A. Žukauskas. Rusija ieško draugų ir Pietų Amerikoje

Šiandien visi sutinka, jog Rusija yra vienas svarbiausių veikėjų kruviname Ukrainos konflikte. Reakcingai vertinama ir Kremliaus pagalba šalies rytuose siaučiantiems separatistams-teroristams – Krymo aneksija iki šiol nėra pripažinta tarptautinės bendruomenės, o prezidentas Vladimiras Putinas atvirai kaltinamas pagalba teroristams.

Buvęs Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague'as jau prieš kelis mėnesius konstatavo, kad Rusija rizikuoja pasinerti į „izoliaciją ir stagnaciją“. Rusija tai supranta, tad draugų ieško ne tik Azijoje, tačiau ir Pietų Amerikoje.

Kovo mėnesį V. Putinas pradėjo atvirai kalbėti apie naujų karinių kuro bazių statybą Nikaragvoje. Paskelbta apie panašius planus Venesueloje ir Kuboje. Pirmą kartą per kelis paskutinius dešimtmečius į regioną, dažnai vadinamą JAV „vidiniu kiemu“ (angl. backyard), Rusija beldžiasi su savo kariniu laivynu.

Rusija stengėsi rasti sąjungininkų Lotynų Amerikoje ir anksčiau, tačiau paieškos sustiprėjo šiais metais. Priežastys neturėtų stebinti. Ukrainos įvykių kontekste Rusija jaučia spaudimą ir palaikymo stoką tarptautinėje bendruomenėje. Tarptautinėje bendruomenėje pasigirsta vis daugiau nepasitenkinimo „draugiška“ karine Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu. 

Visos trys minėtos Pietų Amerikos valstybės priklauso vadinamajai antiamerikietiškajai „Bolivariškajai ašiai“, dar kitaip vadinamai Bolivaro Aljansu už mūsų Amerikos liaudį (ALBA). Ši sąjunga buvo įkurta buvusio Venesuelos tautos vedlio Hugo Chavezo. Ji, atitikdama Chavezo ideologiją, turėjo tapti alternatyva Amerikos Laisvosios prekybos teritorijai, laikytai JAV ekspansijos įrankiu. Skepticizmu JAV atžvilgiu pasižymi ne tik ALBA narės. Dėl JAV veiksmų XX a. (perversmų rengimo, ekonominiu išnaudojimo ir t.t.) iki šiol jaučiamas nepasitikėjimas JAV. Tad planai kurti Rusijos bazes neatrodė stebinantys – Lotynų Amerikoje ilgą laiką jaučiama antipatija JAV galėjo tapti puikiu įrankiu Kremliui susimedžioti kelis tarptautinius draugus. Tai nežymiai, tačiau suerzintų JAV, kuri jau sukinėjasi Rytų Europoje. Arba, jei tikėsime Kremliaus ideologais, teisėtoje Rusijos interesų erdvėje.

Draugystės turas

Draugystės siekius patvirtino Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vizitas Pietų Amerikoje. Simboliška, tačiau jis buvo surengtas po nepalankiai Rusijai pasibaigusio kovo 27 d. Jungtinių Tautų narių balsavimo dėl Krymo situacijos. Tuomet 4 iš 11 Rusiją atvirai palaikiusių šalių buvo iš Pietų Amerikos (Bolivija, Kuba, Nikaragva ir Venesuela). Dar 5 (Brazilija, Argentina, Paragvajus, Urugvajus ir Ekvadoras) balsavimo metu susilaikė, taip pat nebyliai išreikšdamos savo pasiruošimą kalbėtis dėl Rusijos politikos vertinimo.

Liepos mėnesį V. Putinas pratęsė Kremliaus turą po pietinio Amerikos žemyno šalis. Vizitų metu buvo nurašyta 32 milijardų Kubos skola Rusijai, taip iliustruojant „nepalaužiamą draugystę“ tarp Rusijos ir Kubos tautų. Kremlius irgi neliko tuščiomis rankomis. Havanoje pasirašyti susitarimai dėl naujų naftos telkinių eksploatavimo įrenginių statymo ir naudojimo. Reikšmingais susitarimais Kremlius iš esmės užkirto kelią tolimesnėms Kubos deryboms dėl prekybos su ES, kurias Havana buvo pradėjusi dėl sunkėjančios ekonominės situacijos. 

Neapsiribota tik Kuba – praėjusią savaitę Rusijos naftos gigantė „Rosneft“ nusipirko Venesuelos dujų ir naftos bendrovę „Weatherford International“. Galima prognozuoti, jog nauju savo pirkiniu Rusija taip pat sieks įtvirtinti savo įtaką sudėtingame politiniame ir ekonominiame Veneseuelos kontekste.

Liepos 13 d. Rusija su Argentina pasirašė susitarimą dėl bendrų branduolinės energetikos ir karinių technologijų vystymo projektų. Po sėkmingo susitarimo buvo paskelbta ir apie planus pasirašyti panašius susitarimus su Brazilija. Rusija taip pat ruošiasi investiciniams ir kariniams projektams ekonominių sunkumų krečiamoje Bolivijoje, Peru ir netgi Bolivijai priešiškoje Čilėje. Ambicingų planų šviesoje visas V. Putino turas Pietų Amerikoje atrodo lyg pergalės maršas su spontanišku piruetu (t.y. netikėtu pirmuoju istorijoje vizitu į Nikaragvą).

Grėsmė JAV pašonėje?

Suprantama, aktyvūs Kremliaus veiksmai Lotynų Amerikoje patraukia dėmesį. Daug kur girdimi perspėjimai dėl dar vieno „naujojo Šaltojo karo“ židinio atsiradimo. Vis dėlto tokie vertinimai šiek tiek ankstyvi. Rusijos ekonominė ir tarptautinė situacija dėl Ukrainos įvykių darosi vis sudėtingesnė, o prie to prisideda ir sunkėjančios JAV sankcijos. Stipriosios Lotynų Amerikos valstybės (Brazilija, Argentina) taip pat yra linkę siekti savarankiškumo tarptautinėje arenoje. Apskritai vargu ar bus grįžtama į partizaninio karo ir „savų“ karinių diktatorių statymo laikus. Pasak JAV gynybos ekspertų, Rusijos veiksmai dėl karinių bazių regione yra labai atidžiai sekami, tačiau nekeliantys realios karinės grėsmės.

Rusijai trūksta raumenų rimtai konkuruoti su JAV. Bet net ir be to sėkmingi Rusijos viražai žemyne būtų svarbus simbolinis pasiekimas Rusijai. Taip, daugelis pareiškimų dėl energetinių ir ekonominių projektų tebėra popieriniai. Vis dėlto šiuo atžvilgiu Rusijai svarbiau yra susitarimuose išreiškiamas bendras požiūris į saugumo ir geopolitines problemas. O ši problema - JAV dominavimas pasaulio politikoje, jos „savivalė“ suverenių valstybių teritorijose. Visa tai reikia sustabdyti, ir sąjungininkų (nors ir simbolinių) kaupimas šiam tikslui yra labai svarbus, ypač blogėjant Rusijos tarptautiniam įvaizdžiui.

Sutinkama, kad Lotynų Amerikos susitarimai ir draugystės deklaracijos yra svarbus pasiekimas simbolinėje ir informacinėje erdvėje. Šalia kontraktų su Kinija, sprendimo kurti bendrą BRICS banką ir planų su Japonija bendradarbiauti energetikos vystymo srityje, Kremlius savo piliečiams gali kalbėti apie tai, jog Rusija anaiptol nėra izoliuota nuo pasaulio. Ilgalaikėje perspektyvoje būtent JAV save izoliuoja, bandydama sustabdyti sparčiai stiprėjančias naująsias pasaulio galias, besikišdama į jų reikalus ir ignoruodama nepatenkintas savo kaimynes.

JAV ir likusio pasaulio dėmesys greičiausiai dar ilgai bus nukreiptas į Ukrainos konfliktą. Todėl sunku manyti, kad Rusijos veiksmai Lotynų Amerikoje staiga atitrauks JAV strategus nuo to, kas dedasi Rytų Europoje. Rusų susitarimai su Lotynų Amerikos šalimis rodo simbolinės, o ne karinės ar ekonominės Rusijos įtakos plėtrą. Kremlius kol kas neturi didelių resursų imtis konkrečių ir daug išteklių reikalaujančių veiksmų Lotynų Amerikoje. Vis dėlto savarankiškai norinčių veikti žemyno valstybių patraukimas į savo pusę po kurio laiko gali pradėti erzinti amerikiečius.

Po praėjusią savaitę pasaulį sukrėtusios Malaizijos oro linijų lėktuvo katastrafos Ukrainos teritorije, Venesuela atvirai apkaltino JAV ir NATO konfliktų Ukrainoje kurstymu. Brazilijos prezidentė Dilma Rousseff ir su Argentinos vadovė Cristina Fernandex de Kirchner mandagiai susilaikė nuo bet kokių atvirų vertinimų. Argentinos prezidentė atvirai pritarė Kinijos vadovo Xi Jinpingo reikalavimams atlikti išsamius tyrimus. Tai gali rodyti nebylų norą per daug nesikivirčyti su Kremliumi. Bet kokiu atveju, net ir esant tik simboliškai draugystei su kylančiais ir stiprėjančiais geopolitiniais sąjungininkais gali Rusijai padėti išlaikyti savo kaip į tarptautinį balansą orientuotos pasaulio galios vardą. Valstybės įvaizdis yra labai svarbi dalis tarptautinėse geopolitinėse kovose, tad geri santykiai ilgalaikėje perspektyvoje Kremliui gali tapti itin vertingais, o ypač – siekiant sustabdyti „Vakarų dominavimą“ tarptautinėje erdvėje.