Jeigu pono Litvinenkos, buvusio KGB karininko, nunuodijimas būtų buvęs įvykdytas kaip suplanuota, į tai veikiausiai beveik niekas nebūtų atkreipęs dėmesio. Polonis – retas ir paprastai beveik neaptinkamas nuodas: jis žudo alfa spinduliuote, kurią galima išmatuoti tik naudojant itin specializuotą įrangą.
Nedidelei emigravusių rusų disidentų bendruomenei Londone būtų buvusi pasiųsta aiški žinia: jums leidžiama palikti tėvynę, bet jeigu pradėsite prieš Kremlių nukreiptas propagandos operacijas - būsit nugalabyti.
Britų žvalgybos tarnyba MI6 taip pat būtų sunerimusi: ponas Litvinenka gaudavo nedidelę mėnesinę rentą mainais į savo sukauptas žinias apie persidengiančią aukšto lygio korupciją ir organizuotą nusikalstamumą. Iš savo būstinės prie Voksolo sankryžos ši šnipų agentūra vykdė bendrą tyrimą su Ispanijos žvalgyba, pavadintą operacija "Vapsva" (Operation Vespa), aiškindamasi Kremliaus ryšius su rusų gangsterių veikla Ispanijoje.
Tik paskutinę minutę šovusi mintis patikrinti, ar pono Litvinenkos šlapimas neskleidžia alfa spinduliuotės, padėjo pareigūnams susivokti, kas iš tikrųjų nutiko.
Pirminis atsakas 2006-ųjų pabaigoje buvo griežtas: Rusijos žvalgybos pareigūnai buvo išsiųsti iš Londono. Ryšiai su FSB buvo apriboti iki minimalaus lygio - pavyzdžiui, konsultacijų dėl saugumo užtikrinimo per Sočio žiemos olimpiadą.
Vis dėlto vėliau Britanija vėl mėgino elgtis, tarsi nieko nebūtų nutikę. Tony Blairo laikų burkavimas liovėsi, bet Londone vis tiek buvo itin netaktiška kalbėti apie Kremliaus sulaikymo politiką, o juo labiau - apie konfrontaciją.
Būtent po Litvinenkos nužudymo pradėjau rašyti knygą "Naujasis šaltasis karas" (The New Cold War). Kai ta knyga 2008-aisiais buvo išleista, ji pelnė Rusiją stebinčių "vanagų" pagyrimų, ypač Rytų Europoje. Vis dėlto Londone, Vašingtone, Berlyne ir kitose sostinėse buvo labiau linkstama prie nuomonės, kad mano knyga - bereikalingą paniką kurstantys pliurpalai.
Šie argumentai aiškiai persvėrė pyktį dėl pono Litvinenkos nužudymo. Mūsų saugumo ir žvalgybos agentūrose neabejota, kad Rusijos valstybė tiesiogiai su tuo susijusi, bet politikams buvo kur kas parankiau apsimesti, kad yra kitaip. Dar daugiau - Kremliaus mylėtojų choras Sityje, verslo pasaulyje ir kituose sluoksniuose turėjo savų priežasčių nesureikšminti tos žmogžudystės.
Visa tai padėjo suklestėti egzotiškoms, dėmesį nukreipiančioms sąmokslo teorijoms, susijusioms su ta byla. Kalbėta, kad Litvinenka vargu ar laikytinas didvyriu. Juk jis bičiuliavosi su abejotinos reputacijos veikėjais - ir tiesa, kad jis buvo finansiškai priklausomas nuo Boriso Berezovskio, velionio Rusijos magnato emigranto. Jis buvo marginalas - tarsi kokia įkyri sparva. Jeigu jį kas pritrėkš, niekas per daug neliūdės.
Kad ir kokių kitų pasekmių dar sukeltų sero Roberto Oweno ataskaita, ji mažų mažiausiai triuškinamai pateisina nepalenkiamos ponios Litvinenkos ir jos ištikimų sąjungininkų rato pastangas.
Dabar ji reikalauja, kad Britanija reaguotų į tą ataskaitą griežtomis sankcijomis Rusijai. Deja, labai tikėtina, kad ji bus nuvilta. Dauningo gatvėje ir Užsienio reikalų ministerijoje iškeltas viską nustelbiantis (nors ir klaidingas) prioritetas - užsitikrinti Rusijos palaikymą Sirijoje. Londone, Vašingtone ir kitose Vakarų šalių sostinėse galvojama, kad tik Kremlius gali padėti atvesti Basharo al Assado režimą Damaske prie derybų stalo.
Vidaus reikalų sekretorė Theresa May ketvirtadienį pasakė griežto tono kalbą Bendruomenių Rūmuose, nurodžiusi, kad bus įšaldytas dviejų asmenų, kurie tyrimo išvadose buvo įvardyti kaip A.Litvinenkos nužudymo vykdytojai, turtas. Tie žmonės - Dmitrijus Kovtunas ir Andrejus Lugovojus.
Vis dėlto mažai tikėtina, kad tiedu turi kokių nors sąskaitų Britanijos finansų sistemoje. Galbūt jie yra niekšai, bet ne kvailiai.
Kur kas veiksmingiau būtų pasidomėti Rusijos nešvarių pinigų srautais, čiurlenančiais Londono Sičio gatvėmis. Britanijos bankai, advokatų kontoros, apskaitos įmonės ir kiti subjektai iki šiol grindė santykius su Rusija vien įžūliu, begėdišku godumu.
"Jukos" buvo pasmerkta, kai jos įkūrėjas Michailas Chodorkovskis viešai apkaltino Putiną korupciją. Naftininkas buvo pasiųstas į kalėjimą, o jo bendrovė buvo nuvaryta į bankrotą per virtinę parodomųjų finansinių teismų. "Rosneft" už skatikus susirinko kas liko.
Vis dėlto Londono Sitis neįžvelgė nieko bloga, leisdamas "Rosneft" listinguoti savo akcijas 2006 metais, praėjus vos kelioms savaitėms po pono Litvinenkos nužudymo. Toks žingsnis prilygsta leidimui užsieniečiams pardavinėti vogtus daiktus Londono gatvėse. Mūsų finansininkai toli gražu nepuolė šauktis policijos - jie išsirikiavo į eilę, kad pasipelnytų.
Toks elgesys ne vien korumpuoja mūsų sistemą: jis taip pat siunčia bjaurią žinią Rusijai. Rusijos vadovybė pradeda tikėti, kad mūsų santvarkoje nėra reikšmingų skirtumų, lyginant su jų sistema. Pinigai valdo, o stipresnis visada teisus. Mums tiesiog geriau sekasi tai dangstyti gausiomis kalbomis apie demokratiją ir įstatymų viršenybę.
Seras Robertas Owenas, pasižymintis įspūdingu intelektu ir teismo eksperto nuovoka, yra tikrosios Britanijos sistemos stiprybės simbolis. Jis parengė nepriekaištingą ataskaitą: aiškią, santūrią ir įtikinamą. Jos triuškinama, nepaneigiama išvada, kad ta žmogžudystė buvo įvykdyta valstybės užsakymu, mūsų vyriausybei sukels didelių nepatogumų. Neįmanoma įsivaizduoti, kad tai galėtų nutikti Rusijoje.
Deja, teisinis principingumas gali būti menka paguoda. Britanijos politinė vadovybė visokeriopai stengiasi, kad tik nereikėtų imtis jokių atsakomųjų veiksmų dėl pribloškiančio, įžūlaus nusikaltimo, įvykdyto šalies, kuri yra įsitikinusi - ir akivaizdžiai neklysta - kad dėl to nužudymo jai niekas negresia.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.