Kilmė
Kalbos apie tai, kad Lietuva netrukus neteks visų savo sengirių išprovokavo jautrią visuomenės reakciją. Balandžio pradžioje daugiau nei 100 organizacijų kreipėsi į Vyriausybę, Seimą ir Aplinkos ministeriją, reikalaudamos sugriežtinti miškų kirtimą saugomose Lietuvos teritorijose.
Tai – jau antroji pasipiktinimo dėl kertamų miškų banga. Pirmasis skandalas po Lietuvą nuvilnijo praėjusių metų rudenį, kai žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog Vyriausybė patvirtino 6 proc. didesnę miškų kirtimo normą 2019 – 2023 metams.
Netrukus po to aplinkosaugos aktyvistams buvo suduotas dar vienas smūgis. Įgyvendinant 2014 – 2018 metų miškų kirtimo normą plynaisiais kirtimais kirsta Labanoro giria, dar kelios saugomos teritorijos.
Nors VĮ Valstybinė miškų urėdijos duomenimis, kasmet nuo 2016 metų miškų urėdijos valdomuose miškuose, tarp jų ir esančiuose saugomose teritorijose, plynųjų kirtimų mažėjo, tai nepaneigia fakto, kad kasmet iškertant panašų miškų plotą senieji miškai nyksta, o kartu su jais nyksta ir gyvūnų buveinės.
Kirtimus palaikantieji neretai griebiasi argumento, kad seni miškai nepajėgūs sugerti didelio CO2 kiekio, todėl aplinkai nėra tokie naudingi, kaip jauni miškai. Savų argumentų šiuo klausimu turi ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, praėjusiais metais Vyriausybės sprendimą didinti miškų normą argumentavęs tuo, kad, pavyzdžiui, jeigu beržai, sulaukę 60-ies metų, nėra iškertami, tai 80-ties sulaukusių jų kirsti nebereikia. Medžiai jau būna supuvę.
Tuo tarpu aplinkosaugininkė A. Juozapaitytė mitą, neva, CO2 iš aplinkos gali sugerti tik jauni miškai, paneigė. Pasak jos, natūrali sengirių miško paklotė aplinkai teikia žymiai didesnę naudą nei jauni miškai.
Kas tiesa
DELFI paprašius aplinkosaugininkės šį savo teiginį argumentuoti, ji sutiko pasidalinti informacija ir atsiuntė nuorodą į Didžiosios Britanijos moksliniame žurnale „Nature“ 2014 metais spausdintą tyrimą „Rate of tree carbon accumulation increases continuously with tree size“ (liet. „Didėjant medžiui anglies kaupimosi tempas jame nuolat didėja“) bei nuorodą į mokslo ir technologijų portale „phys.org“ 2012 metais publikuotą straipsnį „Algae, lichens, and mosses take up huge amounts of carbon dioxide and nitrogen from atmosphere“ (liet. „Dumbliai, kerpės ir samanos sugeria didelį anglies dioksido ir azoto kiekį iš atmosferos“).
Prieš tai minėtas ekologo tyrėjo Nathano Stephensono ir jo kolegų atliktas tyrimas apėmė daugiau nei 670 000 medžių, priklausančių 403 rūšims ir augančių skirtingose klimato juostose. Tyrime analizuojama, kaip keičiasi medžio masė (taigi, ir sukaupto anglies kiekis) priklausomai nuo medžio dydžio ir amžiaus. Jame pateikiami grafikai vaizdžiai parodo, kaip auga medžio masė augant jo kamienui.
Ilgą laiką buvo manyta, kad daugiausia anglies sugeria augantys miškai, o pasiekusių brandą medžių masė liaujasi augti ir anglies į save tokie medžiai jau nesugeria. Tokia prielaida kilo iš įtakingo XX amžiaus ekologo E. P. Odumo 1969 m. pristatos ekosistemų vystymosi strategijos. Remiantis ja, kiekvienos ekosistemos galutinis tikslas yra pusiausvyra, vadinasi, miško brandos išraiška turėtų būti pasiektas anglies dvideginio balansas, kuomet medžiai sugeria tokį patį anglies dvideginio kiekį, kokį ir išmeta į atmosferą iš trūnijančių individų.
Vis dėlto, šiuolaikinis mokslas, o konkrečiau 2014 metais N. Stephensono atliktas tyrimas, šią teorija paneigė.
Tyrinėjant medžius išsiaiškinta, jog 97 proc. jų rūšių didžiausią anglies kiekį sukaupė patys didžiausi medžiai. Mokslininkai pateikia Vakarinėje JAV dalyse esančios sengirės pavyzdį. Nors didesnio nei 100 cm skersmens medžiai joje sudarė tik 6 proc., jų masės prieaugis buvo 33 proc.
Šio tyrimo rezultatai apibendrinami portale „Gyvas miškas“ pateiktame straipsnyje kartu su kitų mokslinių tyrimų tezėmis. Jose teigiama, kad net 70 proc. anglies, esančios medžio kamiene, sukaupiama antrojoje medžio gyvenimo pusėje. Be to, nors didžiųjų medžiagų gyvybiniai procesai yra lėtesni, anglį kaupti jiems padeda ir daug didesnė lapija bei kamieno plotas.
Kalbant apie anglies dvideginio sugėrimą iš aplinkos, svarbų vaidmenį atlieka ir senųjų miškų paklotė – kerpės, samanos, įvairūs dumbliai. Makso Planko chemijos instituto mokslininkai ištyrė, kad šie augalai sugeria didžiulį kiekį anglies dioksido ir nitrogeno bei ilgam laikui eliminuoja šias medžiagas iš anglies apytakos sistemos.
Tokiu poveikiu pasižymi ne tik miško paklotės augalai, bet ir apskritai visi kriptogamai – fotosintezę vykdantys, bet nežydintys augalai.
Komentuodamas tyrimo rezultatus, jo iniciatorius Wolfgangas Elbertas sakė: „Iš tiesų, me norėjome sužinoti, kokius junginius kriptogaminė paklotė paleidžia į orą. <...> Mes sužinojome, kad yra labai daug tyrimų apie šių gyvybės formų ekologinį poveikį, tačiau jų indėlis į pasaulinį nitrogenų ir anglies pusiausvyros palaikymą iki šiol buvo neįvertintas.“
Kad įvertintų, kaip prie klimato pusiausvyros prisideda samanos, dubliai ir kiti kriptpgamai, chemikai kartu su biologais ir geologais atliko daug tyrimų ir pateikė išvadas – kriptogamai per metus sugeria maždaug 14 mln. tonų anglies dioksido ir 50 mln. tonų nitrogeno. Šie skaičiai sutampa su anglies dioksido kiekiu, kurį per metus į aplinką išskiria visos biomasės, įskaitant miškų, gaisrai ir deginimas.
Samanose ir panašiuose organizmuose sukautos anglies dioksido atsargos nebedalyvauja anglies apytakos procesuose, tačiau tik tuo atveju, jei kriptogamų paklotė nėra pažeidžiama. Pažeidus paklotę ar dirvą, joje sukauptos šiltnamio dujos atpalaiduojamos ir vėl išleidžiamos į aplinką.
Kaip straipsnyje, publikuotame britų moksliniame žurnale „New Science“, teigia žurnalistas ir klimato konsultantas Fredas Pearce‘s, Kioto protokolas, kuriuo buvo tikimasi sustabdyti klimato kaitą, buvo paremtas moksline klaida. Protokole šalims buvo nurodyta stabdyti klimato šilimą sodinant naujus miškus, kurie sugertų anglies dioksido perteklių, tačiau jame nebuvo atsižvelgta į anglies dioksido atsargas, jau sukauptas dirvoje, kurios, kertant ir deginant senuosius miškus bus išlaisvintos.
Tyrimai parodė, kad naujai sodinant miškus dirva į atmosferą paleis tiek anglies dioksido, kiek miškas sugebės sugerti tik per dešimtį metų, todėl, siekiant pažaboti klimato kaitą, būtų naudingiau išsaugoti jau egzistuojančius miškus, užuot sodinus naujas medžių plantacijas.
Atsižvelgiant į visus šiuos mokslinių tyrimų rezultatus, aplinkosaugininkės A. Juozapaitytės teiginį, kad senas miškas ir jame esanti samanų paklotė sugeria daugiau anglies dioksido, nei jaunas miškas, galima laikyti teisingu.
- Šaltiniai
- „Rate of tree carbon accumulation increases continuously with tree size“; „Nature“ volume 507, psl. 90–93; 2014.03.06
- „Algae, lichens, and mosses take up huge amounts of carbon dioxide and nitrogen from atmosphere“; phys.org; 2012 06 04
- „Senų klimato dogmų pabaiga: 700 000 medžių tyrimas rodo, kad seni medžiai geresni anglies kaupikai nei jauni miškai ir plantacijos“; gyvasmiskas.lt; 2018.03.07
- „Tree farms won't halt climate change“; newscientist.com; 2002.10.28
- „Why Forests? Why Now? The Science, Economics and Politics of Tropical Forests and Climate Change“ infografikai; Center for Global Development