Prieš 80 metų, 1933-ųjų kovą, išsikvėpė vadinamoji Didžioji depresija – Didžioji ekonominė krizė (DD arba DEK), varginusi pasaulį beveik ketverius metus. Apie ją prirašyta daug tomų, surasti šios krizės dėsningumai, tarsi ir išmoktos pamokos, tačiau šiame amžiuje pasaulis ir vėl atsidūrė prie jos ribos. Kiti gi sako, kad prieš penkerius metus mus iš tikrųjų ištiko Didžioji depresija–2 ir nuo jos dar neatsigavome.
1920 – 1929 m. yra laikomi spartaus ir nesubalansuoto ekonomikos augimo metais. JAV skelbė Naująją erą. Penkerius paskutinius metus labai išaugo akcijų rinkos, į jas investavo daugybė žmonių. Vyravo didelis investuotojų optimizmas, kuris skatino skolinto kapitalo naudojimą investicijoms į rinkas – apie 8,5 mlrd. dolerių, t.y. kone visą JAV cirkuliavusią pinigų masę. 1921 – 1929 m. „Dow Jones“ indeksas išaugo 6 kartus. Bankai noriai dalijo kreditus, ypač nekilnojamajam turtui įsigyti. Finansų burbulas turėjo kada nors sprogti. Vyriausybė į tai žiūrėjo pro pirštus.
Spekuliacijos akcijų biržose – viena svarbiausių DD priežasčių. Tačiau kai kurie mokslininkai išskiria kitas. Štai britų ekonomistas, baronas Johnas Meynardas Keynesas svarbiausiame 1936 m. išleistame savo veikale "Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija" („The General Theory of Employment, Interest and Money“) išskiria keturias pagrindines problemas - valstybės deficitinių išlaidų augimą, protekcionizmą, įmonių eksploatacinių išlaidų atsparumą ir pigių kreditų politiką. Jam prieštarauja austrų mokslininkai, kurie teigia, kad DD iššaukė ekonominiai ciklai ir valstybės kišimasis į rinką, ypač pinigų ir kreditų sritis.
JAV Federalinės rezervų sistemos sukūrimas 1913 m. provokavo didžiulę pinigų paklausą, bet patekę į rinką jie buvo neefektyviai investuojami, o tai ir sukėlė akcijų kainų burbulą.
Austrijos ekonomikos tyrimas institutas dar 1929 m. vasarį išpranašavo šio burbulo sprogimą. Garsus austrų ekonomistas Friedrichas Augustas Hayekas pratęsė J.M.Keyneso teoriją, bet tik 1974-ųjų spalio 9 d. jam ir švedų mokslininkui buvo skirta Nobelio premija ekonomikos srityje.
DD turi konkrečią pradžios datą – vadinamąjį „juodąjį“ ketvirtadienį, 1924 m. spalio 24-ąją, kai kilo panika Niujorko vertybinių popierių biržoje Volstryte. Staiga krito akcijų kainos, prasidėjo įmonių bankrotai, smuko pardavimai, ūgtelėjo nedarbas. Krizė nuvilnijo per visas Vakarų valstybes. JAV bedarbystė pasiekė 24,9 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų.
Netekę darbo jie supirkinėjo būtiniausias prekes, taip dar labiau stumdami Amerikos ūkį į recesiją. Pramonės produkcija nukrito beveik 50 proc., BVP sumažėjo 32,6 proc.
Kaip 2010 m. savo moksliniame darbe rašė Šiaulių universiteto istorikas Deividas Brinius, ypač nukentėjo didžiosios Europos valstybės, kurių ekonomika buvo susijusi su JAV. Antai 1932 m. Vokietijos pramonės gamyba smuko iki 58 proc. 1929 m. lygio, bedarbiai sudarė 44 proc. darbingos jėgos (apie 6 mln.), o tik penktadalis jų gavo pašalpas. Nors 1930 m. kovo 30 d. sudaryta centristo Heinricho Bruningo vyriausybė ėmėsi griežtos antikrizinės politikos, kviesdama laikytis „saikingo gyvenimo būdo“, tik 1933 m. sausio 30 d. Adolfui Hitleriui tapus Reicho kancleriu, o vėliau – ir fiureriu, ekonomikos kontrolė buvo paimta į griežtas valstybės kontrolės rankas. Nacistinė Vokietija tapo pirmąja industrinė pasaulio valstybe, atsigavusia po ekonominės krizės.
Kaipgi DD paveikė Lietuvą? Istorikas D.Brinius nuodugniai išnagrinėjo pasaulinės ekonominės krizės ypatumus Lietuvoje. Jis tvirtina, kad Lietuva tuo metu buvo agrarinė valstybė, mažai susijusi su tarptautinėmis rinkomis, ir ją, kaip, beje, ir tuometinę Sovietų Sąjungą, krizė palietė pavėluotai ir mažiau. Prof. Stasio Vaitekūno žiniomis, tuomet Lietuvos kaimuose gyveno apie 82,3 proc. žmonių (be Klaipėdos ir Vilniaus kraštų) ir tik 5 proc. jų dirbo pramonėje. Pirmieji krizės požymiai pasireiškė apie 1929-ųjų vidurį, kai ėmė kristi žemės ūkio produktų kainos (3,5 karto). Daugeliui valstiečių buvo sunku susimokėti skolas, mokesčius, gražinti paskolas.
Komplikavus santykius su užsienio šalimis ir Vokietijai užblokavus žąsų importą iš Lietuvos, kilo ūkininkų nepasitenkinimas. Krizės dugną pasiekus tik 1935 m., rugpjūčio pabaigoje jie suorganizavo vadinamą Suvalkijos sukilimą: apsiginklavę šakėmis ir basliais žmonės blokavo kelius, išpildavo pieną, laužydavo žemės ūkio padargus. Sukilo ir miestiečiai, negaudami produktų. Policija greitai numalšino sukilėlius, o, kad apramintų nepatenkintus, 1935 m. rugsėjo 6 d. atsistatydino Juozo Tūbelio vadovaujama vyriausybė.
Bet pasipriešinimas tęsėsi ir vėlų 1935-ųjų rudenį. Prezidentas Antanas Smetona jam numalšinti metė naujus policijos ir kariuomenės būrius. Neramumai tęsėsi iki kitų metų pavasario. A.Smetonai tai padėjo sustiprinti savo valdžią, ir 1938 m. priimtoje Konstitucijoje buvo galutinai įtvirtintas autoritarinis valstybės pobūdis: joje net nebuvo paminėta, kad valstybė yra demokratinė. Visos galios buvo sutelktos prezidento rankose, o ministrų ir Seimo funkcijos dar labiau susiaurėjo. Artėjo didžiųjų geopolitinių permainų metas.
Tuo metu DD pikas pasaulyje jau senokai buvo praėjęs. Manoma, kad pasaulinė ekonomika dugną pasiekė apie 1933 m. kovą ir pamažu pradėjo atsigauti. JAV prezidentas Herbertas Hooveris įvedė viešųjų darbų, išlaidų ir mokesčių apribojimų paketą, kuris apėmė tik pusę procento šalies BVP, bet buvo svarbus ženklas krizei įveikti. Prezidentas Franclinas Rooseveltas paskelbė ekonominių reformų programą – Naująjį kursą („New Deal“), kurio esmė – aktyvus valstybės kišimasis į ekonomiką, paskui daugelį metų dominavęs laisvos rinkos valstybėse. Tuo pat metu prezidentas išleido potvarkį padidinti išlaidas iki 10,7 proc. gamybos apimties. Tai stimuliavo Amerikos ekonomiką, ir ji sparčiai pradėjo augti: jau 1936 m. JAV BVP pasiekė priešdepresinį lygį.
Mokslininkai iki šiol ginčijasi, ar būtent Naujasis kursas padėjo atsigauti JAV ir kitų šalių ekonomikai. Kai kurių jų nuomone, fiskalinės priemonės tokiais atvejais niekada nesuveikia, o reikia daugiau stimuliuoti svarbiausias ūkio šakas. Tuometinės Amerikos vyriausybės pastangos buvo greičiau būdas „atlaisvinti kelią natūraliam atsigavimui“. Viena aišku, kad be griežtos ekonominės taupymo politikos „natūralus atsigavimas“ būtų buvęs pražūtingai lėtas. Teigiama, kad JAV iš krizės galutinai išbrido tik prieš II pasaulinį karą…
Šiame straipsnyje sąmoningai praleistos dvi problemos: kokią įtaką DD turėjo to meto geopolitinė situacija – arba atvirkščiai, ir kokios tos krizės pamokos 2008 m. kilusiam pasauliniam sunkmečiui. Juo labiau, kaip rašė „The Economist“, Didžiosios depresijos grėsmė niekur nedingo, o dviejų amžių krizių dėsningumai kone tokie patys.
Pabaigai - vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ Jus ketina nuraminti. Tiesa, senokai, tik prasidėjus recesijai, 2009-ųjų spalį, jis rašė, kad, nors DD daugeliui reiškė finansinį ir verslo krachą, bet teigiamai atsiliepė žmonių sveikatai. Du Mičigano universiteto mokslininkai žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ paskelbė tyrimo rezultatus ir priėjo išvadą, kad vidutinė gyvenimo trukmė JAV 1930 – 1933 m. pailgėjo, nors šiek tiek išaugo savižudybių skaičius.
Sociologai tokį fenomeną aiškina žmonių sveikatai labai nepalankiomis sąlygomis, kurios buvo susiklosčiusios spartaus ekonomikos augimo metais iki krizės. Atvirkščiai, DD laikotarpiu padidėjo šeimos narių ir visuomenės susitelkimas, kiekvieno jos nario atsparumas nepritekliams, o kartu – ir atsirado optimistinis požiūris į rytdieną.
Taip suabejota iki šiol galiojančiu, su ekonomikos raida susijusiu visuomenės gerovės principu, teigiančiu, esą klestinčios ekonomikos laikais užauga sveikesnė žmonių karta.
Taigi, jokios depresijos!