M. Gamzajevas. Tai prasidėjo ne šiandien ir ne Ukrainoje

Rusijos įvykdyta Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio aneksija ir besitęsiantys bandymai atplėšti nuo jos visą pietrytinę valstybės dalį parodė, kad siekdamas savo imperialistinių užmojų realizavimo, Kremlius nevengia atviro tautinės nesantaikos ir šovinistinių nuotaikų kurstymo.

Rusijos vadovybė jau seniai suprato, kad jų inspiruojami ir sumaniai valdomi etniniai konfliktai yra puikus pretekstas kišimuisi į kaimyninių valstybių vidaus reikalus, kuris jau ne pirmą kartą baigiasi bandymais nugnybti šių valstybių teritorijos dalį.

Yra pagrindas manyti, kad Rusija gali nusitaikyti ir į kitas kaimynines valstybes, taip pat į Azerbaidžaną ir į Lietuvą. Ir ne tik gali – tai yra visiškai reali grėsmė ir gana tipiška Kremliaus „keršto visiems“ strategija, kurią turėjome progos stebėti dar nuo 1988 metų, kai tik prasidėjo suverenumo aspiracijos imperijos pakraščiuose. Juk visa tai prasidėjo ne šiandien ir ne anaiptol ne Ukrainoje. Tai iliustruoja „spontaniško“ separatizmo centralizuotas skatinimas ir tautų pjudymas Sovietinės imperijos pavergtose, bet nepriklausomybės tuo metu siekusiose šalyse. Transistrija, Karabachas, Abchazija ir Pietų Osetija (buvo bandyta ir Adžarijoje su Gagaūzija), dabar Krymas ir pietrytinės Ukrainos sritys – pavyzdžių daugiau negu pakanka.

Analogiškų bandymų būta ir Lietuvoje – atsiminkime, kad Pietryčių Lietuvos autonomininkai buvo irgi kurstomi, ir ne iš Varšuvos, kaip kai kas mano, o būtent iš Maskvos. Tik iki šiol teritorijos nebuvo aneksuojamos taip atvirai, kaip buvo pasielgta su ukrainietišku Krymu – jos arba tapdavo „nepriklausomais“ Rusijos protektoratais arba, kaip Karabacho atveju, atitekdavo neva savo iniciatyva veikiančiai kaimyninei šaliai – mainais už jos šunišką lojalumą. Dabar gi nutarta sužaisti atviriau, kas reiškia, kad agresija įgauna pagreitį.

Mahiras Gamzajevas

Tarptautinę kolektyvinio saugumo sistemą įžūliai griaunantys agresoriai ir (ar) jų vietiniai pakalikai iki šiol nėra išsinešdinę nei iš azerbaidžanietiško Karabacho, nei iš Gruzijos Suchumio ir Cchinvalio provincijų, nei iš neva moldaviškos Transnistrijos, kurią Rusija taip pat kėsinasi priglausti po dvigalvio erelio (yra toks keistas paukštis) sparnu. Maža to, prieš mėnesį šį sąrašą papildė ir ukrainietiškas Krymas.

Todėl yra labai svarbu perprasti mechanizmą, kuris buvo naudojamas, siekiant sulaikyti imperijos sudėtyje iš jos ištrūkti siekiančias šalis. Atsiskirti norinčios (taigi neva „separatistinės“ ) sąjunginės ir autonominės (tokios, kaip Totorija arba Čečėnija) respublikos iškart sulaukdavo atsakomojo smūgio, kai staiga susiorganizuodavo (tiksliau sakant, buvo organizuojami „iš viršaus“) juose gyvenančių tautinių mažumų „mikroseparatistai“, dažniausiai iš SSKP partinio aktyvo ir KGB patikėtinių tarpo. O ten, kur jau egzistavo etnoteritorinės autonomijos, buvo pasinaudota jų paslaugomis.

Mano etninėje tėvynėje Azerbaidžane tai buvo nykštukinė Kalnų Karabacho autonominė sritis, kurios vardu 1988 metų liepos mėnesį buvo pareikšta apie atsiskyrimą nuo Azerbaidžano, kaimyninėje Gruzijoje – tokia pat nykštukinė Pietų Osetijos autonominė sritis (pareiškė apie atsiskyrimą 1989 metų lapkričio mėnesį) ir dvi ASSR – Abchazijos (apsiskelbė esanti „negruziniška“ 1989 metų kovo mėnesį) ir Adžarijos (ši pradėjo tolti nuo Gruzijos 1991 metais, įsiviešpatavus Aslano Abašidzės klanui, kol prezidentas Michailas Saakašvilis neužkirti kelio šiai nesveikai praktikai). 

Ten, kur tokių autonomijų nebuvo, jos buvo staigiai sukurtos ir beveik iškart išvestos iš atitinkamų sąjunginių respublikų sudėties. Iš tokių naujadarų galime paminėti dvi naujas „SSR“ Moldovoje – 1990 metų rugpjūčio mėnesį paskelbtą Gagaūzijos SSR ir tų pačių metų rugsėjo 2 dieną paskelbtą Padnestrės Moldavijos (Transnistrijos) SSR. Dar po keturių dienų ir čia, Lietuvoje, buvo sukurtas Vilnijos lenkų tautinis teritorinis kraštas, bet ne Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Respublikos, o jau nebeegzistuojančios Lietuvos SSR sudėtyje. O 1991 metų sausio mėnesį ir Ukrainos Krymo sritis staiga pasiskelbė ASSR, tik ne Krymo totorių, kokia ji buvo 1921–1944 metais, o rusiška.

Žinoma, tai nereiškia, kad KGB provokatoriai nekurstė tautinių konfliktų kitur, kur jokių autonomijų nebuvo. Galime prisiminti turkų meschetų pogromus Uzbekijoje, uzbekų – Kirgizijoje, rusų neramumus šiaurinėse Kazachijos srityse, osetų susidūrimus su ingušais Šiaurės Kaukaze, rusakalbių kurstymą rytiniuose Estijos ir Latvijos rajonuose. Beje, 1990–1991 metais Estijos šiaurės rytuose irgi buvo bandyta sukurti Panarvės (nuo Narvos upės ir miesto pavadinimo) SSR, kuri po to turėjo būti prijungta prie Rusijos, bet Talinas sureagavo tuomet į tokias iniciatyvas labai griežtai ir operatyviai.

Deja, visa tai nėra vien tik praeitis. Tarptautinę kolektyvinio saugumo sistemą įžūliai griaunantys agresoriai ir (ar) jų vietiniai pakalikai iki šiol nėra išsinešdinę nei iš azerbaidžanietiško Karabacho, nei iš Gruzijos Suchumio ir Cchinvalio provincijų, nei iš neva moldaviškos Transnistrijos, kurią Rusija taip pat kėsinasi priglausti po dvigalvio erelio (yra toks keistas paukštis) sparnu. Maža to, prieš mėnesį šį sąrašą papildė ir ukrainietiškas Krymas; rimtas pavojus pakibo ir virš pietrytinių šios šalies sričių. Liejasi žmonių kraujas, tačiau nei Rusijos valdžia, nei jos siunčiami diversantai bei vietiniai jų pakalikai niekaip nenurimsta. Šioje vietoje reikia kalbėti ne tik apie įvykusius faktus, bet ir apie išryškėjusias tendencijas, apie būsimas grėsmes, kurios yra brandinamos Kremliaus strategų kabinetuose. Reikia kalbėti apie Vladimiro Putino režimo doktriną – „eurazizmą“, ir apie tai, kas laukia viso pasaulio, bet pirmiausia – tiesioginių Rusijos kaimynų, jei mes nesusiimsime ir neužkirsime kelio šiam baisiam užkratui.

Šios doktrinos esmė yra tokia - „eurazistai“ nori suvaryti į būsimą Eurazijos Sąjungą (kurios embrionas yra dabartinė Muitų sąjungą) kuo daugiau žemyno valstybių, bet pirmiausia tas, kurios kažkada priklausė Rusijos imperijai arba SSRS. Jei tokia valstybė–kandidatė yra jau „domestifikuota“ ir per daug nesipriešina, ji ateina į būsimą Eurazijos Sąjungą pilnos, taip sakant, komplektacijos – kaip Armėnija, Kazachija arba Baltarusija. Jei ne – nedelsiant įstoti į būsimą Sojuzą apsisprendžia viena arba kita tos valstybės autonomija, arba šiaip sau regionas, kuriame gyvena kokia nors tautinė arba kalbinė mažuma. Žinoma, prieš tai ta autonomija dar bus paskelbta nepriklausoma, o paskui – išreikš karštą norą įstotį arba į būsimą Eurazijos Sąjungos (kaip supratote, tai bus Sovietų Sąjungos atnaujintas analogas), arba į pačios Rusijos Federacijos sudėtį. Vadinamosios „Kalnų Karabacho Respublikos“ atveju tarpine stotele prieš atsiduriant Eurazijos Sąjungos spąstuose bus ne pati Rusija, o jos vasalas – Armėnija.

Būtent šitas modelis visai neseniai buvo pritaikytas Kryme. Įdomu, kad po komunistinės sistemos subyrėjimo tik trys Europos valstybės – Rusija, Armėnija ir Serbija buvo sugalvojusios praplatinti savo žemėlapius. Serbija jau patyrė jai skirtus šoko terapijos seansus ir, kaip atrodo, baigia pasveikti, račiau Rusijai ir Armėnijai viskas dar priešaky.

Mano paminėti pavyzdžiai nėra skirti tų valstybių tautinių mažumų tariamam nelojalumui pažymėti. Tiesiog noriu pasakyti, kad tautiniai jausmai yra lengvai pažeidžiami, ir labai blogai, kai atsiranda tuo piktnaudžiaujančios vidaus ir užsienio jėgos. Iki šiol kalbėjau apie išorinę, pirmiausia, Rusijos grėsmę, bet jų yra ir šalies viduje. Turime suvokti, kad postkomunistinės Vidurio ir Rytų Europos šalių visuomenės vis dėlto dar nėra pasiekusios to pilietinės brandos laipsnio, kuris yra būdingas išsivysčiusios Vakarų Europos visuomenėms. Viskam yra reikalingas laikas, ir kantrybė. Tas pats pasakytina ir apie tarpetninius santykius. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Vengrijoje, ir Ukrainoje, ir Azerbaidžane – visur pas mus dar pakanka ksenofobijos apraiškų ir visokiausių stereotipų apie artimas ir tolimesnes tautas. Tai būdinga ir tautinės daugumos, ir tautinių mažumų atstovams (ta prasme visi mes esame labai panašūs).

Pagrindinė erdvė, kur skleidžiasi tautiniai stereotipai – istorija. Pavyzdžiui, lietuviai ir Lietuvos lenkai labai nevienodai priima vieni kitų aiškinimus apie Liublino uniją arba apie tai, kaip XX amžiuje keitėsi Vilniaus miesto valstybinė priklausomybė. Kalbant apie lietuvius ir Lietuvos žydus, yra nemenkų skirtumų 1941 metų birželio sukilimo ir po to sudarytos sukilėlių vyriausybės veiklos vertinimuose. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Bet šiuo klausimu yra vilties, kad pozicijos gali suartėti, o antagonizmas – smarkiai sumažėti, jei bus įvykdyta praeities demitologizacija, bet tam reikalingas nuoseklus aiškinamasis ir auklėjamasis darbas. Svarbiausia – neleisti kai kuriems veikėjams, kurie padarė tautybę savo profesija arba net verslu, kiršinti žmonių tautiniu pagrindu. Kaip jau minėjau, tokiu yra ir tautinės daugumos, ir tautinių mažumų tarpe, todėl nėra jokio reikalo demonizuoti vieną arba kitą etninę grupę.

Bet tautos ir valstybės vis dėlto nėra tas pats. Yra valstybių, tiksliau jas valdančių režimų, kurie piktybiškai piktnaudžiauja žmonių, tame tarpe savo tėvynainių užsienyje, tautiniais jausmais, ir sąmoningai juos indoktrinuoja. Ta prasme šiuo metu ir Lietuvai, ir Azerbaidžanui labiausia pavojinga yra Rusija su savo satelitais. Kaip žinia, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vadovaujasi „eurazizmo“ ideologija, o pastarosios atnaujintos versijos kūrėjas Aleksandras Duginas yra rašęs, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje Rusija privalanti visaip išnaudoti prieštaravimus tarp lietuvių ir lenkų. Gaila, kad ne visi tai supranta.

Štai ir Azerbaidžane „eurazistams“ maža atplėšto nuo mano tėvų šalies Karabacho; šiuo metu Rusijoje ir Armėnijoje įsikūrę jų centrai rengia Dagestano ir Irano pasienyje esančių teritorijų secesijos scenarijus. Jie siūlo įkurti tose teritorijose tariamai nepriklausomas lezginų ir tališų valstybėles, kurios paskui irgi bus inkorporuotos į Rusijos arba į Eurazijos Sąjungos (kas yra tas pats) sudėtį. Tikiuosi, kad skirtingų tautybių mano tėvynainiai sugebės atsispirti šiems šėtono gundymams.

Nelabojo gundymus paminėjau ne šiaip sau; jų padariniai yra labai net akivaizdūs. Kaip buvęs Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas (2009–2012) galiu konstatuoti, kad per pastarąjį dvidešimtmetį Rusijos ambasada (ir, žinoma, ne tik ambasada) sugebėjo perimti į savo rankas beveik visas Lietuvos rusų organizacijas. Tai paaiškina, kodėl jau senokai negirdime iš jų pusės jokių protestų dėl jų etninės tėvynės veiksmų prieš Ičkeriją, Gruziją ir Ukrainą. 1988–1991 metais, kiek pamenu, dar buvo kitaip.

Tačiau tai nereiškia, kad mes viską darome gerai ir teisingai, o viską sujaukia tik kažkokie kenkėjai. Tiksliau, tie kenkėjai „iš kažkur“ tikrai egzistuoja ir tikrai kenkia, bet ir pačioje Lietuvoje turime nemenką nebaigtų namų darbų sąrašą. Pirmiausia tenka konstatuoti, kad valstybėje nėra vieningos tautybių politikos. Šiuo metu skirtingos institucijos vykdo skirtingas, tarpusavyje nesuderintas „tautybių politikas“. O iš kur gi ji atsiras, ta tautybių politika, jei jau ketvirti metai neturime ją formuoti ir vykdyti turinčios institucijos? Neliko net Tautinių mažumų įstatymo.

Žodžiu, visi mes privalome mokytis ir iš savų, ir iš svetimų klaidų; mokytis ir dirbti tam, kad Lietuva niekada nepapildytų valstybių – Rusijos aukų sąrašą.

Autorius yra lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūrinių ryšių tyrinėtojas, buvęs Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas.