„Business Insider“ pateikia V. Putino kelią į politikos viršūnę. Štai tokie prezidento gyvenimo etapai iš „nieko“ pavertė jį įtakingiausiu žmogumi pasaulyje.
Vladimiras Putinas gimė 1952 m. spalio 1 d. Leningrade. V. Putinas yra vienintelis vaikas karo veterano ir fabriko darbuotojos šeimoje. Jis užaugo Sovietų Sąjungos stiliumi įrengtame komunaliniame bute kartu su dar keliomis šeimomis, kaip ir buvo įprasta tuo metu.
Būdamas paaugliu V. Putinas dirbo savo miesto mokyklos radijuje, kur jis nuolat grodavo muziką iš „The Beatles“ ir kitų Vakarų roko grupių repertuaro. Fotografas, kuris padarė garsiąją V. Putino nuotrauką papuošusią „Time“ viršelį 2007 m. patvirtino, kad V. Putino mėgstamiausias „The Beatles“ narys – Paulas McCartney, o mėgstamiausia daina „Yesterday“. Vis dėlto V. Putino asmeninė paskyra teigia ką kitą – kaip mėgstamiausi prezidento kūriniai nurodomi Sovietinius laikus menančios dainos, o ne vakarietiškas rokas. „Jis buvo labai konservatyvus visą gyvenimą“,- teigia knygos „Putin's Kleptocracy“ autorė Karen Dawisha.
Vėliau V. Putinas aktyviai įsitraukė į dziudo veiklą. 1974 m. jis tapo savo universiteto dziudo čempionu. Buvęs finansų ministro pavaduotojas ir pirmasis centrinio banko pirmininko pavaduotojas Sergėjus Aleksašenko mano, kad V. Putino meilė dziudo gali kai ką pasakyti ir apie jo užsienio politiką: „Ne taip kaip šachmatuose, dziudo nereikia laukti priešininko žingsnių. Jo strategija yra išlaukti iki to momento, kuomet galima suduoti vieną greitą smūgį ir tuomet žengti žingsnį atgal. Sėkmingi dziudo kovotojai turi numatyti oponento veiksmus ir atlikus veiksmą pirmam pabandyti nugalėti priešininką“,- S. Aleksašenko pasakojo „The Moscow Times“.
Jis labai mėgo knygas ir televizijos laidas apie šnipus, ypač tuos, kuriuose vaizduojami Sovietų dvigubi agentai. V. Putinas ypač žavėjosi 1960-tųjų metų knygų serija, kuri vėliau tapo televizijos serialu „17 pavasario akimirkų“, kuriame vaidina Sovietų dvigubas agentas Max Otto von Stierlitz, kuris antrojo pasaulinio karo metu pakilo į nacių elito gretas. Savo susižavėjimą V. Putinas išreiškė tokiais žodžiais: „Kas mane labai sužavėjo, tai kiek vieno žmogaus pastangos gali pasiekti, ko negalėjo pasiekti ištisos kariuomenės“.
1985 m. atkartodamas pamėgtų serialų ir knygų scenarijų V. Putinas KGB buvo išsiųstas į Drezdeną, Rytų Vokietiją, kur gyveno priedangoje ir gavo naują tapatybę „Adamov“. V. Putinas taip išmoko vokiečių kalbą, kad net galėjo imituoti vietinį dialektą. Kitaip nei kiti KGB agentai, V. Putinui patikdavo leisti laiką su vokiečiais. Jis buvo itin sužavėtas vokiška disciplina. Bet kaip iš tiesų V. Putinas leido savo laiką Rytų Vokietijoje išlieka paslaptyje. Anot Kremliaus, jis buvo apdovanotas medaliu už ištikimą tarnybą „Nacionalinei liaudies armijai“.
1989 m. sugriuvus Berlyno sienai, V. Putinas grįžo į Leningradą, kur jis pradėjo dirbti su pirmuoju demokratiškai išrinktu Leningrado meru Anatolijumi Sobčiaku (buvęs V. Putino teisės profesorius). 1991 m. V. Putinas atsistatydino iš KGB aktyviojo rezervo. A. Sobčiak pakvietė savo buvusį studentą dirbti kartu ir taip prasidėjo V. Putino karjera viešajame sektoriuje.
Egzistuoja Sankt Peterburgo demokratų žmonių grupė, kurie įsitikinę, kad V. Putinas KGB nurodymu buvo priskirtas dirbti kartu su Leningrado meru ir vykdė jam skirtą užduotį, tačiau šiai prielaidai nepakanka įrodymų. Dažniausiai žmonėms tai labai ir nerūpėdavo, nes tuo metu jie ir taip suprasdavo, kad „yra stebimi“. Viešai V. Putinas niekada neneigė dalyvavęs KGB veikloje.
Dirbdamas kartu su Leningrado meru jis buvo gavęs pravardę „pilkasis kardinolas“. Jis tapo „žmogumi į kurį kreipiamasi norint sutvarkyti reikalus“. V. Putinas tuo metu visada buvo užkulisiuose, tačiau kiti jį vadino „A. Sobčiako nepakeičiamu vyru“.
V. Putinas buvo įtarinėjamas dėl prielankumo tam tikroms grupėms išduodant importo ir eksporto licencijas, tačiau byla buvo labai greitai nutraukta „pritrūko įrodymų“. 1990 m. Rusijos prezidentas buvo atsakingas už sandorį, kurio vertė 10 mln. JAV dolerių. Už tokią sumą Rusija buvo pasiryžusi eksportuoti žaliavų mainais į maistą Sankt Peterburgo gyventojams. Nors žaliavos ir buvo eksportuotos, Sankt Peterburgo gyventojai taip ir nesulaukė maisto. Teigiama, kad V. Putinas buvo tas, kuris nutraukė sandėrį, tačiau oficialiai Kremlius tai neigia.
Kai A. Sobčiakui nepavyko būti perrinktam antrai kadencijai rinkimų nugalėtojas Viktoras Jakovlevas pasiūlė V. Putinui tapti jo komandos nariu, tačiau V. Putinas atsisakė: „Geriau būti pakartam dėl savo lojalumo, negu apdovanotam už išdavystę“. Rusijos prezidentas tuo metu buvo A.Sobčiako rinkimų kampanijos vadovas. V. Jakovlevas, turėdamas didžiulį įtakingo Maskvos mero palaikymą, metė iššūkį A.Sobčiakui ir jį nugalėjo.
1996 m. V. Putinas kartu su šeima persikraustė į Maskvą, kur jis greitai kopė karjeros laiptais ir tapo FSB vadovu. Jis dirbo keletą skirtingų darbų nuo 1996-1999 m., tačiau galiausiai buvo paskirtas FSB vadovu (KGB organizacijos tąsa). 1998 m. prezidentas B.Jelcinas paskyrė V. Putiną šios įstaigos vadovu, tai buvo darbas, kurį prezidentas galėjo skirti tik žmogui, kuriuo labai pasitiki.
Įdomu, kad V. Putinas nėra labai sužavėtas Maskva. Jis laiko šį miestą labai „europietišku“. Rusijos prezidentas kartą pasakė: „Aš negaliu pasakyti, kad man nepatiko Maskva, bet labiau mėgstu Sankt Peterburgą. Man atrodo savaime aišku, kad Maskva yra europietiškas miestas.“
Nepaisydamas savo vis labiau įsibėgėjančios karjeros V. Putinas rado laiko ir apsigynė daktaro disertaciją: „Nepaisant didelio darbo krūvio, jis 1997 m. apsigynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją Sankt Peterburgo valstybiniame institute. Vis dėlto V. Putino ekonomikos žiniomis ne kartą buvo suabejota. Žmogus, kuris vadinamas „Kremliaus bankininku“ Sergėjus Pugačevas teigė: „Vladimiras Putinas nesupranta ekonomikos. Jis jos nemėgsta, tai sausas, nuobodus mokslas, jam nepatinka nei skaityti, nei klausyti su ekonomika susijusių ataskaitų.“
Ir taip visiškai netikėtai 1999 m. B. Jelcinas atsistatydino ir įvardino V. Putiną laikinuoju prezidentu. Dauguma manė, kad B. Jelcinas V. Putiną paskyrė prezidentu tam, jog apsaugotų save: karas Čečėnijoje pradėjo strigti, o reitingai pradėjo kristi. Įdomu tai, kad pirmasis V. Putino kaip prezidento žingsnis buvo suteikti malonę B. Jelcinui: „suteikti imunitetą kriminaliniams ir administraciniams tyrimams, įskaitant ir apsaugą jo dokumentams, rezidencijai ir kitiems asmeniniams daiktams nuo poėmių ir paieškų.
Savo pirmoje kalboje prezidentas pažadėjo Rusijos žmonėms žodžio, sąžinės ir spaudos laisvę, teisę į privačią nuosavybę. Tiksli citata iš jo kalbos: „Noriu perspėti, kad bet kokie bandymai pažeisti Rusijos įstatymus, veikti prieš Rusijos konstituciją bus slopinamai ir baudžiami. Žodžio laisvė, sąžinės laisvė, spaudos laisvė, nuosavybės teisės. Tai principai, kuriais civilizuotoje visuomenėje bus vadovaujamasi ir jie bus saugomi valstybiniu mastu.
Per pirmą savo prezidento kadenciją V. Putinas daugiausiai dėmesio skyrė šalies vidaus problemoms. Jo darbotvarkėje atsispindėjo dvi pagrindinės problemos: karas Čečėnijoje ir B. Jelcino laikais suklestėję oligarchai. Prezidentas „paveldėjo“ Rusiją labai sudėtingais laikais: šalis buvo įsisukusi į karą Čečėnijoje, regione, kuris oficialiai yra laikomas Rusijos interesų zona. Be to. B. Jelcino laikų oligarchai buvo labai motyvuoti išlaikyti ir įgauti kuo daugiau politinės įtakos.
V. Putinas suprato, kad B. Jelcino eros oligarchai turi daug potencialo tapti galingesniais nei jis pats, todėl jis jiems pasiūlė sandėrį. „2000 m. liepos mėn. V. Putinas pareiškė, kad jis netrukdys oligarchams vystyti verslą, nenacionalizuos valstybės resursų su sąlyga, kad jie nesikiš į politiką, tai yra, iki tol, kol jie nekritikuos ir nebandys užgožti prezidento“,- anot užsienio ryšių tarnybos.
Ir tuomet V. Putinas pasižymėjo kaip „veiksmų, o ne žodžių“ žmogus, kuomet jam pavyko susitvarkyti su antru Čečėnijos karu. 2002 m. Maskvos teatre 40 čečėnų kovotojų, kuriems vadovavo Movsaras Barajevas įvykdė teroristinį išpuolį, kurio metu per tris dienas žuvo 129 įkaitai iš 912. Tai buvo kritinis momentas V. Putino karjeroje, dauguma manė, kad jis šio išbandymo neatlaikys ir jo palaikymas „namuose“ subyrės, tačiau taip neatsitiko. „Jo negailestingas apgulties sutvarkymas ir atsisakymas derėtis su pagrobėjais toliau įtvirtino jo kaip „veiksmo“ žmogaus.“ statusą. Po to, kai viskas baigėsi, jo palaikymas siekė daugiau nei 83 proc. visų Rusijos gyventojų.
2004 m. V. Putinas buvo išrinktas antrai kadencijai. Jis ir toliau koncentravosi į vidaus politiką, tačiau kartu griežtino toną neigiamai apie jį atsiliepiantiems žiniasklaidos atstovams. Žurnalistė Ana Politkovskaja buvo nužudyta savo bute, po to, kai paskelbė straipsnį, kuriame išdėstė kritiką korupcijai bujojančiai Rusijos kariuomenėje. Daugelis Vakarų pasaulio žiniasklaidos atstovų aršiai kritikavo V. Putino nesugebėjimą apsaugoti žiniasklaidos atstovų. Žmonės, kurie buvo apkaltinti dėl žurnalistės mirties Achmedas Zakajevas ir Borisas Berežovskis (vienas iš B. Jelcino eros oligarchų) galėjo būti žmogžudystės užsakovai.
Apskritai, V. Putinas buvo labai mėgstamas. Per pirmąsias dvi jo kadencijas Rusijos ekonomika augo neįtikėtinu greičiu. V. Putino prezidentavimo laikotarpiu per pirmąją kadenciją Rusijos BVP išaugo 70 proc., o invensticijos 125 proc. „Rusijos BVP 2007 m. pasiekė 1990 m. lygį, o tai reiškia, kad šaliai pavyko įveikti ekonominę krizę, kuri ištiko 1990 m.“ po Sovietų Sąjungos žlugimo. V. Putinui pasisekė, kad Rusijos ekonomika iš esmės rėmėsi naftos pardavimais (dabartinių naftos kainų kontekste galima matyti, kokią milžinišką vietą nafta turi Rusijos ekonomikai).
Tais pačiai metais Rusija įsitraukė į penkių dienų karą su Gruzija. Rusijos-Gruzijos konfliktas įtraukė Gruziją, Rusiją ir du regionus – Pietų Osetiją ir Abchaziją. Abu regionai siekia nepriklausomybės nuo 1990 m., Rusija pripažįsta šių regionų nepriklausomybę, kuri smerkiama Vakarų lyderių. Po 2008 m. konflikto Maskva paskelbė, kad ji formaliai pripažįsta Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Rusijos sąjungininkės Venesuela ir Nikaragva taip pat prisidėjo prie šio pareiškimo, taip pat Rusiją parėmė ir dar keletas mažų Ramiojo vandenyno salų. Tarptautiniu mastu Pietų Osetija vis dar yra laikoma Gruzijos dalimi, o Abchazija pripažįstama kaip „separatistinis regionas“.
2012 m. V. Putinas laimi prezidento rinkimus trečią kadenciją surinkdamas 63,6 proc. balsų (šįkart V. Putinas sugrįžta jau šešių metų kadencijai, o ne keturių). Šie rinkimų rezultatai vertinami prieštaringai. Kritikai vertino šios trečios kadencijos atitikimą konstitucijai, taip pat suabejota rinkimų rezultatais. Vis dėlto oficialiai registruota, kad V. Putinas laimėjo prezidento rinkimus surinkdamas beveik 64 proc. balsų.
Po dviejų metų 2014 m. kovo mėn. V. Putinas aneksuoja Krymą. Rusijos prezidentas padaro vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų geopolitinių manevrų šiais metais. Nuverstas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius neva nusiuntė laišką V. Putinui su prašymu „panaudojant Rusijos karines pajėgas atkurtų tvarką ir teisingumą Ukrainoje“. „Rusijos parlamentas suteikė didelę veiksmų laisvę prezidento institucijai ir legitimavo karinės jėgos panaudojimą reaguojant į politinį perversmą Ukrainoje, kur buvo nuversta Kremliui palanki valdžia ir įdiegta nauja pro-vakarietiška valdžia, Ukrainos oficiali valdžia grasino karu, jeigu Rusija ir toliau skverbsis į Ukrainos teritoriją“,- savo dienraštyje rašė „The New York Times“. Kovo 2 d. Rusija perėmė visą Krymo teritorijos valdymą, o kovo 16 d. surengė referendumą, kuriame neva „didžioji dalis ukrainiečių“ nusprendė atsiskirti nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos.
Dabartiniu metu V. Putinas ieško galimybių glaudžiau bendradarbiauti su Kinija. Tai vykdoma iš esmės dėl to, kad Rusijai labai reikia kitų prekybos partnerių, kol Vakarai ir toliau vykdo sankcijas prieš Rusiją. Rusija pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigoja pastatyti 70 bln. JAV dolerių vertės dujotiekį kartu su Kinija. Dvi šalys taip pat svarsto tiesti greitųjų traukinių geležinkelio liniją nuo Maskvos iki pat Pekino. „Izoliuota dėl veiksmų Ukrainoje Rusija tikisi Rusijos investuotojų paramos, kad išvengtų recesijos“,- artimos aplinkos asmenys, dalyvaujantis politikos formavime, teigė „Bloomberg“.
Niekas nėra tikras dėl kito V. Putino žingsnio, tačiau, žinant aplinkybes, kad jis ruošiasi ir ketvirtai kadencijai, galima daryti išvadą, kad mažiausiai iki 2024 m. tarptautinėje arenoje jį išvysime dažnai. Tuomet, kai V. Putinas dar buvo Sankt Peterburgo mero pavaduotojas asmenys, kuriems tekdavę su juo dirbti dažnai jį vadindavo „bosu“. Šiandien jie į jį kreipiasi „care“, o „Forbes“ neseniai įvardino jį kaip „galingiausią 2014 m. žmogų“. Ir neįmanoma atspėti, kaip jį ketinama vadinti ateityje.