas Pentagono projektas pasitelkia „kompiuterinę regą“, padedančią bepiločius orlaivius valdantiems žmonėms analizuoti gaunamus vaizdo įrašus ir nustatyti taikinius. Pasinaudoti dirbtiniu intelektu ir pateikti jo apdorotus duomenis žmonėms, kurie tuomet patys priims sprendimus, yra gerokai paprasčiau pasiekiama užduotis nei savarankiškesnių technologijų kūrimas.
Jungtinių Valstijų požiūris – dirbti su esamomis technologijomis ir vengti pernelyg didelio entuziazmo dėl to, kas gali būti sukurta ateityje – gali užtikrinti didžiausią naudą su dabartinėmis galimybėmis. Tačiau kyla rizika, kad lėto progreso strategiją pralenks besiimantys iš esmės keičiančių žygių.
Rusijos dirbtinio intelekto vizija yra ne tokia ambicinga kaip Kinijos ar Jungtinių Valstijų. Rusijos politika pasižymi aiškiu ir siauriausiu iš visų trijų šalių dėmesio sutelkimu į konkretų dalyką: dirbtinio intelekto taikymą karinei įrangai. Rusijos tikslas yra ne kurti galimybes, padedančias priimti geresnius sprendimus, bet paprasčiausiai kurti geresnius ginklus. Projektai nesiremia itin sudėtingomis dirbtinio intelekto sistemomis, tad taip sumažėja tyrimų, reikalingų tikslui pasiekti, kiekis.
Pavyzdžiui, vienas plačiai viešintas projektas yra „save valdanti“ raketa, galinti skrydžio pusiaukelėje pakeisti kryptį. Žymiausias Rusijos ginklų gamintojas „Kalašnikov“ kuria stacionarius kulkosvaidžius, kuriems, pasirenkant taikinius ir su jais susidorojant, pasitelkiami neuroniniai tinklai. Įtaisyti ir aktyvuoti šie kulkosvaidžio bokšteliai galėtų nuolat atidžiai stebėti tam tikrą vietovę, nusitaikyti į įsibrovėlius ir šaudyti – viskas vyktų be jokio žmogaus įsikišimo. Šios technologijos yra bandymas patobulinti tradicinius ginklus, pasinaudojant dirbtinio intelekto siūlomomis galimybėmis, tačiau nežengiant už tų ribų.
Ribota Rusijos programos apimtis, lyginant su Kinija ir Jungtinėmis Valstijomis, yra galimybių ir strateginio požiūrio stokos pasekmė. Rusijos skaitmeninė ekonomika yra gerokai kuklesnė nei Jungtinių Valstijų ir Kinijos, tad vyriausybė neturi stiprių technologinių partnerių. Tačiau Rusijos gynybos industrija vadovauja dirbtinio intelekto tyrimams ir jų taikymui.
Per artimiausius kelerius metus dirbtinio intelekto varžybos, neabejotinai galinčios destabilizuoti didžiųjų galybių varžybas, gali ir įstrigti. Kuo mažiau žinių dėl ateities, tuo mažiau kiekviena šalis gali būti tikra, kad būtent jos strategija yra teisinga.