Vytas Jankauskas. Pilietiškumas prieš patriotizmą?

Karo akivaizda ir jo nuolatinė grėsmė nuolat verčia galvoti apie gynybą, kuo, kaip ir kas gins Lietuvos laisvę, jeigu mes būtume užpulti. Rinkimų akivaizdoje malonu girdėti apie tai, jog beveik lenktyniaujama, kas pasiūlys daugiau lėšų skirti gynybai, todėl 2 procentai nuo bendrojo vidaus produkto jau lieka praeityje ir kalbama apie žymiai didesnius skaičius, kas rodo, jog grėsmė yra suvokiama ne popieriuose, tačiau realiais darbais ir planais galvojama ją atremti. Jeigu turime kariuomenės struktūrą, kuri pasiruošusi gintis, šiandien drąsiai galime klausti, ar mes ugdome tuos, kurie eis ginti savo šalies?

Šis klausimas kilo žvelgiant į bendrąsias kompetencijas, kurias siekiame ugdyti mokykloje. Viena iš šių kompetencijų yra pilietiškumas. Ji skirta ugdyti pilietinį tapatumą, jį plėtoti ir stiprinti pilietinę galią bei demokratines vertybes. Galima, žinoma, formuluoti ir kitaip. Tačiau, jeigu gerai pagalvojame, apie ką šis klausimas? Apie formą? Apie turinį? Pilietis turi gebėti veikti valstybėje, tačiau problema kitos plotmės – jam nėra pareigos ginti savo šalį.

Jeigu žvelgtume į Lietuvos istoriją, galime prisiminti, kad tai valstybė, kuri ne kartą buvo okupuota. Mes turėjome įvairiausių lojalumo krizių. Buvo žmonių, kurie prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų be problemos identifikavosi su Rusija. Lygiai taip pat galima kalbėti apie tai, kad buvo žmonių, puikiai gebėjusių veikti sovietinėje sistemoje, kurie buvo plačiosios tėvynės piliečiais ir kartais netgi kreipdavosi vienas į kitą žodžiu „pilieti“. Taip, tai apie pilietiškumą, suteptą ir išterliotą sovietinėmis išrūgomis.