M. Kluonis. Atsakas į terorizmą – daugiau liberalizmo, daugiau ateizmo

Kaip Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje Lietuvoje buvo pasigirdę raginimai Europai tapti tokiai, kaip Rusija, kad atremtume rusiškąją agresiją, taip dabar, po islamistų išpuolių Briuselyje, vis dažnesni raginimai supanašėti su „Islamo valstybe“, kad atremtume islamistų grėsmę.

Labiausiai artikuliuotai tokius raginimus, pasitelkdamas prieštarauti negalintį (nes miręs) Alexis de Tocqueville, išsako Vladimiras Laučius, ragindamas paskelbti ateistus tautos priešais (gal dar prilyginkime juos teroristams, kaip Saudo Arabijoje?), o valdžią „kreipti piliečių akis į dangų“. Europa turi tapti krikščioniška, teigia kitas priverstinio Europos atreliginimo apologetas, nes tik tai sukuria skirtį tarp savų ir svetimų.

Religijos pardavėjai apeliuoja į tai, kad esą netikėdamas neegzistuojančiu dievu, žmogus nėra pajėgus puoselėti jokių idealų, dėl kurių galėtų aukotis, panirsta į „žmogaus religiją“, vartotojiškumą, rūpinasi tik materialiais dalykais ir praranda savisaugos instinktą, nes esą pernelyg vertina savo saugumą, komfortą ir gyvybę. Vietoje to „saugumo“ vardan siūloma griežta privataus gyvenimo kontrolė, religinė indoktrinacija, žmogaus prigimties universalumo paneigimas suskirstant į „savus“ ir „svetimus“ remiantis religine priklausomybe.

Pamirštama (o gal nežinoma), kad būtent toks skirstymas į „savus“ ir „svetimus“ religiniu pagrindu ir yra terorizmo gimdytojas bei pagrindinė priežastis. Dauguma Europoje įvykdytų teroro aktų, kurie pareikalavo daugiausia aukų, buvo inspiruoti religijos, nacionalizmo ir dešiniojo radikalizmo. Tiek Miuncheno žudynės 1972 m., tiek dabartiniai islamistų teroro aktai buvo inspiruoti būtent tikėjimo dievu, o ne netikėjimo.

Pamirštama (o gal nežinoma), kad krikščioniškasis fanatizmas yra ne ką mažiau žiauresnis ir atgrasesnis už islamiškąjį. Net keliose Centrinės Afrikos valstybėse nuo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio veikia krikščioniškas „Islamo valstybės“ analogas – „Viešpaties išsivadavimo armija“,kuri, lygiai taip pat kaip ir musulmonų fanatikai, naudoja vaikus kaip kareivius, verčiasi vergų prekyba, vykdo masines žudynes. Bet kadangi tai vyksta Afrikoje ir Jungtinių Valstijų remiamos vietos kariuomenės neleidžia šiai krikščionių teroristų grupei užvaldyti didesnių teritorijų, mes apie juos girdime mažiau, nei apie „Islamo valstybę“.

Sunku suprasti, kaip, tarkime, V. Laučius įsivaizduoja Prancūziją sutriuškinant „Islamo valstybę“. Ar pasiunčiant savo užsienio legioną į Siriją ir įsiveliant į tiesioginį karą su islamistais bei jų atvirais ir slaptais rėmėjais Artimuosiuose Rytuose, kurie viena ranka kovoja su džihadistais, o kita neužtikrina sienų kontrolės, kad į „Islamo valstybę“ nepatektų ginklai ir kovotojai, o iš jos nebūtų eksportuojama nafta, meno dirbiniai ir taip nutraukti svarbūs finansiniai srautai? Juk iš tiesų prancūzų legionų pasiuntimas reikštų ne ką kitą, o „Islamo valstybės“ taip trokštamą „kryžiuočių“ atvykimą, kuris leistų jai pritraukti daugybę naujų partizaninio karo kovotojų ir finansų, susistiprinti paramą tarp radikalių musulmonų. Šnekos, kad Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as neįvykdė pažado, ir po to sekantys raginimai aktyviau užsiimti geopolitika, yra tiesiog nesusipratimas, nes „kryžiuočių“ nesiuntimas ir yra ne kas kita kaip geopolitinė strategija.

Taip, Europoje iš tiesų trūksta tinkamo islamą išpažįstančiųjų integravimo. Tačiau tai yra ne liberalizmo, bet būtent nepakankamo liberalizmo ir nepakankamo žmogaus teisių užtikrinimo rezultatas. Liberalizmo pagrindas yra teisinė valstybė, kurios esminis principas – visų asmenų lygybė prieš įstatymą. Būtent asmenų, o ne kultūrų, nes realybėje egzistuoja tik asmenys, o „kultūros“, „tautos“, „religijos“ tėra galios santykiais palaikomi įsivaizduojami dariniai, kurie skirti manipuliuoti žmonėmis ir juos valdyti, taip pat kurti tam tikrus elgesio šablonus įdiegiamus per socializacijos sistemą. Ir Europa, kitaip nei dažnai teigiama, pripažįsta, kad kultūrines praktikas, nukreiptas į kitų asmenų priespaudą, reikia naikinti (pavyzdžiui, toks raginimas yra įtvirtintas Stambulo konvencijoje), tačiau, deja, nepakankamai įgyvendina šią nuostatą.

Europoje neturi likti tokių vietų, kaip „no-go“ rajonai, kuriuose policija apmėtoma akmenimis, taip pat neturi būti tokių reiškinių, kad homoseksualių žmonių eitynėms reikia rinktis maršrutus, aplenkiančius musulmonų gyvenamus rajonus, kaip tai vyksta Švedijoje, neturi būti jokių atleidimų nuo lytinio ugdymo pamokų mokyklose motyvuojant religija ir įsitikinimais. Nes, kai tam tikrai teritorijai ar asmenų grupei nėra taikomas principas, kad visi asmenys lygūs prieš įstatymą, nieko keisto, kad tokiose teritorijose susiformuoja narkotikų prekybos, vagysčių, radikalizmo ir galop terorizmo židiniai.

Terorizmo problemos sprendimas yra ne suskirstyti žmones į „bloguosius musulmonus“ ir „geruosius krikščionis“ ir pirmuosius išvaryti (Kur? Dauguma jų imigravo 1960–1970, kai Valonijoje reikėjo darbo jėgos pramonei. Net deportuoti niekur nepavyktų.), bet kaip tik stiprinti liberalųjį akcentą visuomenėse, taikant vienodas taisykles musulmonams ir krikščionims, siekiant, kad tiek vieni, tiek kiti pripažintų visų asmenų lygybę prieš įstatymą, žmogaus teisių pirmenybę prieš religiją, nedarant jokių išimčių „kultūros“ ar „religijos“ pagrindu.

Europos visuomenių krikščioninimas tik pagilins konfliktus, nes musulmonų į krikščionybę atversti nepavyks. Istorijoje buvo tokių bandymų (pavyzdžiui, XVI amžiaus Ispanijoje), bet jie baigėsi nesėkme. O štai sekuliarizavimas yra labai perspektyvus, jei tik būtų nuosekliai taikomi asmenų lygybės prieš įstatymą principai (tarp jų, neapykantos kalbos draudimas, privalomas lytinis ugdymas ir t.t.) ir atitinkamos socializacijos priemonės tiems, kurie nenoriintegruotis.

Sekuliarizavimas yra labai perspektyvus, jei tik būtų nuosekliai taikomi asmenų lygybės prieš įstatymą principai (tarp jų, neapykantos kalbos draudimas, privalomas lytinis ugdymas ir t.t.) ir atitinkamos socializacijos priemonės tiems, kurie nenoriintegruotis.

Mindaugas Kluonis

Siekiant Europos saugumo, būtina žmogaus teisėmis grindžiamus visų asmenų lygybės prieš įstatymą principus perkelti ir į tarptautinį lygmenį. Vietoje neperspektyvaus kariuomenės siuntimo į Siriją ir Iraką, kartojant nesėkmingą Irako karo scenarijų 2003–2011 metais, Europos valstybės turėtų ne žodžiais, o ekonominėmis sankcijomis reaguoti į žmogaus teisių pažeidimus Azijoje ir Afrikoje, formuodamos praktiką, kad žmogaus teisės yra aukščiau atskirų valstybių suvereniteto. Tai, jog, pavyzdžiui, nėra taikoma jokių sankcijų Saudo Arabijai dėl grubių žmogaus teisių pažeidimų ir dar leidžiama jai pirmininkauti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybai, kad, pasirašydamos sutartis su Europos Sąjunga, Afrikos, Azijos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybės leidžia sau, būdamos paramos gavėjos, reikalauti „nebrukti“ joms žmogaus teisių,o sutartys vis tiek pasirašomos, rodo, kad Europa neišnaudoja savo ekonominio potencialo siekdama daryti įtaką pasaulyje, nepriverčia savo partnerių vykdyti liberalizacijos ir sekuliarizacijos.

Būtent vietinių vyriausybių vengimas vykdyti ilgalaikę visuomenės sekuliarizavimo ir vesternizavimo politiką yra radikalizmo priežastis Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Kol ten dievas bus svarbesnis už valstybę, tol nėra pagrindo tikėtis, kad tuose kraštuose nesiformuos naujos al-Qaedos, al-Nusros, „Islamo valstybės“ ir „Viešpaties išsivadavimo armijos“. Autoritariniai Azijos ir Afrikos režimai, ypač islamo šalyse, ateizmą traktuoja kaip vieną didžiausių grėsmių, nes būtent ateizmo plėtra galėtų pakirsti šių režimų legitimumą tiek viduje (nes ateizmas neatsiejamas nuo kritinio mąstymo apie visuomenės normas), tiek užsienyje (nes autoritariniai režimai pateikia save kaip apsaugą nuo religinių (teokratinių) režimų grėsmės, o plintant ateizmui tos grėsmės tiesiog neliktų).

Vietoje neperspektyvaus kariuomenės siuntimo į Siriją ir Iraką Europos valstybės turėtų ne žodžiais, o ekonominėmis sankcijomis reaguoti į žmogaus teisių pažeidimus Azijoje ir Afrikoje, formuodamos praktiką, kad žmogaus teisės yra aukščiau atskirų valstybių suvereniteto.

Mindaugas Kluonis

Dievo pašalinimas iš vidaus ir užsienio politikos ir ypač iš viso pasaulio švietimo sistemos, turėtų būti esminis uždavinys siekiant įveikti terorizmą, nes būtent tikėjimas dievu jį ir įkvepia. O štai „žmogaus religija“ ir jos plėtra, nuoseklus reikalavimas, kad visiems žmonėms būtų taikomi tie patys teisės standartai (kurie labiausiai išvystyti būtent Europoje), o ne skaldymasis į „savus“ ir „svetimus“ religiniu pagrindu ir yra esminis terorizmo eliminavimo veiksnys. O jeigu Europa pasirinktų V. Laučiaus siūloma kelią – krikščionybę ir antisekuliarizaciją, jos saugumui ir tapatumui būtų suduotas lemiamas smūgis, nes tai jau nebebūtų Europa. Tai būtų „Krikščionių valstybė“, veidrodinis Saudo Arabijos, „Islamo valstybės“ arba Irano atspindys, tik su „teisinga“ religija. Todėl V. Laučius yra neteisus.

Vienoje pusėje stovi tai, kas Europą daro išskirtine ir stipria – sekuliarumas, liberali demokratija ir žmogaus teisės, kurių nuoseklus įgyvendinimas (šiuo metu toks jis nėra) užtikrintų tiek Europos, tiek pasaulio saugumą, o kitoje paradoksaliai susijungia islamistai ir dešinieji radikalai, kurie nori Europą paversti „dievo valstybe“, ir tik dėl tikresnio dievo nesutaria.