Pastaraisiais metais Rusija šioje Pietų Amerikos šalyje nemenkai investavo – tiek politine, tiek ekonomine prasme. Kartu su Nikaragva Venesuela tam tikra prasme Vakarų pusrutulyje atlieka Rusijos įtakos atstovų vaidmenį. Tai dalykas, kurį Maskva prarado po Sovietų Sąjungos griūties nutrūkus ryšiams su Kuba.
Rusija Karakasui ne tik pardavė karinės technikos už milijonus dolerių, bet ir daug investavo į žaliavinės naftos sektorių: pavyzdžiui, Maskvai priklauso nemenka dalis valstybinės Venesuelos naftos bendrovės PDVSA.
Jungtinės Valstijos – viena iš penkiasdešimties valstybių, kurios J. Guaido pripažįsta teisėtu Venesuelos prezidentu, ir netgi pritaikė sankcijų, bandydama nustumti N. Maduro kuo toliau nuo valdžios. Baltųjų Rūmų nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas balandžio 30 dieną tiesiogiai kreipėsi į šalies gynybos ministrą ir šalies nacionalinės gvardijos vadovą.
„Jūsų laikas baigėsi. Tai jūsų paskutinė galimybė. Priimkite dabartinio prezidento Guaido amnestiją, ginkite šalies Konstituciją ir pašalinkite N. Maduro – tada mes jus išbrauksime iš sankcijų sąrašo. Likite N. Maduro pusėje, ir nuskęsite su visu laivu“, – įraše socialiniame tinkle „Twitter“ pareiškė ji.
Vėliau, komentuodamas situaciją reporteriams, jis Maskvai pasiuntė tiesioginį perspėjimą.
„Mes tikimės, kad rusai nesikiš į tai, kas dedasi Venesueloje, juo labiau dabar, kai pavojuje atsidūrė paprastų taikių žmonių likimas“, – teigia jis.
Siūlome detaliau susipažinti su dalykais, kurių Rusija netektų, jeigu žlugtų N. Maduro valdžia, o šalies kontrolė pereitų į J. Guaido rankas.
Nafta, nafta ir dar kartą nafta
Venesuelos turimi naftos ištekliai, remiantis OPEC naftos kartelio duomenimis, yra didžiausi pasaulyje. Tai iš esmės vienintelis dalykas, iki šiol neleidęs šaliai žlugti.
Pajamos, gautos parduodant naftą užsienio valstybėms (pirmiausia ir daugiausia Jungtinėms Valstijoms), ilgą laiką padėjo išsilaikyti N. Maduro valdžiai, net ir kai šalis grimzdo į ekonominį chaosą.
Rusija ir valstybinis šalies naftos gigantas „Rosneft“ labai daug investavo į Venesuelos bendrovę PDVSA ir Venesuelos naftos projektus – nuo 2010 metų maždaug 9 mlrd. dolerių, skelbia „Reuters“.
„Rosneft“ ir Rusijos valdžia Karakasui nuo 2006 metų paskolomis išmokėjo daugiau nei 17 mlrd. dolerių, teigiama tyrimo, kurį atliko Alexandras Gabujevas iš „Carnegie Moscow Center“, išvadose.
Jeigu J. Guaido, sulaukiantis paramos tiek iš Jungtinių Valstijų, tiek iš kitų šalių, perrims valdžią, Rusijai kils du labai svarbūs klausimai – kaip ir kada (jeigu iš viso taip nutiks) – tos paskolos bus grąžintos.
„Rusija taip glaudžiai susijusi su N. Maduro režimu, jog vienintelis įmanomas pasirinkimas – nenuleisti rankų ir toliau. „Rosneft“ artimi ryšiai su Venesuela ir Rusijos pastangos bet kokia kaina įsikišti į ten šiuo metu vykstančią krizę, kelia rimtų klausimų, ar šalies valdžia iš tikrųjų veikia norėdama apginti valstybinius, ar visgi korporatyvinius ir privačius interesus“, – teigia A. Gabujevas.
Šiuo atveju labai svarbi ir PDVSA dalis „Citgo“ – dukterinė JAV bendrovė, reikalinga užtikrinti, kad amerikiečių doleriai pasiekia Karakasą. „Citgo“ Jungtinėse Valstijose priklauso trys naftos perdirbimo gamyklos bei vamzdynų ir degalinių tinklas.
PDVSA finansinės bėdos atidarė duris „Rosneft“, kuriam atiteko 49,9 proc. „Citgo“ kaip užstatas už 1,5 mlrd. paskolą iš Rusijos naftos bendrovės. Tai sukėlė nemenką nerimą daliai Jungtinių Valstijų politikų, kuriems labai nepatiko mintis, kad didžiausias Rusijos naftos koncernas kontroliuos nemenką dalį JAV naftos infrastruktūros.
Sausį, norėdama paspausti N. Maduro, JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija pareiškė atsiribojanti nuo „Citgo“ ir jos sąskaitų Amerikos bankuose, nes tokiu būdu viliamasi Karakasą atriboti nuo tvirtos valiutos.
„J. Guaido įsitikinimas, jog „Citgo“ ir PDVSA kontrolė priklauso jam, iš esmės užtikrina, kad pastarieji praras N. Maduro mainais už dalį „Citgo“ nuosavybės teisių paskolintus pinigus. Vienintelis būdas to išvengti – bendradarbiavimas su J. Guaido valdžia“, – teigia Vašingtone veikiančio Strateginių ir tarptautinių studijų centro ekspertas Evanas Ellisas.
Ginkluotės pardavimai ir karinis bendradarbiavimas
2018 metų gruodžio pradžioje kariniame oro uoste prie Karakaso nusileido du branduoliniai ilgo nuotolio raketas gabenti galintys strateginiai bombonešiai. Tai buvo itin viešas ir simbolinis Maskvos noras Vašingtonui ir jo sąjungininkams parodyti, jog šalis labai rimtai nusiteikusi paramos N. Maduro valdžiai klausimu.
Maskva ilgo nuotolio bombonešių Karakasui neparduoda, tačiau yra pardavusi milijardų vertės kitos ginkluotės. 2006 metais tuometinis šalies prezidentas Hugo Chavezas pasirašė beveik 3 mlrd. dolerių susitarimą dėl Rusijos naikintuvų. Maskva taip pat gauna prieigą prie Venesuelos naftos pigiau nei rinkos kaina. Kaip skelbia Rusijos naujienų agentūra TASS, Karakasas iš Maskvos nuo 2005 iki 2013 metų įsigijo ginklų už 11 mlrd. dolerių.
Ginkluotė, kurios iš Rusijos įsigijo Karakasas – ir modernios S-300 oro gynybos sistemos, ir Su-30 naikintuvai, ir T-72 tankai bei tokie dalykai kaip raketinės sistemos „Igla“ ir kita smulkesnė ginkluotė.
Kol kas neaišku, kiek tiksliai pinigų Karakasas vis dar skolingas Rusijai už ginkluotę. Nepaisant to, dabartiniai neramumai ir reali valdžios pasikeitimo tikimybė kaip reikiant skatina abejones, ar Maskva gaus jai priklausančias įmokas už seniau pristatytas karines prekes, ką jau kalbėti apie sutartis ateitiems pirkiniams.
Dar vienas svarbus dalykas (kalbant tiek apie ginkluotės tiekimą, tiek paramą N. Maduro), yra privatūs Rusijos samdyti kariai, šių metų pradžioje atvykę į Karakasą ir, kaip spėjama, prisijungę prie elitinių pajėgų, besirūpinančių N. Maduro ir jo artimiausios aplinkos apsauga.
Taip pat egzistuoja pavojus, jog privačios Rusijos karybos bendrovės, dar žinomos tiesiog kaip PMC, gali dar pagilinti Venesuelos konfliktą, sako Vašingtone esančio fondo „Jamestown Foundation“ ir Kijeve veikiančio Tarptautinio politikos studijų centro ekspertas Sergejus Suchankinas.
Šiuo atveju egzistuoja nemenka tikimybė, kad Rusijos PMC prisidės eskaluojant pilietinius neramumus Venesueloje, kurie gali tapti ir viso regiono galvos skausmu“, – vasarį parašė jis.
Kitos gėrybės
Venesuela – didžiausias Rusijoje užaugintų grūdų importuotoja ir viena iš svarbiausių Rusijos žemės ūkio rinkos dalyvių. Aktyvus Rusijos dalyvavimas Venesuelos žemės ūkio produkcijos rinkoje nemenką dalį atima iš Jungtinių Valstijų, Brazilijos ir kitų rinkos didžiųjų.
Su Rusijos valdžia siejami bankai vienija jėgas su Venesuelos finansų institucijomis, tokiu būdu bandydami palengvinti investicijas ir suteikti Rusijos bendrovėms daugiau lankstumo skverbiantis giliau į Venesuelos ekonomiką. Tas bendros nuosavybės bankas „Evrofinance Mosnarbank“ yra kontroliuojamas „Gazprombank“ – finansinės „Gazprom“ atšakos, ir valstybinio banko VTB. Venesuelos valstybiniam vystymosi fondui priklauso 49,99 proc. akcijų.
Kovą Jungtinių Valstijų Iždo departamentas bankui pritaikė sankcijų, argumentuodamas kaltinimais, esą, bankas apeidinėja seniau pritaikytas sankcijas, nukreiptas prieš N. Maduro ir jo šalininkus.
Reputacija
Nepaisant to, skaudžiausias Rusijai gresiantis nuostolis, jeigu žlugtų N. Maduro valdžia, yra reputacija – tiek Kremliaus, tiek konkrečiai Vladimiro Putino. Aktyvus Rusijos dalyvavimas Venesuelos reikaluose yra vienas iš būdų ten demonstruoti savo galią – lygiai taip pat, kaip kadaise sovietai kišosi į Kubos reikalus ir mezgė ryšius Centrinėje Amerikoje. Tai priežastis nerimauti ir Jungtinėms Valstijos, kurios ilgą laiką Vakarų pusrutulį laikė natūralia savo įtakos sfera.
„Žinoma, Maskvos domėjimasis Venesuela kurstomas jos gana įtemptų santykių su Jungtinėmis Valstijomis ir noru Jungtinėms Valstijoms suformuoti atsvarą“, – komentuoja Lotynų Amerika besidomintis Suomijos tarptautinių santykių instituto mokslininkas Mikaelis Wigellis.
„Sukurdama stiprius santykius su Venesuela, Maskva įgyja savotiškos piktavališkos galios prieš Jungtines Valstijas, o tokia situacija gali būti panaudota kaip koziris ateityje ieškant bendros kalbos su Jungtinėmis Valstijomis. Be to, tai dar vienas įrodymas, kaip smarkiai Rusija nori būti laikoma pasauline galia“, – sako M. Wigellis.